„Eurovizijos“ atrankoje pasirodžiusi R.Daujotaitė buvo įvardijama kaip viena labiausiai išsiskiriančių dalyvių. Mergina, Karališkoje Hagos konservatorijoje įgijusi bakalauro, o Amsterdamo konservatorijoje magistro laipsnį su pagyrimu, neturėjo pastovių namų, gyveno be telefono, dainavo kūrinius apie Perkūną ugniaveidį ar Elnią devyniaragį.
Dabar Rugilė kitokia – sako tada buvusi suklaidinta „New Age“ judėjimo. Prisipažįsta, kad dešimtmetį buvo priklausoma nuo narkotikų. Dar prieš porą metų šamanizmo ceremonijose ne tik dalyvavusi, bet ir jas vedusi R.Daujotaitė teigia, kad jai atsimerkti padėjo krikščionybė.
Interviu 15min ji papasakojo apie neeilines patirtis. „Ieškojau tiesos laimės sąskaita“, – pabrėžia R.Daujotaitė.
– Rugile, kaip gyvenate šiandien?
– Mano rytas dabar prasideda laimingai. Esu laiminga, kad gyvenu. Neturiu užsibrėžusi didžiulių gyvenimo tikslų, bet daug gyvybės mano gyvenime. Galiu drąsiai, laisvai, be baimės eiti.
Pragyvenimui užsidirbu iš „Gydančios muzikos mokyklos“. Mokau muzikos, dainavimo, bet ne tik teorinių dalykų, do re mi fa sol prasidainavimų, o ir psichologinių. Nugalime blokus, trukdančius dainuoti. Mano mėgstamiausi mokiniai – tie, kurie nori dainuoti, bet mano, kad tai tikrai ne jiems. Esu įsitikinusi, kad dainuoti gali kiekvienas, kad tai Dievo dovana ir bandau padėti tuo patikėti kiekvienam.
Turiu ir laisvo laiko, jį skiriu dvasinėms studijoms, bendravimui su žmonėmis apie katalikų bažnyčią. Domiuosi ir protestantų mokymu, tuo, kas vyksta pasaulyje, ypač Amerikoje. Man tai darbas ir laisvalaikis.
– O anksčiau viskas buvo kitaip?
– Atsibusdavau 11-12, o kartais ir 13-14 val., jausdavau nakties parūkymo pasekmes – kaip vadinu, rytinę depresiją. Nenorėdavau gyventi. Kad ir kaip kas sekdavosi, nenorėdavau nieko tęsti, niekas giliai nedomino, viską dariau iš pareigos – gelbėjo tik tai, kad turiu pareigos jausmą ir dėl to nekritau taip žemai, kad nesilaikyčiau susitarimų. Bet jei tik būdavo įmanoma išsisukti nuo jų, nuo darbų, būdavau laiminga.
Daug metų gaudavau subsidijas iš Olandijos, kur studijavau džiazinį dainavimą, mane pasiekdavo nemaži pinigai. Todėl nebuvo poreikio pačiai įsitvirtinti darbuose. Dirbti ne tiek daug reikėjo, bet jausdavausi lyg gyvenčiau prasmingą gyvenimą – daug studijavau, skaičiau apie dvasinius dalykus, bet viską apie „New Age“. Tai niekur nevedė, sukausi lyg rate be atsakymo. Tikėjau, kad atsakymai tuoj ateis, kad mano sąmonė vis tiek plečiasi – taip save teisinau.
Kai kuriais savaitgaliais vesdavau psichodelinių narkotikų ceremonijas, daug keliavau, vien tik lėktuvuose sėdėdavau. Gyvenau lyg ir lengvą gyvenimą, bet iš tiesų jis buvo sunki našta palyginus su dabartiniu. Dabartinė našta maloni. Tai ne tas gyvenimas, kurį buvau susikūrusi – kasdienis žolės rūkymas, kalbėjimas su draugeliais esą rimtomis temomis niekur nevedė, siela nesijautė laisva ir laiminga. Laimė, kurią pasiekdavau narkotikais, mylėjimusi, nuo žolės padidėjusiu apetitu, saldumynų valgymu, buvo tik trumpalaikė – išblėsdavo ir palikdavo dar didesnę tuštumą. Mano gyvenimas prieš tai buvo hedonistinis – tik įsivaizduodavau, kad vykdau dvasinę misiją.
– Ir kiek metų visa tai tęsėsi?
– Nuo narkotikų buvau priklausoma dešimtmetį. „Magiškuosius grybukus“ išbandžiau būdama dar 18-os, bet tada jie man nesuveikė. Nuo 21-erių ėmiau reguliariai vartoti marihuaną kartu su tabaku. Tiesa, iki 26-erių dar intensyviai studijavau tikrai labai gerose konservatorijose, dėjau pastangas, tačiau būtent mokydamasi Amsterdame išbandžiau vieną stipriausių pasaulyje psichodelikų ajavaską, ėmiau dalyvauti jos gėrimo ceremonijose. Miesto aplinka pastūmėjo. Ten didelė narkotikų ir nešvankių pasilinksminimų pasiūla, daug žmonių, kurie tuo užsiima.
– O jūs nepajėgėte tai pasiūlai atsispirti?
– Dabar jau žinau, kad vartoti narkotikus, eiti į „New Age“ praktikas, sekti guru pavyzdžiais žmonės pradeda dėl kelių priežasčių. Man tiko visos jų grupės. Viena – iš smalsumo, nes įdomu, linksma su draugais. Antra – iš gilios nevilties, nes tuo metu, nors ir turėjau draugų, buvau apsupta dėmesio, jaučiausi labai vieniša, tuštumos niekas neužpildė. Ir dėl egzistencinių klausimų – tikėjau, kad per psichodelikus galiu suprasti, kas esu, kas yra Dievas, dėl ko aš žemėje, koks mano tikslas.
Per 12 valandų ceremoniją patyriau ir didelių dvasinių kančių, ir ekstazę su vizijomis
– Išbandyti ajavaskos kažkas pasiūlė ar pati susiradote?
– Mėgdavau Olandijoje populiarią parduotuvę smartshop''ą, kur pardavinėja įvairius psichodelinius dalykus, ji man buvo kaip dvasiniai namai. Kartą priėjo vyriškis, su juo susipažinome ir jis mane pakvietė gerti „labai stiprios arbatos, kurią vartodami žmonės dainuoja universaliosioms visatos sferoms“. Aišku, kad pasakiau „taip“, nes esu dainininkė ir mane tie žodžiai labai sudomino. Nuėjau, nors net nežinojau, kur, ir paaiškėjo, kad tai vienas stipriausių psichodelikų pasaulyje. Buvo labai galinga patirtis – per 12 valandų ceremoniją patyriau ir didelių dvasinių kančių, ir ekstazę su vizijomis.
– Ką turite omenyje?
– Atėjusius supratimus, kurie, kaip tada atrodė, labai gilūs. Ceremonijos metu sužinojau, kad esu pasikėlusi ir teisiu visus žmones, nors man atrodė, kad aš vos ne šventoji. Tą naktį dėl to labai sielojausi, verkiau, atgailavau, nusprendžiau pasikeisti. Kaip nekeista, neilgam.
Tačiau čia buvo, pavadinkim, geroji pusė, kurią gavau. Esu įsitikinusi, kad narkotikai yra velnio įrankis pavergti žmogų. Juk ir Biblijoje rašoma, kad velnias apsimeta šviesos angelu, neateina sakydamas „sekite paskui mane ir kentėsite“. Priešingai – jis ir jam tarnaujančios piktosios dvasios yra gudrios, žino, kaip prisivilioti žmogų, ką pažadėti, o tada duoda ir šiek tiek gėrio paragauti.
Tas „gėris“ gali būti akimirkos jutiminis malonumas, galimybė pasirodyti ir būti pastebėtu, iškeltu kitų akyse, tai gali būti ir būsena, kurią sukelia cheminiai procesai smegenyse, kaip kad džiaugsmas, sintetiškai sukurta meilė, bendrystės išgyvenimas... Per ceremoniją ir po jos sukyla serotonino lygis, žmogus jaučiasi pakylėtas, jam atrodo, kad viskas buvo nerealu, nori ateiti dar. Bet po kelių savaičių tai nusidėvi, jis pasijunta dar prasčiau nei prieš ceremoniją. Tad ne viskas auksas, kas auksu žiba. Ajavaska problemų nesprendžia. Geros – tik trumpalaikės pasekmės, bet ilgalaikės blogos, kaip pačiai teko stebėti.
– O kaip vartojama ajavaska?
– Yra tiesiog ceremonijos, kurias ir pati kaip šamanė vedžiau, kada aplink ratu susirinkę 20-40 žmonių, bet aš pradėjau gerti Santo Daime sektoje. Kaip katalikų bažnyčioje priimame komuniją, taip toje sektoje priimama ajavaska, o taip pat ir marihuana – kaip dvasinis elementas, kuriam veikiant esą atskleidžiamos dvasinės paslaptys, žmonės gydosi, išsivalo nuo tamsos. Tai yra melas, nes vyksta priešingai. O ši sekta Olandijoje yra legali – buvo įteisinta grindžiant religine laisve.
Bet ajavaskos taip paprastai nepavartosi, tai nėra malonumo narkotikas. Iš pradžių būdavo kelis kartus per mėnesį, būdavo ir tik kartą, vėliau ir tris dienas iš eilės. O bendrai ją gėriau pustrečių metų kaip ceremonijų dalyvė ir dar pustrečių – kaip vedėja.
– Nuomonių apie ajavaską ir „New Age“ judėjimą yra visokių. Kaip jūs, kaip buvusi viso to dalimi, jį apibūdintumėte?
– Tai be galo plačiai paplitęs judėjimas, tik jis neorganizuotas. Bet kuris gali pasiskelbti dvasiniu mokytoju, ką padariau ir aš, ir būtinai atsiras bent būrelis sekėjų, kurie patikės. Tai neapibrėžta tikėjimo sistema, kurią apibūdinu kaip „susikurk savo tiesą pats“. Kratinys, kai žmonės prisiklauso bet kokių guru, susigraibo iš bet kokių religijų ir giliau nepastudijuodami tiki bet kuo, pasikliauna astrologija, bioenergetikais, mediumais. Šiuos žmones vienija begalinis naivumas.
Dalis „New Age“ narių save laiko krikščionimis, bet net nesusimąsto, kad jei esi krikščionis, niekaip negali priimti reinkarnacijos. Iš esmės tai yra judėjimas, leidžiantis laisvę, o žmogui laisvė patinka, patinka mintis, kad jis pats yra kaip Dievas. Tokie žmonės gyvena puikybėje, tikėdami, kad yra labai dvasingi. Žmonės „New Age“ ieško laimės tiesos sąskaita. Pradeda meluoti sau, įsipainioja į nesąmones.
Ten vyksta tokie dalykai, kuriuos matai per „Egzorcistą“ – šeši vyrai negali nulaikyti plonytės moterytės, beveik visi vemia, raitosi, rėkia
– Bet juk jūs pati tapote ceremonijų vedėja, paskelbėte save dvasine mokytoja... Nesupratote, ką darote?
– Tada naiviai tikėjau, kad padedu žmonėms. Ceremonijų metu, pavartojus ajavaskos, ten vyksta tokie dalykai, kuriuos matai per „Egzorcistą“ – šeši vyrai negali nulaikyti plonytės moterytės, beveik visi vemia, raitosi, rėkia. Mano darbas buvo juos suvaldyti ir neva ištraukti į šviesą, padėti pereiti tas patirtis. O iš tiesų reikėtų tik paslėpti narkotikus ir nieko neduoti. Bet tada pati tikėjau, kad tai, ką darau, yra dvasios gelbėjimas. O iš tiesų buvau apsišaukėlė.
– Tačiau ajavaska turėjo veikti ir jus. Kaip tuomet vedėte ceremonijas?
– Kaip šamanė gerdavau ją, bet manęs taip neveikdavo, nes buvau jau išsipraktikavusi. Manau, piktoji dvasia davė jėgų dirbti šį darbą, nes kas kitiems neįmanoma, man buvo įmanoma – galėjau visą naktį groti, prižiūrėti tuos žmones. Esu tik kartą nualpusi ir tik kelis kartus vėmusi.
– Teigiate, kad ceremonijų metu išgyvenamos baisios patirtys. Tai kodėl tuomet žmonės į jas grįžta, toliau klauso šamanų?
– Nes sudaromas vaizdas, kad tos labai stiprios patirtys bus naudingos gyvenime. Arba žmogui tiesiog nesinori tikėti, kad prisikentėjo be reikalo, kad tapo pajuoka piktų dvasių pasauliui. Norisi tikėti, kad jei jau tiek kentėjai, tai buvo dar ir kaip prasminga! Kai kurie ceremonijų dalyviai labai nusivildavo, jei nieko nepatirdavo – nei vizijų, nei ekstazės, nei kančių... Įsivaizduokite, kaip viskas susimaišę.
Kunigas Arūnas Peškaitis yra „prastūmęs“ įstatymą, kad „New Age“, astrologinės, parapsichologinės praktikos nebūtų pristatomos kaip tikrenybė, o tik kaip pramoga. Tačiau jo nesilaikoma. Tie apsišaukę dvasiniai mokytojai teikia paslaugas neturėdami kvalifikacijos, o juk dirbama su žmogaus organizmu, psichika – labai subtiliais dalykais. Tad nekeista, kad yra daugybė nukentėjusių, įkliuvusių į apgaulę, sumokėjusių didžiulius pinigus ir bijančių kalbėti, nes jie įtikinami, kad čia su jais kažkaip ne taip, jei įvairūs šarlataniniai gydymai nesuveikia.
– Kokie žmonės ateina į tokias ceremonijas?
– Būna mamų, kurios pakartotinai atsiveda šeimas, mažiukus vaikus, būna ir nėščiųjų, ir 70-mečių žmonių. Jie ateina, nes pažadai yra didžiuliai – kad jie save realizuos, susitvarkys asmeninius santykius, net kad taps nepriklausomi nuo narkotikų, nors išeina priešingai. Žadama ir fizinė sveikata, išgijimas nuo vėžio. Mokytojai įtraukia žmones per pažadus ir charizmą, nes jei neturėtų įtaigos, nieks jų neklausytų. Jie patys dažniausiai gražiai atrodo, išsipuošę, matosi, kad jiems finansiškai sekasi, o tai žadama ir ceremonijų dalyviams – pinigai, kelionės, faini draugai, toks egzotiškas išskirtinis išsilaisvinimas, o ypač Lietuvoje žmonėms norisi drąsos, laisvės.
Bet galiausiai kai kurie patenka į psichiatrines, suyra šeimos, net rimtas pozicijas užimantys žmonės meta darbus, nes jiems susišviečia, kad nori būti dailininkais, nors teptuko nėra laikę. Pasiklysta dvasiškai, bet jiems vis tiek reikia vedlio, tai dažniausiai ir toliau jais pasikliauna, prašo patarimų, skambina. Jie jų klauso – ką pasakysi, tą ir darys.
Mano paskaičiavimais, pernai vasarą Lietuvoje per vieną savaitgalį apytiksliai bent 200 žmonių pereidavo per psichodelines patirtis – ne tik ajavaskos, bet ir San Pedro kaktusų, varlės Bufo toksiškų išskyrų. Ir vienu kartu dažniausiai nepasitenkinama.
– Kokių sąlygų reikia šioms ceremonijoms suorganizuoti?
– Įvairiose pasaulio šalyse, o taip pat ir Lietuvoje, jos vyksta tuo pačiu principu – turi būti nuošalus namas, geriausiai be kaimynų, kad jų neišgąsdintų klyksmai. Yra ir centrai, kuriuose šie dalykai vyksta nuolatos, periodiškai. Aišku, reikia ir pačios medžiagos. Ją randa, kaip atgabenti, priveža ir į Lietuvą, ir į kitas šalis.
Ceremonijų trukmė dažniausiai svyruoja nuo dviejų iki trijų naktų. Jos prasideda vakare ir turėtų tęstis iki aušros, bet kadangi yra nemažai apsišaukusių mokytojų, jie patingi ir patys tiek neištempia.
Reikia surinkti bent 15-20 dalyvių, kad apsimokėtų. Jie renkami per pažįstamus, reklamas, nes jos skelbiamos neslaptai, apsišaukę mokytojai kartais visai nesislepia. Kodėl įvairių šalių teisėsauga nesikiša – klausimas. Juk visi šie psichodelikai yra nelegalūs ir bent jau ajavaska nusikalstamoje veikloje skiriama į tą pačią grupę su heroinu.
– Jūs teigiate, kad tai – geras verslas. Kokie pinigai ten cirkuliuoja?
– Žmonės sumoka apie 300 eurų už dvi naktis. Tačiau šiame biznyje yra ir gerų marketingo specialistų, jie moka gražiai aprašyti, stovyklas suorganizuoja kitose šalyse, nors žmonės bilietus turi pirkti papildomai, tai būna, kad ir virš 1000 eurų už savaitgalį sumoka. Žmonės narkotiniams savaitgaliams išleidžia santaupas, kartais net visų metų.
– Ne tik gėrėte ajavaską, bet ir vartojote marihuaną. O jūs nemanote, kad pastaroji yra lengvas narkotikas, kuris, vartojamas saikingai, gali padaryti mažiau žalos nei, pavyzdžiui, alkoholis?
– Pažįstu šimtus, kuriems tas vadinamasis lengvas narkotikas sugriovė gyvenimą. Iš patirties sakau, kad jis atima valią veikti, pasėja tinginystę. Aišku, pasitaiko išimčių – yra vartojančių genijų, mokslininkų, daktarų, bet dažniausiai žmonės užstringa fantazijoje, nebegyvena realaus gyvenimo. Pažįstu šeimų, kur tiek mama, tiek tėtis rūko. Na, ir ką, ten daug laisvės, bet nėra saugumo, tvirtumo, motyvacijos.
O fizinės priklausomybės, aišku, nuo tabako daugiau. Priklausomybė nuo marihuanos psichologinė – nuo laisvės jausmo. Man ji suteikdavo daug džiaugsmo, ramybės, įkvėpimo, tad nekeista, kad žmonės sunkiai pripažįsta priklausomybę. Daug kas teisinasi, kad ji kaip tik padeda eiti į priekį. Puikiai suprantu tą argumentą, nes pati taip visiems aiškindavau, netgi savo mamai, bobutei. O iš tiesų tik melavau sau ir kitiems.
– Jūs pati vartodama marihuaną pridarėte klaidų?
– Daug kvailysčių, nes labai išsitrynė bendravimo ribos, atsirado daug paleistuvystės, kada lengvai susieini su žmogumi, lengvai ir atsisveikini. O dar viena kvailystė buvo tinginystė, kai parūkai ir svajoji, kaip išgelbėsi pasaulį.
– Marihuanos Lietuvoje gaudavote lengvai?
– Viens, du, trys ir jau turi tą patį vakarą. Viskas labai paprasta – iš lūpų į lūpas. Parašai prekeiviui užkoduotą žinutę, kiek gramų pirksi – pasakai, kad reikia vienų marškinėlių, o tai reiškia, tarkim, vieną gramą. Aišku, krikščionys, tarp kurių dabar esu, to nežino. Jų ir „New Age“ pasauliai – visiškai skirtingi.
– Kaip visa tai išgyveno šeima, bičiuliai?
– Deja, keli artimieji ir nemažai draugų ėmė rūkyti kartu su manimi. O mamai buvo liūdniausia, nes ji išvis prieš svaiginimusis. Bet ji matydavo, kaip rūkau – negalėdavau susilaikyti net trumpais momentais, kai lankydavau tėvus. Tada liūdnai, susierzinusiai pakomentuodavo. Tačiau ji visada teikė man laisvę, nes mano, kad pats turi savo gyvenimą statyti. Nors jai buvo sunku, santykiai negedo.
O su tėčiu tik dabar pradedame bendrauti, bet žinoma, kad išgyveno, nes apie tai kalbėjau labai atvirai, tik nesakiau mamai, kad rūkau tiek daug. Kai manęs klausdavo, išsisukinėdavau, sakydavau, kad tik kartais, kad man nebūtina. Melavau.
Buvo nerūkančių draugų, kurie sakydavo, kad čia narkotikas ir kad turiu mesti, bet kas iš to pasakymo? Daugiau nelabai ką ir gali padėti žmogui, tik tiesą pasakyti, melstis už jį.
– Tai kaip jums pavyko baigti tą etapą?
– Buvau savo paskutinėje vedamoje šamaninėje ceremonijoje prie Afrikos krantų ir prieš ją labai nuoširdžiai meldžiausi Dievui. Atsirado nuojauta, kad einu blogu keliu, bet nesupratau, kas vyksta. Partneriai pasirodė įtartini, nebetikėjau, kad jie iš tikrųjų dvasiškai susirūpinę dėl žmonių. Ir ajavaska pradėjau abejoti, nors ją paskutinėje vietoje įtariau, nes iki pat paskutinės akimirkos tikėjau, kad tai tikrai gelbėjimo įrankis.
Tos ceremonijos metu aš labai susikaupusi stebėjau, kas vyksta, ir vienu momentu man buvo atvertos akys. Manau, Dievas atsiliepė į maldą ir padėjo suprasti, kad tai yra narkotikai, o ne šventoji medicina, kaip prieš tai pati tikėjau ir žmonėms pristatinėjau. Supratau, kad žmonės su ajavaska ne išsivalo nuo traumų, o priešingai – atsiveria demonų pasauliui. Juk jie kankinasi, raitosi, vemia ne dėl to, kad išsivalo. Jei Dievas veikia, gydo, nebūna tokių dalykų kaip tampymaisi. Tai grynai demonų apsėdimai, kaip rodo per filmą „Egzorcistas“. Ir kokia logika gali paaiškinti, kad čia Dievo veikimo ženklas? Nesąmonė, bet aš to nesupratau ir visus tikinau priešingai. Nuomonę pakeičiau tik Dievui atvėrus man akis, supratusi, kad demonai įeina, o ne išeina.
Supratau, kad žmonės ne išsivalo nuo traumų, o priešingai – atsiveria demonų pasauliui
– O kaip su marihuana?
– Tą kartą, kai grupė rūkė, aš nerūkiau, ir pamačiau, kas su kitais atsitinka – jie apspangsta, kalba žodžiais „broliai sesės“, „meilė ir šviesa“, bet matai, kad tai labai netikra. Nuo to karto pasišlykštėjau narkotikais, nors anksčiau tikrai nuoširdžiai tikėjau, kad marihuana, grybukai, ajavaska, San Pedro kaktusai, varlės nuodai yra šventoji medicina. Bet supratau, kad tai yra narkotikai ir nuo to karto viskas. Aną dieną ėjau Nidoje, užuodžiau, kad žmonės rūko žolę – kvepia, bet ne, nebuvo nei pagundos sugrįžti. Net sapnuose jos atsisakau.
Išlaisvinimas įvyko ne tik nuo šito. Dar po trijų mėnesių jis atėjo nuo paleistuvystės, pornografijos. O paleistuvyste laikau bet kokį intymų gyvenimą iki vedybų. Šiais laikais ribos tiek pratrintos, kad žmonės sunkiai patiki, jog yra tokių, kurie sugeba iki vestuvių nesimylėti, net nesibučiuoti. Bet aš dabar taip gyvenu, nuo 2019-ųjų Velykų su tais dalykais viskas baigta.
– O ar buvo lengva palikti judėjimą? Kolegos nesistengė sulaikyti?
– Norėjo. Tikėjosi, kad grįšiu ir dirbsiu toliau, kad tik imu pertrauką, bet kai jau suprato, kai pradėjau viešai viską pasakoti, dalis pagalvojo, kad išprotėjau arba išsigandau eiti gilyn su „šventąja medicina“. Jei nepatiri atsivertimo, sunku patikėti, kad mane išgelbėjo Jėzus. Mano partneriai, ceremonijų dalyviai sunkiai tuo tiki, laiko jį tik vienu iš daugybės dievų ar tiesiog mokytoju, nemano, kad jis toks galingas ir vienintelis Dievas.
– Ar dabar nebaisu viso to viešai pasakoti?
– Kokioje Meksikoje būtų labai pavojinga, turėčiau važiuoti į kitą pasaulio galą, kad išsigelbėčiau. Bet aš turiu sakyti tiesą, nes bandau ištaisyti žalą, kurios žmonėms pridariau įtraukdama į visas tas ceremonijas, primeluodama.
Žinau, kad dabar skaito ir pažįstami, susiję su šia veikla, tad tikiu, kad juos mano žodžiai taip pat liečia, kad jie supranta, jog nėra tikri dvasiniai mokytojai, o tik apsimetėliai, meluojantys, kad turi atsakymus į esminius gyvenimo klausimus, besijaučiantys vos ne dievais, besipelnantys iš žmonių naivumo, rizikuojantys jų sveikata ir patys gyvenantys priklausomybėse. Jiems perduodu, kad yra išsigelbėjimas.
– Ar vis dar stebite, kaip laikosi jūsų buvę bendražygiai?
– Jų turiu įvairiose šalyse, tai man tikrai skaudu, kad toliau tuo užsiima. Visi jau žino mano dabartinę nuomonę, esu ir asmeniškai rašiusi, prašiusi baigti, nes tai žmonių mulkinimas – jiems biznis, o dalyviams pragaras. Bet jie arba vis dar nuoširdžiai tiki, kad tai yra sielų gelbėjimas, kaip aš anksčiau, arba tiesiog yra naudinga finansiškai.
Netgi tas iranietis, kuris atvedė mane į narkotikus, o vėliau tapo mano vaikinu, tuo užsiima Irane, kur už šiuos dalykus baudžiama mirtimi. Liūdna, kai draugai gyvena mele, eina į pražūtį ir patys kitus ten veda. Matau vis blogėjančią situaciją, besikeičiančius veidus feisbuke, kaip blanksta jų akys, kokias nesąmones jie sapalioja.
Be abejo, daug pykčio į mane iš buvusių kolegų buvo nukreipta, turbūt ir užkalbėjimai, užbūrimai, prakeikimai vyko, jaučiausi siaubingai, atrodė, kad žingsnis iki psichiatrinės, bet po nuoširdžios maldos, kai pripažinau, kad nesu dvasinė vedlė ir pasirinkau tik jį, Dievas išgelbėjo.
–O kaip bičiulių ratas pasikeitė pradėjus naują gyvenimo etapą?
– Išliko tik keli artimiausi draugai, o visi kiti pasikeitė. Dabar mano draugai yra aktyvų dvasinį gyvenimą gyvenantys krikščionys.
Kai priklausiau „New Age“, paskutinius dvejus su puse metų ne tik gyvenau klajoklės gyvenimą, bet ir nesinaudojau telefonu, neturėjau nei aparato, nei numerio. Man buvo fobija kalbėtis. Viena vertus, dėl neaiškaus dvasinės mokytojos vaidmens, kurį kūriau, o iš kitos pusės, su tais žmonėmis nesijaučiau taip gerai, kaip su dabartiniais draugais.
Pasikeitė ne tik tai. Aštuonerius metus buvau veganė, bet išėjusi iš judėjimo šią nuostatą pakeičiau. Įsivaizduojat, anksčiau pati vedžiau paskaitas apie veganizmą, kodėl būtina būti veganais, o dabar įvyko tai, kas atrodė neįmanoma. Visos gyvenimo sritys gija.
– 2019 metais įkūrėte „Gydančios muzikos mokyklą“. Kaip ji atsirado?
– Ją įsteigiau dar keli mėnesiai prieš metant narkotikus. Kadangi „New Age“ buvo mintis, kad muzika gydo, mano klientai iš pradžių buvo narkotinių ceremonijų dalyviai, kuriuos mokydavau šamaninių dainų.
O paskui, kai atsiverčiau ir nebegalėjau sakyti kitų dievų vardų, pasiliko tik keli žmonės. Visi kiti išėjo vienas po kito nepatenkinti, nes jiems netiko giesmės vien Jėzui. Dabar mano klientai arba krikščionys, arba tie, kurie atviri Jėzui ir evangelijai. Mintis liko ta pati – žmonės per muziką gali išlaisvinti savo vidinius dalykus, tik dabar galingiau, nes už to stovi Dievas. Mes giedame, kreipiamės į jį, tokia malda tikra ir veikia.
– O pati vis dar kuriate muziką?
– Labai daug, bet niekaip nerealizuoju. Gerose studijose esu įrašiusi tris diskus, kurie neišleisti į pasaulį, bet jau ir nebenoriu išleisti, nes ten – „New Age“ tekstai. Dabar rašau krikščioniškus tekstus, daug giesmių, jas jau gieda mano draugai ir mokiniai.
Dar ruošiuosi naujam džiazo projektui su muzikantais krikščionimis, grįšiu prie džiazo muzikos, kurios magistrą ir esu baigusi. Jei tai Dievo valioje, šįkart tai bus džiazo giesmės.
Tarnavau velniui, aiškindama, kad tarnauju Dievui
– Išgarsėjote televizijoje, dalyvavote „Lietuvos balse“, „Eurovizijos“ atrankoje, kurioje daugelis jūsų pasirodymų nesuprato. Kaip dabar žiūrite į šią patirtį?
– Tada dariau tai, kuo absoliučiai tikėjau. Garbinau Perkūną, tai ir dainavau jam dainą. Paskui – apie Elnią devyniaragį, kuris laikomas totemu, ir gyvenimo gėlę, „New Age“ pagrindinį simbolį. Pamatę stebėjosi – „Eurovizijoje“ išprotėjusi mergina Perkūnui gieda. Bet aš ne šiaip tą išsigalvojau, o tikrai taip buvo. Ir nesigailiu nei kiek, man ne gėda. Užtat galiu parodyti, iš ko Dievas išgelbėjo, nes jei tik sakyčiau, kad taip buvo, bet neturėčiau įrodymų, žmonės gal nepatikėtų.
Tada buvau paveikta puikybės, minties, kad esu dvasiškai pažengusi, o iš tiesų buvau paskendusi priklausomybėse ir susimaišiusi. Tarnavau velniui, visiems aiškindama, kad tarnauju Dievui, nes buvau suklaidinta. Bet mano noras nepasikeitė, jis išlieka – nešti šviesą.
– Norėtumėte į televiziją dabar, jau su kitokia žinute?
– Norėčiau. Kaip ir anksčiau nebijojau televizijos, dėmesio, žiniasklaidos, taip ir dabar nebijau. Jau šiemet norėjau dalyvauti „Eurovizijoje“. Žinoma, einu į ją ne nugalėti, o tiesiog paskleisti žinutę. Ir anksčiau ėjau, ir dabar eičiau kalbėti apie Dievą, tik jau kitais žodžiais.
– Tai kokią žinutę dabar perduotumėte?
– Kad Dievas turi planą kiekvienam, bet žmogus pats kreiptis į jį, o ne į kokius nors kitus dievus. Daug kam atrodys nepriimtina, bus komentarų siaubingų, bet iš praktikos žinau, kad Jėzus laisvina. Tik vieno ištarto sakinio neužtenka – reikia susirasti gerą kunigą (man padėjo kunigas egzorcistas Kęstutis Rugevičius), suprantantį jūsų situaciją, sekti tikrų Bažnyčios dvasininkų, taigi, tikrų dvasinių vedlių, nurodymais. Aš ieškojau išmintingųjų po visą pasaulį – džiunglėse, ašramuose, kaimeliuose, didmiesčiuose. Bet radau Bažnyčioje.
Dar mano žinutė tokia – ei, žmonės, gyvenimas labai trumpas, mes tuoj visi mirsim! Tai kol čia esam, gelbėkimės. Gelbėkime savo sielas, nes jei tai, ką Bažnyčia kalba apie pomirtinį gyvenimą, yra tiesa, reikia labai susimąstyti. Bet patys savęs išgelbėti negalime, nes žmogus nėra ir niekada nebus Dievas. Mums reikia gelbėtojo – Jėzaus.
– Žinau, kad dabar važinėjate po įvairias įstaigas...
– Porą kartų, pakviesta draugės tikybos mokytojos, savo patirtimi dalinausi su keliomis 11-okų klasėmis. Dabar turiu ir daugiau kvietimų, minčių, kaip žinias perduoti moksleiviams.
Taip pat liudiju ir giedu bažnyčios bendruomenėse, kviečia kunigai. Vedu mokymus reabilitacijos centruose, mokau reabilitantus giedoti, atverti širdis. Ten žmonės sužaloti gyvenimo, alkoholizmo, narkomanijos, ištraukti iš mirties, iš gatvės, bet pradėjau juos mokyti ir jiems patinka. Vyrai su iškritusiais dantimis, susikūprinę, gyvenime nežinią ko matę, bet gieda, verkia. Visus paliečia šis būdas, visi gali giedoti.
Neseniai susitikau ir našlaičius su negalia. Mielai juos mokiau ir tikiuosi pratęsti bendrą darbą kartu. O kartą mane užkalbino prie bažnyčios ir tik važiuodama sužinojau, kad vykstu į merginų įstaigą, kur vienas žingsnis iki kalėjimo, Kaune. Svarbiausia, kad matau šių pasidalinimų vaisius ir jei Dievas duos, tie vaisiai nesiliaus.
Interviu noriu užbaigti fraze iš savo mėgstamiausios knygos Biblijos: „O viltis neapgauna, nes Dievo meilė yra išlieta mūsų širdyse Šventosios Dvasios, kuri mums duota. Mums dar esant silpniems, Kristus skirtu metu numirė už bedievius.“ (Rom 5:5)
