Nustebau pamačiusi jus kaip modelį, pristatantį dizainerės Jolantos Talaikytės kurtą pavasario ir vasaros drabužių kolekciją. Nejaugi nebekuriate savų suknelių?
Talaikytės drabužiai – puikūs. Vienos kelnės, kurias demonstravau, iki išprotėjimo gražios. Tiesiog lietuviškų drabužių gamintoja „Rožė“, kuriai kolekciją kuria Jolanta Talaikytė, jau trečią kartą pakvietė mane fotografuotis katalogui. Matyt, atitinku klasikinius standartus, jų kuriamų drabužių stilių. Pati „Rožės“ drabužių neturiu, stengiuosi labiau formuoti ir pristatyti savo stilių, todėl dažniausiai dėviu savo kurtus drabužius.
Bet nėra čia ko nosies raukyti, tarsi man ne lygis būtų reklamuoti Lietuvos gamintoją ir jo produkciją. Aš nieko prieš ir kitų dizainerių drabužius pristatyti. Kad tik sutaptų mūsų supratimas ir stilius. Pavyzdžiui, man labai patinka dizainerės Annos Mois skrybėlės, kepurės: su malonumu užsidėčiau.
O kaip jūsų pačios prabangių drabužių kolekcija?
Puikiai! Tiesiog po pirmųjų suknelių pasirodymo viešumoje išgirdau, kad ne Lietuvoje jas nešioti... juk čia – vos mėnuo tikros vasariškos šilumos... Natūralu, kad jau formuojasi kita kolekcija – retro stiliaus, gal labiau pritaikyta Lietuvos damoms. Žadu ją pristatyti vasaros pabaigoje, galbūt net kartu su seserimi (dainininke Karina Krysko-Skambine – red. past.).
Pernai lapkritį teismas pagaliau išskyrė jus su vyru. Planavote, kad vos tik teismai bus baigti, parsivešite vaikus iš Libano į Lietuvą. Kur dabar sūnus ir dukra?
Libane. Ir kol jiems mokslo metai, tikrai netempsiu jų čia. Tiesą sakant, ir nelabai noriu, kad vaikai čia gyventų. Dukra pati pasakė, kad nenori grįžti į Lietuvą, kad jai nepatiko mokykla, kurią čia lankė. Nors man atrodė, jog tai buvo gera, tarptautinė mokykla, dukra skundėsi, kad su ja ten elgėsi negražiai, kad turėjo tik vieną draugę, nes kiti šaipėsi, jog jos tėtis – ne lietuvis. Dabar esu metams į priekį sumokėjusi už dukters teniso treniruotes pas geriausią trenerį, ir už sūnaus krepšinio treniruotes. Jiems dabar geriau mokytis ir sporto aukštumų siekti Libane. Juo labiau kad ten jie mokosi trimis kalbomis – prancūzų, anglų ir arabų. O ką Lietuvoje gautų?
Smagiausia, kad po skyrybų pasitaisė mūsų bendravimas su vyru: normaliai kalbamės, tariamės, dalijamės, kuris sumoka už tai, ko reikia vaikams. Ir su buvusio vyro tėvais normaliai sutariame. Jie sako: „Esi visada laukiama mūsų namuose. Atvažiuok, kada tik nori.“ Su vyru sutarėme, kad vaikai turi turėti ir mamą, ir tėtį, ir visus senelius. Todėl vasarą jie tikrai apsilankys Lietuvoje. Bet kol patys nenori, tikrai netraumuosiu, prievarta netempsiu jų į Lietuvą. Juk svarbiausios – ne mūsų su buvusiu vyru ambicijos, o mūsų vaikų interesai.
Nebijote, kad lietuviai kalbės: „Tiek jai tų vaikų ir reikėjo... dabar net nepasiima iš Libano...“
Lietuviai – pikti. Kaltina ir kaltins mane dėl visko. Ir jeigu gyvenčiau apsileidusi. Ir jeigu stengiuosi gyventi gražiai, tvarkingai. Ir dėl skyrybų, ir dėl vedybų... Dėl visko...
Skaičiau Juozo Statkevičiaus interviu, jis labai gerai pasakė: man nerūpi žmonių nuomonė, nes jie man duonos neatneša. Žinote, galėčiau pasakyti tą patį: man nesvarbi kitų nuomonė, nes tik aš žinau, kas mano vaikams yra geriausia. Jiems dabar svarbu gauti gerą išsilavinimą, gyventi saugioje, draugiškoje aplinkoje.
Mano gyvenimo tikslas nėra žūtbūt ištekėti. Aš dabar daug dirbu, jau esu pardavusi nemažai savo kurtų suknelių.
Ar po ilgo nesimatymo jau aplankėte juos Libane?
Dar nebuvau nuvažiavusi, nes ilgai tvarkėme dokumentus, darbai įvairūs užgriuvo. Bet mes su vaikais kasdien bendraujame skaipu. Dukra dar nepamiršusi lietuvių kalbos.
Dabar galite planuoti naujas vestuves...
Mano gyvenimo tikslas nėra žūtbūt ištekėti. Aš dabar daug dirbu, jau esu pardavusi nemažai savo kurtų suknelių. Su buvusiu vyru kalbėjomės net apie planus Libano sostinėje Beirute atidaryti mano kurtų suknelių parduotuvę. Nes ten moterys labai mėgsta puoštis, ten visada šilta ir jos gali sau leisti tokias sukneles. Nežadu nervintis ir išgyventi: „Oi, mano suknelių Lietuvoje neįvertino, neperka...“ Žinau, kad ten pasisekimas bus kur kas didesnis. Dabar man svarbiausia kurti savo verslą. Aš dirbu ir pakankamai užsidirbu iš kūrybos. O žmonių sukurti epitetai „sugyventinė“, „gyvena iš vyrų malonės“ man visai nerūpi.
Kai taip abstrakčiai kalbate, kyla klausimas, ar vis dar draugaujate su tuo pačiu paslaptinguoju užsieniečiu verslininku Aleksandru, dovanojusiu jums ir prabangų gyvenimą, ir kūrybinę laisvę, ir sužadėtuvių žiedą?
Nemanau, kad privalau Lietuvai pasakoti apie žmogų, kuris yra šalia manęs, apie vyrą ar draugą, apskritai apie savo asmeninį gyvenimą. Daugiau to niekada nedarysiu. Nes vyro buvimas ar nebuvimas šalia man nei pliusų, nei minusų nepridės.
