Taip smarkiai tėvynės ilgesys užkamavo?
Tėvynės ilgesys – atskira tema. Nemaniau, kad jį kada patirsiu, galvojau, kad visos kalbos apie šį jausmą yra pramanai... Tačiau, pasirodė, esu daugiau lietuvė, negu įsivaizdavau. Aš pasiilgstu purvino dangaus, migreninio lietaus, snaigių šokio, apšerkšnijusių medžių, savo pušynėlio. Per atstumą, tarsi kūnu jaučiu, kaip ilgėja dienos Lietuvoje, iš proto varo žibučių bei šilagėlių nuotraukos veidaknygėje ir kyla nenumaldoma trauka viską mesti ir kartu su paukščiais skristi namo. Australija palauks – viza duota ketveriems metams.
Mums būnant čia, šitas jūsų pusmetis Australijoje atrodo labai ilgas laiko tarpas. Kaip atrodo jums ten?
Kas bendro tarp krokodilo ir laiko? Matavimo vieneto reliatyvumas. Krokodilas, jei jį matuosi nuo galvos iki uodegos, yra ilgesnis negu nuo uodegos iki galvos. Taip ir laikas: vaikystėje jis – begalinis, o senatvėje begėdiškai susitraukia. Mums pirmi keturi mėnesiai Australijoje atrodė kaip amžinybė. O dabar valandos, dienos, mėnesiai nyksta kaip į kokią juodąją skylę: savaitė vos spėja prasidėti ir – vėl savaitgalis.
Daug kas tikėjosi, kad vos nuvažiavę pulsite daryti verslų, kalti pinigų... Ir štai tau – naujienos: vietoj to stačia galva nėrėte į jogą. Kodėl?
Norint kalti pinigus, reikia jų užtektinai turėti. Žinai posakį: pinigai traukia pinigus? Traukos dėsnis galioja ir jų trūkumui. Jaučiuosi kalta, kad neįgyvendinau kitų užkrautos misijos: nesugebėjau būti tobulu įrodymu, kad laimė visų kantriai lūkuriuoja kažkur pasaulio pakraštyje, tereikia drąsos nuotolį įveikti, o tada – pasižaboti sėkmės vėjus ir lėkti, skristi, švilpti, atgal nesigręžiojant. Atsiprašau, Holivudas nesigavo. Gavosi eilinė tragikomedija su moralu, jog gyvenime svarbu viską daryti laiku: gimdyti vaikus, vaikytis karjeros, keisti šalį. Emigracija sklandžiai vyksta esant būtinoms trims sąlygoms: esi jaunas, turtingas (labai!) arba varguolis. Mes nė vienos iš trijų netenkiname: dėl pirmosios (jaunumo) pavėlavome gerus penkiolika metų, su antrąja (turto) prasilenkėme prieš šešerius metus, su paskutine (beldžiu į medį) nesusitapatinome.
Emigracija sklandžiai vyksta esant būtinoms trims sąlygoms: esi jaunas, turtingas (labai!) arba varguolis. Mes nė vienos iš trijų netenkiname...
Bet jei manęs paklaustų: „Eva, ar nesigaili? Jei būtum žinojusi, kad taip bus, ar būtum važiavusi į tą savo Australiją?“, nedvejodama patvirtinčiau: „Važiuočiau.“ Geros pamokos brangiai kainuoja, o gyvenimo pamokos – dar daugiau. Jau girdžiu už nugaros: na, ką – prišla koza do voza? Palaukit, parakas parakinėje dar nesudrėko. Prieš kelis mėnesius rašiau, kad žolė žalesnė pas kaimyną. Šiandien išsiplėsiu: taip, Australijoje žolė žalesnė, dangus giedresnis, saulė skaistesnė, žmonės daugiau šypsosi... Ir – kas? O kur artimi žmogai, su kuriais būtų galima visu šiuo gėriu džiaugtis, – už dešimties tūkstančių kilometrų? O miela pastogė, kurią galėtum vadinti namais? Gerai, pasitenkinsiu kompromisu – bent darbas, kuris teiktų TOKĮ pasitenkinimą arba uždirbtų TOKIUS pinigus, kad būtų galima laikinai pamiršti pirmus du esminius poreikius.
Beje, TOKĮ darbą jau suradau. Tiksliau, veiklos idėją. Tačiau jai realizuoti geriausią vietą matau ne čia, o namuose, Lietuvoje. Kalbu apie bikramjogą. Nebūtų laimės, bet – nelaimė padėjo. Kad skydliaukė yra mano uždelsto veikimo bomba, sužinojau prieš pat išvykimą į Australiją, kai privalomai tikrinausi sveikatą. Tuomet, laukdama atsakymo iš Onkologijos centro, buvau kaip reikiant supanikavusi: jei pasirodys, kad vėžys, bus ate visoms mano australiškoms svajonėms. Nei hormonų, nei citologinio tyrimo atsakymas neišgąsdino. Pažįstama endokrinologė, nuskenavusi akimis, tik pečiais gūžtelėjo: „Viskas gerai, ko atėjai?“ „Taigi skydliaukės mazgai padidėję. Kaip dabar su jais gyventi?“ – nedrąsiai lemenau.
„Tie tavo mazgai ne vakar atsirado – mažų mažiausiai prieš dešimt metų. Kaip anksčiau gyvenai, taip ir toliau gyvenk“, – nerimui galvą kaip karžygys slibinui nurėžė mano gydytoja. Tačiau slibinai Australijoje pabudo. Šių metų pirmą savaitę pajutau, kad nebegaliu nešioti kaklo papuošalų, nes visi smaugia, sunkūs pasidarė; netrukus ėmiau skųstis, kad sunku ryti; ir tik tada su siaubu pamačiau, jog kairėje kaklo pusėje skydliaukės mazgas taip išbujojo, kad tapo plika akimi matomas. Be didelių lūkesčių apsilankiau viename iš daugybės Perto netradicinės medicinos kabinetų. Gydytojas kinas dr. Lee tėviškai patarė neapsiriboti vien adatų terapija bei žolelių arbatėlėmis. Jis primygtinai siūlė užsiimti joga.
Prieš važiuodama į Australiją buvote ką nors girdėjusi apie bikramjogą?
Apie ją žinojau dar gerokai prieš Australiją. Girdėjau, kad dėl jos visa Amerika kraustosi iš proto, kad studijos įkurtos Kanadoje, Japonijoje, Tailande, Izraelyje, daugelyje Europos miestų. Juokinga: prieš penkerius metus man bikramjoga skambėjo kaip kokia naujovė, neturėjau supratimo, jog jau keturiasdešimt metų ji praktikuojama Amerikoje. Mane ši jogos rūšis viliojo tuo, kad, skirtingai nuo kitų, atliekama karštyje. Karštį visada mėgau, dėl jo į saulėčiausią Australijos valstiją atsibeldžiau. Tačiau, prisipažįstu, neįsivaizdavau, ką galėtų reikšti karštis ir joga viename.
Keista... Joga man asocijuojasi su lėtais, melancholiškais judesiais, susikaupimu, dvasiniu nusiraminimu... Ir gal net šiek tiek – nuoboduliu. Kokia yra bikramjoga?
Visi išvardyti apibūdinimai šitai jogai irgi tinka. Tačiau, be kai kurių trūkumų, yra ir didelių privalumų. Bikramjoga intensyvumu galėtų nukonkuruoti daugelį fitnio, aerobikos ar bėgimo treniruočių. Ir man tai patinka, nes išpažįstu tik „no pain – no gain“ sporto religiją ir dedu skersą ant visų pažadų be pastangų sugrąžinti sveikatą ar sumodeliuoti gražų kūną. Bikramjoga atliekama patalpoje, kurioje palaikoma keturiasdešimties laipsnių temperatūra ir keturiasdešimties procentų drėgnumas. Štai tokiomis saunos sąlygomis vyksta devyniasdešimties minučių trukmės treniruotė, per kurią po du kartus atliekamos tos pačios trylika stovimų, trylika gulimų asanų ir dvi kvėpavimo technikos.
Prakaitas upeliais ima sruventi nuo pat pirmų treniruotės minučių, o užsiėmimo pabaigoje kiaurai permerkia ne tik rankšluostį, bet ir jogos kilimėlį po juo. Ką jau kalbėti apie kūną, kuris pusantros valandos prausiamas prakaito duše. Taip, jogos pratimai lėti. Tačiau tai jėgos ir tempimo pratimai, kurie atliekami pasitelkus geležinę valią, visus vidinius organizmo resursus ir net peržengiant savo galimybių ribas. Ir taip kiekvieną dieną. O jei turi rimtų sveikatos sutrikimų – kartais ir po du kartus per dieną, nes bikramjoga (kaip ir kitų rūšių joga) turi gydomųjų galių.
Karštį visada mėgau, dėl jo į saulėčiausią Australijos valstiją atsibeldžiau. Tačiau, prisipažįstu, neįsivaizdavau, ką galėtų reikšti karštis ir joga viename.
Šitas jogos pamokas esate pavadinusi skaistykla. Kodėl?
Skaistykla yra labai švelnus apibūdinimas. Patys mokytojai bikramjogą vadina pragaro joga, o patalpą, kurioje vyksta užsiėmimai, – kankinimo kamera. Kaip pavadinsi, taip nepagadinsi. Aš sutinku kiekvieną dieną pusantros valandos kankintis, jei tai teikia menkiausią viltį išsivaduoti iš gydytojų priklausomybės. Noriu pati būti savo sveikatos sergėtoja.
Kiek laiko jau lankote šią jogą ir kokių pokyčių pastebėjote savyje?
Gegužės pirmomis dienomis sukanka trys mėnesiai. Per devyniasdešimt dienų devyniasdešimt du kartus aplankiau bikram skaistyklą. Net nereikia Bikramo Choudhury (bikramjogos sudarytojo) autoriteto: šia hathajogos asanų seka, atliekama karštyje, jis sutriuškino autoritetingų medikų prognozes, kad liks luošas visą likusį gyvenimą. Aš pati savo kailiu įsitikinau bikramjogos galia. Mano skydliaukės mazgai mažėja, o kartu gyja ir kelio trauma, kurią užsidirbau per trylika intensyvaus bėgiojimo metų. Tačiau lyginant su tuo, ką pasakoja bikramjogos studijos lankytojai ir mokytojai, mano negalavimai – vaikų žaidimas.
Bikramjoga gydo rimtas stuburo traumas, reguliuoja kraujospūdį, tvarko migreninius skausmus, depresiją. Pati pastebėjau, kad ji tvarko ir mano vidinį nerimą. Negaliu patikėti, kad aš tai sakau!.. Dar prieš kelerius metus buvau įsitikinusi, kad joga – tikrai ne man. Įsivaizdavau, kad ji – tinginių, kurie meditacijomis dangsto nenorą judėti, reikalas. Tačiau atsipalaidavimas, nirvana, pašnekesiai su dievais – tai ne apie bikramjogą. Ši yra juodas fizinis darbas, jo intensyvumą puikiai nusako šeši ar net aštuoni šimtai kilokalorijų, kurios sudega per pusantros valandos trunkančią nirvaną. Kita vertus, išlaikyti šio išbandymo karščiu būtų neįmanoma be valios ir gebėjimo susikaupti. O kur susikaupimas, ten ir meditavimas.
Koks dabar jūsų dienos ritmas?
Keliuosi septintą, pusę devynių išeinu iš namų, traukinių stotį pasiekiu prieš devynias, dešimt po devynių beldžiuosi į Joondalup bikramjogos studijos duris, devynios trisdešimt prasideda rytinis užsiėmimas. Apie pusę dvyliktos (jau po treniruotės ir šalto dušo) keliauju namo, gaminu vaikams pietus, vėliau – skaitau, rašau, vaikštinėjam su vyru po parką šalia namų arba keliauju į vakarinę bikram kankinimų kamerą. Miegoti einu ne vėliau kaip vienuoliktą vakaro. Nemenką dalį dienos veiklos užima... gėrimas. Pradėjusi lankyti karščio jogą, kiekvieną dieną su prakaitu išgarindama daug skysčių, tapau tikra jų maniake – suvartoju po tris, keturis litrus vandens ir sulčių. Vis dar neatsistebiu, kad mano skysčių sąraše kava pasislinko į paskutinę vietą. Visą gyvenimą save priskyriau prie kavos vartojimo čempionų, o čia jau pirmoji užsiėmimų savaitė užmušė norą ją gerti. Įdomu, ką dar ta bikramjoga gali užgesinti, o ką mainais pakurstyti?
O darbas? Kaip dabar gyvenate, kad turite tiek laiko rūpintis savo sveikata? Kaip žydiškame anekdote paklausiu: Kaip namai? Kaip vaikai? Kaip verslas?
Jau keturi mėnesiai gyvename stabiliai: tame pačiame name britų rajonėlyje, mūsų nuomos sutartis baigsis birželio pabaigoje. Vaikai lanko tą pačią mokyklą, kuri yra geriausių Perto valstybinių mokyklų dešimtuke ir įsikūrusi septynios minutės pėstute nuo namų. Mokslai vaikams sekasi puikiai, Gabrielė neatsidžiaugia, kokie pagarbūs mokytojų ir mokinių santykiai Australijoje, kad galima nebijoti mokytojų klausti, ko nesupranti, ir tavęs niekas neišvadins debilu, idiotu ar klipata...
Verslas? Turiu pripažinti, kad nors ir kaip suktum, nuo savęs toli nepabėgsi: mudu su Viktoru daugiau prie kūrybos nei prie verslo. Dar būdama kavos virimo mokymuose, supratau: ne tau, Martynai, šis dangus, pernelyg lėtapėdė esu šeimininkėlė... Vienas dalykas kavą virti savo draugams, o visai kas kita – aptarnauti virtinę pirkėjų. Mano romano su visuomeniniu maitinimu nebus.
Aš noriu tapti sertifikuota bikramjogos mokytoja ir gauti leidimą atidaryti bikramjogos studiją Lietuvoje. Noriu, kad mano naujasis hobis taptų mano darbu.
Verslininkės gyslelės savyje neradau, tačiau Australijoje užčiuopiau naujo užsiėmimo viziją. Ir ta vizija yra tokia įkyri, gundanti, priverčianti širdelę plakti sparčiau... Aš noriu tapti sertifikuota bikramjogos mokytoja ir gauti leidimą atidaryti bikramjogos studiją Lietuvoje. Noriu, kad mano naujasis hobis, nauja aistra taptų mano darbu.
Skeptiko akimis, grįžimas namo reikštų kapituliaciją. Kaip jaučiatės pati?
Vieni pralaimėjimu vadina grįžimą, kiti – išvažiavimą. Visi teisūs ir neteisūs vienodai. Kaip tame sename anekdote, kai du besiginčijantys ateina pas rabiną, išsako skirtingas nuomones, o rabinas pareiškia: „Jūs abu teisūs.“ Čia įsiterpia trečias (toks Kindziulio prototipas): „Rabine, bet jie negali būti teisūs abu!“ „Tu irgi teisus“, – jam atsako rabinas.
Aš nesu vojaristė, nesu linkusi stebėti ir liežuviu plakti kitų kelių bei klystkelių. Beveliju svajonių turnyre dalyvauti pirmuoju asmeniu ir gainiotis ne kitų, bet savų svajonių. Laimė, jų turiu daug ir, jei kokia nepasiseka, negailestingai pašalinu kaip broką. Arba pasidedu netoliese, kad visada po ranka būtų. Kas žino, gal kada ateityje pravers.
