Prieš dvejus metus ji skausmingai atsisveikino su žurnalų leidyba. Užtat sako pradėjusi naują gyvenimo etapą: į spaustuvę keliauja metus rašyta knyga „Kas liko už kadro“ – apie meilę, draugystę, žiniasklaidą ir, be abejo, leidybos užkulisius. O šeimos daiktai kraunami į lagaminus, nes rugsėjo pabaigoje Eva su vyru Viktoru (53) ir dviem jaunėliais – Gabriele (15) ir Danieliumi (13) – išvažiuoja gyventi į Australiją.
Knygoje apie viską papasakosite atvirai? Su visomis nuoskaudomis ir gražiais prisiminimais?
Visko bus, tačiau gardžiausiais kąsneliais neketinu dalytis – kitaip nebebus apie ką rašyti naujoje knygoje. Knyga „Kas liko už kadro“ skirsis nuo kitų biografijų dar ir savo faktūra – mes ją rašėme dviese su vyru. Pradėjau viena. Vyras perskaitė kelis skirsnius ir ėmė kritikuoti: „Negi neprisimeni, kad viskas buvo kitaip?“ „Jeigu tu matai kitaip, ne man sakyk, o sėsk ir parašyk“, – pasiūliau. Taip Viktoras pradėjo rašyti mažyčius savo komentarus, kurie ilgainiui virto dideliais skirsniais. Pažiūrėjome, kad įdomiai išeina. Įdomiai vien jau dėl to, kad daug ką matome skirtingai. Knyga prasideda nuo mūsų su vyru pažinties istorijos: aš ištekėjau būdama jau nurašyta senmergė – 26-erių. Yra seksualumu tiesiog trykštančių moterų. O aš žinojau, kad tokios savybės neturiu, buvau tikrai labai drovi.
Bet juk būsimas vyras dėl kažko jus vis dėlto įsižiūrėjo...
Su vyru mane supažindino geriausia draugė – taip pat žurnalistė iš Kijevo. Būsimas mano vyras Viktoras tuo metu buvo labai labai artimas jos draugas... Siekė, kad mano draugė būtų jo mergina. Bet ji nusprendė, kad reikia supažindinti mus. Juokinga, tačiau iš pirmo žvilgsnio nei manęs, nei Viktoro joks susižavėjimo žaibas netrenkė. Tik po dešimto pasimatymo mes atsisukome vienas į kitą, prilipome ir jau dvidešimt penkeri metai, kai nebegalime atlipti.
Visa tai bus aprašyta knygoje. Mano gyvenimo istorija turėtų įkvėpti tas moteris, kurios netrykšta pasitikėjimu savimi. Esu žmona, trijų vaikų motina, padariau karjerą. Nesvarbu, kad šiandien nebesu leidėja. Užtat dėl to, kad ja nebesu, galiu pradėti ką nors naujo. Vis pagalvoju: jeigu anksčiau būčiau pasitraukusi iš leidybos, kiek būčiau laimėjusi! Visų pirma būčiau penkiagubai turtingesnis žmogus. Tačiau neprisimenu savęs laimingesnės, nei esu dabar. Kalbu nuoširdžiai. Laikas turbūt nuo kokių 1995-ųjų man buvo lyg koks prakeikimas: nuolat jaučiausi nelaiminga.
Bet juk tuo metu turėjote viską: karjerą, gražią šeimą, pinigų, garbę, padėtį, šlovę... Viską, ką žmogus suvokia kaip sudedamąsias laimės dalis.
Pirmas „Ievos“ numeris išėjo trisdešimties tūkstančių egzempliorių tiražu. Tais laikais nedaug, nes „Moters“ tiražas galėjo būti keli šimtai tūkstančių egzempliorių. Užtat jos kaina buvo trisdešimt penkios kapeikos. O „Ievos“ – trys rubliai penkiasdešimt kapeikų. Įsivaizduojate, kaip įžūlu! Po trejų metų mūsų tiražas jau siekė penkiasdešimt penkis tūkstančius, o kaina buvo dvigubai didesnė. Mums sekėsi nerealiai. Žurnalą išpirkdavo per kelias dienas. Pirmus numerius platinome patys, nes gaila buvo atiduoti net procentėlį už platinimą. Turiu nuotraukų, kur stovi milžiniška eilė kaip prie mauzoliejaus: tai – eilė prie „Ievos“. Tiksliau, prie žiguliuko, iš kurio pardavinėjome „Ievą“. Iš kaimų močiutės atvažiuodavo, kad nusipirktų žurnalų ir savo teritorijoje juos išplatintų, o mums lauktuvių atveždavo naminių kiaušinių ar pyragą. Jausmas buvo nerealus: jaučiausi lyg koks orakulas, ne tuščiai gyvenanti savo šalyje, jaučiausi reikalinga. Deja, vėliau viskas pasikeitė: kas jautėsi viskuo, vėl tapo niekuo.
Tas nelaimingumo jausmas atsirado dėl to, kad staiga vieną dieną įvyksta grąžinimas – pirmą kartą neišparduota dešimt procentų! Mums tai atrodė siaubinga! O tokiu atveju juk dirbi dar daugiau. Kiekvienas naujo numerio išėjimas – kaip šturmas, kaip priešų tvirtovės paėmimas. Ir dar tas reklamos prašinėjimas... „Oi, ta tavo „Ieva“... Nesuprantu, kas ją skaito? Kam ji gali būti įdomi?..“ – išgirsti. Grįžti namo ir vėl šneki apie darbą... bariesi su vyru... vaikams dėmesio neskiri, nes nuolat tūnai darbe... ir kuo daugiau dirbi, tuo mažiau pinigų turi... O žurnalas vis eina žemyn... „Ieva“ gimė ant Sąjūdžio bangos. O paskui euforija slūgo, laikai keitėsi, prasidėjo konkurencija... Atsirado žurnalas „Laima“, iš kurio mes pradžioje šaipėmės: „Nieko jam nepavyks. Jis pražus...“ Nepražuvo. Pražuvome mes. Nes užrietėme nosis, buvome išpaikinti garbės.
Prieš septynetą metų itin populiari buvo knyga „Ir velnias dėvi Prada“. Vėliau pagal ją ir filmą sukūrė. Daug kas tada šnabždėjosi, kad jūs itin panaši į knygoje nupieštą leidėją – tikrą despotę, furiją.
Viena iš mano mados žurnalisčių atėjo ir sako: „Žinai, yra tokia knyga... Apie tave.“ Įdomu pasidarė. Perskaičiau ir truktelėjau pečiais: nesupratau, kas tarp manęs ir knygos herojės bendro. Juk buvau ta leidėja, kuri įdarbindavo žmones iš gatvės, be diplomo, be patirties. Užtekdavo naivaus laiško: „Man labai patinka „Ieva“. Svajoju joje dirbti“, ir aš pakviesdavau dirbti. Pradinį pasitikėjimo avansą iš Evos Tombak nauji žmonės gaudavo didelį ir, matyt, manydavo, kad taip bus visada. Ne visi žinojo, kad mano reikalavimų kartelė užkelta ir kad apie ramų gyvenimą „Ievoje“ galima tik sapnuoti.
Bet aišku, kad šį tą bendro su knygos ir filmo heroje radau – išorinį spindesį ir vidinį nepasitenkinimą.
Turėtumėte žinoti paslaptį, kaip karjeros moteriai išlaviruoti tarp tokių dalykų kaip darbas ir šeima. Juk tuo pat metu, kai kūrėte žurnalą, ir vaikus gimdėte.
Sakyčiau, kad nelabai mokėjau laviruoti. Iki šiol jaučiu kaltę. Vienintelis gėris, kurį padariau savo vaikų labui, – niekada negailėjau laiko ir pinigų atostogoms. Visada keliaudavome kartu. Mano vaikai anksti pamatė pasaulį. Bet turbūt jie galėtų papasakoti, kaip blogai, kai tėvų nėra namie...
Labai laukiau savo pirmagimio. Gimė Tomas. Po aštuonerių metų – mano ugninė mergaitė Gabrielė. O trečią kartą pastojau iškart po tėčio mirties. Vadinasi, taip turėjo būti. Ir žurnalas „Cosmopolitan“ atsirado tuo pat metu. Mano Danielius gimė lygiai mėnuo prieš išleidžiant „Cosmo“. Įsivaizduoji, kokiame strese aš buvau? Tada man atrodė, kad esu didvyrė! Šiandien suvokiu, kad buvau beprotė. Ir nosį riečiau: „Va, padariau! Žiūrėkite, kokia aš mama ir leidėja!“ Reikia būti supermoterimi, kad sugebėtum visa širdimi būti ir ten, ir ten. Drįsčiau suabejoti tomis, kurios teigia, jog tai įmanoma.
Su pirmuoju sūnumi ir dukra dar kažkaip laviravau, nes „Ieva“ tuo metu ėjo gana lengvu ritmu: kas du mėnesius, kartais ir rečiau. Bet kada užsikrovėme dar ir „Cosmo“, prasidėjo pragaras. Mano nervų sistema absoliučiai pašlijo. Kitaip ir būti negalėjo. Tikrai žinau, kas yra pogimdyvinė depresija. Bet net neturėjau laiko ja pasirgti – tik pagimdžiusi vaiką antrą dieną išėjau į darbą! Beprotybė! Norėjosi parodyti, kad esu išskirtinė. Be to, ir atsakomybė baisi slėgė. Atrodė, kad kažkas atsitiks, jeigu stipriai stipriai visų darbų pavadžio nelaikysiu savo rankose...
Vis tiek turėdavote kažkaip atsipalaiduoti. Kam leidote pinigus?
Visų pirma – kelionėms. Ir skudurams, aišku. Jeigu pinigų yra, o nuotaikos nėra, eini apsipirkti. Yra nuotaika – irgi reikia apsipirkti... Vartotojiškumas byloja apie kompleksus, apie nelaimėliškumą. Laimingas žmogus labai mažai vartoja, nes... jam nieko netrūksta. Šiandien džiaugiuosi, kad nebesergu šita manija. Po parduotuves vaikštau, tačiau perku tik tai, ko reikia, o ne tai, kas tiesiog patinka.
Dabar žiūriu į savo spintą ir dūsauju: ką su tais sunešiotais ir dar nedėvėtais, skaistumo nepraradusiais drabužiais daryti? Kur juos kišti, kam parduoti ar atiduoti? Juk rugsėjo pabaigoje važiuosime į Australiją. Savo namus jau išnuomojome. Daiktų su savimi pasiimsime nedaug. O visa kita kažkaip reikės sukrauti į vieną kambarėlį. Su siaubu žiūriu į tą krūvą daiktų ir galvoju: „Kaip reikėjo proto neturėti, kad tiek visokio šlamšto prisipirktum...“
Kaip pasikeitė jūsų gyvenimas uždarius leidybos duris? Pavyzdžiui, pabundate kitą rytą, kai nebereikia skubėti į darbą, ir...
...ir neateina nė vieno kvietimo. Į jokią prezentaciją, renginį, susitikimą... Ne itin mėgau į juos vaikščioti, bet kai nesulaukiau, suvokiau, kaip kartais malonu pasakyti „ne“, kaip malonu rinktis... Tokią akimirką pasijunti išbrauktas iš gyvenimo. Juk pakankamai ilgai buvau penėta tuštybės...
Visas duris į leidybą uždariau prieš dvejus metus. Iš pradžių buvo labai skausminga. Pasirodė, kad dalis žmonių, kurie su tavimi labai aktyviai bendravo, anaiptol nėra draugai. Reklamdaviai niekur nebekviečia, nes iš tavęs nebėra jokios naudos... Vieniems buvai patogus žmogus, kitiems – dėl pasigyrimo, kad draugauja su Tombakais... Pastaruosius dvejus metus vyras mėgino susirasti architektūros ar dizaino užsakymų, bet nieko negavo. Aš naiviai tikėjausi, kad man ką nors pasiūlys kokia leidykla, radijas ar televizija. Matyt, nedrįso, aš juk – velnias, kuris dėvi Prada (juokiasi)...
Aš ir knygą pradėjau rašyti dėl to, kad norėjosi išsikalbėti. Išsiverkti, susivokti savyje. Knygos stilius kito, bangavo sulig mano nuotaikomis ir emocinės būsenos vėjais. Knyga tapo geriausiu mano psichoterapeutu. Kai rašai, išgrynini mintis ir emocijas. Jeigu verki sau, slapčia, – tik graudžiau darosi ir savęs labiau gaila. O apsiverk garsiai – pamatysi, kaip juokingai atrodo. Aidas Puklevičius knygą pavadino ironiškai liūdna.
Kaip pasitraukus iš verslo pasikeitė gyvenimo ritmas namuose?
Anksčiau kėliausi ir pirmiausia skubėjau į sporto klubą, o tada – į darbą. Dabar kėliausi ir lydėjau vaikus į mokyklą. Niekada nebuvau to dariusi. Puoliau būti mama. Prisimenu, kaip vaikai iš pradžių nustebo. „Tu ką, mam...“ – pasimetė. O man buvo baisu suvokti, kiek iš jų atėmiau. Atostogos kartu – puiku, bet kartu reikia būti kasdien. Dabar žinau, kad nėra tokio darbo, dėl kurio reikėtų aukoti šeimą. Gal ir gerai, kad mano kova už geriausio Lietuvoje žurnalo moterims vardą baigėsi. Kitaip nebūtume drįsę išvažiuoti į Australiją. O aš visada, kiek save atsimenu, norėjau pamėginti pagyventi kitur.
Tam juk reikia be galo daug drąsos! Tas pats, kas naują žurnalą dabar išleisti.
Aš neturiu ko prarasti. Man nereikia „užraukti“ verslo. Nes jo nebėra. Man reikia pradėti naują veiklą. Pradėti ją čia reikėtų tokios pat drąsos. Galų gale: ką čia veiktume? Jei sugalvotume atidaryti kokį restoranėlį ar viešbutuką, mūsų turbūt niekas nesuprastų, trauktų pečiais: kam lendame ten, kur nieko neišmanome. Vėl žurnalus leisti? Bet kiek kartų galima lipti į tas pačias vėžes? Turime teisę į dar vieną gyvenimą.
Kokia nors skrupulinga mama užverstų jus klausimais: o ką ten veiksite? O kur gyvensite? O kokią mokyklą lankys vaikai?
Taip ir parašyk, kad esame neatsakingi tėvai, nes mes dar niekuo nepasirūpinome. Apsisprendėme tik dėl regiono, kur gyvensime. Bet dar nesame sugalvoję verslo, kuriuo užsiimsime. O dėl vaikų mokyklos... Čia galiu nuraminti nerimastingas mamas: Australijoje viskas atvirkščiai. Ne tik saulė šviečia iš kitos pusės. Ten ir mokslo metai prasideda tik nuo vasario. Taigi, dar turime laiko...
Kai apima didžiulė baimė, sakau sau: „Palauk, tu juk gali nevažiuoti. Bet tada pasakyk, kas baisiau: išvažiuoti ar likti čia ir pradėti ką nors naujo...“ Be to, prarastume vizą, kurios siekėme pusantrų metų. Jeigu neišvažiuosime iki vasario pirmosios, viską reikės pradėti iš naujo.
Bet čia savos sienos... sava kalba... čia augęs, gyvenęs, žinai sistemą, gyvenimo būdą...
Aš save tais pačiais žodžiais gąsdinu... Niekada negalvojau, patriotė aš ar ne. Mano tėvai gimė Lietuvoje. Aš čia gimiau ir augau. Bet tik dabar kiekviena savo dalele jaučiu, kaip myliu Vilnių. Suvokiu, kad taip turbūt yra dėl to, jog jau kvėpuoju praradimu. Ne, ne praradimu, o atitolimo nuojauta. Bet nesakau sau, kad išvažiuojame visam laikui. Tikrai grįšime. Tiesiog noriu naujos patirties.
Daug kas pasakytų, kad taip radikaliai keisti gyvenimą prasminga iki keturiasdešimties: dar spėsi ką nors sukurti, pensijai užsidirbti...
Taip, man per penkiasdešimt. Bet argi penkiasdešimties gyvenimas baigiasi? Esu smalsi avantiūristė – mane veža naujos patirties aušra.
Prieš pateikdami dokumentus vizai ir sumokėdami nemenkus pinigus teisininkams, nuvažiavome į Australiją. Tam, kad pajustume, ar iš tikrųjų norime ten gyventi. Ėjau ir pažindinausi su žmonėmis, pokalbį pradėdama: „Noriu atvažiuoti čia gyventi.“ Beveik visų reakcija buvo vienoda: „Sveiki atvykę. Australija – ateities žemė.“ Ir pradėdavo pasakoti savo įsikūrimo istorijas... Australija – svetinga, nekorumpuota šalis. Joje nekaišiojami pagaliai į ratus norintiems dirbti šios šalies labui. Atvykėliai nevertinami pagal kilmės dokumentus. Mane tai labai drąsina. Gauta viza mus įpareigoja Australijoje sukurti nuosavą verslą ir investuoti tam tikrą pinigų sumą. Galbūt pavyks sukurti kokį ekologinį verslą. Mane traukia ir žavi aborigenų menai – pasvajoju, kaip būtų miela įsigyti kokią mažytę meno galeriją, bet suprantu, kad menai – turtingųjų užsiėmimas. Svajojome ir apie nuosavą vynuogyną, bet net suvokimo neturėjome, kad jis milijonus kainuoja.
Kol kas tik mėnesiui išsinuomosime būstą. Tikiuosi, per tą mėnesį susivoksime, kaip ir kur gyvensime toliau.
Kas nors sakė, kad jūs – bepročiai?
Aišku, sakė. Juk važiuojame į nežinomybę. Juk mums – per penkiasdešimt. Bet civilizuotame pasaulyje nėra vietos senukams...
Nežinau ateities, tačiau pagaliau išmokau džiaugtis šia diena. Pagaliau jaučiu ramybę. Neturėjau jos labai labai seniai. Iki šiol negalėčiau rišliai įvardyti, nuo ko tas jausmas priklauso. Tačiau tikrai žinau, kad su sėkme jis nieko bendro neturi. Su vyru mes buvome tikrai sėkmingi žmonės, tačiau aš gyvenau nuolatiniame nerime ir nepasitenkinime dėl to, ką dariau. Gyvenau neviltyje, kad nesugebu parengti tobulo žurnalo, atitinkančio mano įsivaizduojamą idealą. Įdomu, jei būtų pavykę, kiek būčiau sugebėjusi rasti skaitytojų, kurie būtų įvertinę mano idealą?
Jaučiu, kad ir antros jūsų knygos ilgai laukti neteks...
Būtinai rašysiu. Kita knyga bus apie tuos, kas būdami mano metų drįsta pradėti gyvenimą iš naujo.
