„Evelina, esi verta daug daugiau nei „Eurovizijos...“ – rašo vienas internautas. Iš tiesų – ar rimtai atlikėjai vieta tokiuose konkursuose?
Studijuoju džiazą ir mano balsas – ne operinis, o pop. Gerai pastatytas popbalsas. Gaila, kad mūsų populiariojoje scenoje dainuoja visi, kas netingi, o jeigu jau turi geresnį balsą – tai jau rimtosios muzikos atlikėjas. Aišku, smagu girdėti, kad esu verta geriau. Bet kas tas „geriau“ už galimybę, kad tave pamatys visa Europa? Dalyvavimas „Eurovizijoje“ – geriausias mano trijų minučių šansas. Turiu viską padaryti, kad man atsivertų kuo daugiau durų – pažintys, žinomumas užsienyje, nauji vėjai... Be galo myliu Lietuvą, man patinka čia dirbti, bet aš noriu daugiau. Fu, kalbu, kaip baisi karjeristė (juokiasi).
„Turėkite sąžinės ir žmoniškumo, tautiečiai! Kadangi jau išrinkom Eveliną, tai dabar ją reikia psichologiškai palaikyti, o ne pjauti ir dergti.“
Patikėkite, vien nuo minties, kad visi, kas netingi, internete varo ant manęs, darosi pikta ir liūdna. Aš juk neprašiau už mane balsuoti. Patys mane išrinkote! Reikėjo siųsti Rūtą, Liną ar dar ką nors... Sėdėčiau sau dabar atsipūtusi kokią antrą ar trečią vietą gavusi – liuks!
Man šitas laimėjimas – nervai, stresas didžiulis, o ne džiaugsmas. Tikrai nuoširdžiai pasimečiau, kai išgirdau rezultatus. Pirmas dienas negalėjau miegoti, valgyti. Kai pagalvodavau – tik šiurpulys nukrėsdavo. Vis atrodė, kad tuoj tuoj pabusiu iš šito sapno... Dabar jau suprantu, kad kelio atgal nėra, ir imu susitaikyti su ta mintimi – važiuoti reikės.
Kodėl dalyvavai atrankose, jei nenorėjai laimėti?
Dainuoju nuo trejų metukų, pervažiavau galybę festivalių ir konkursų, daugybę kartų laimėjau, įstojau į akademiją, padariau tris muzikinius projektus... Ir kas iš to? Nenoriu būti garsi, žinoma. Paprasčiausiai noriu, kad į mano koncertus ateitų daugiau žmonių. Padarai projektą, sudedi visą širdį, surengi tris koncertus ir... kurk vėl ką nors naujo. Nes tai nedidelei mane girdėjusiai auditorijai jau reikia šviežio projekto. Nusibodo tuščiai versti kalnus. Nuėjau į televiziją truputį reklamos pasidaryti. Pasidariau (emocingai atsidūsta)...
„Kaip visi prieš tai buvę lietuviai, ji pasimes didžiulėje Eurovizijos scenoje.“ Kaip įsivaizduoji tokio masto konkursą?
Masė žmonių, didžiulis stresas ir aš – bandanti save suvaldyti. Bet – ne pirmas kartas. Aišku, tokiam kiekiui žmonių nesu dainavusi, bet vienu tūkstančiu žmonių daugiau, vienu mažiau (juokiasi)...
Žinau viena – nuoširdumas visada paperka. Žmonėms dabar labiausiai reikia širdies, šilumos, paprastumo. Kiek galima žiūrėti į besistaipančias ožkas ir klausytis nesąmoningų dainų iš trijų akordų?
„Žinia, dėl skonio nesiginčijama, bet man Evelinos tortinė suknia, švelniai tariant, neeelabai...“, „Nu, tiesiog tragiškas vaizdas. Kaip Marcelė iš Raseinių“, „Dizaineriai, pasiūkit Evelinai gražią suknelę, kad nepadarytų gėdos Lietuvai...“
Dėl skonio tikrai nesiginčijama. Negaliu sakyti, kad suknelė buvo superfaina ir tobula, bet tikrai stengėmės – sukūrėme ir pasiuvome ją per keturias dienas. Patys kai pamatėme vaizdą per televizorių, suvokėme, kad daug ką reikia keisti. Aš tikrai matau save iš šalies ir viską objektyviai vertinu. Esu labai savikritiška, pesimistė – man viskas blogai. Ir makiažas ne toks: aš gi atrodžiau kaip babų baba, o man – tik dvidešimt treji! Ir apšvietimas buvo prastas, nes šešėliai krito ant veido. Aišku, reikės suburti komandą, konsultuotis su dizaineriais, ieškoti gražiausio varianto. Bet kaip visada – visi protingi kalbėti ir komentuoti, o kai reikia ateiti ir padėti – nieko neprisikviesi.
Jau ne vienus metus didžiausias vargas – ne laimėti „Eurovizijos“ atranką, o iš kur paimti pinigų tolesniems pasirengimams.
Iš kur, iš kur – eini ir prašai. Eisiu ir prašysiu.
„Eurovizijai reikia šou, o meninė dainos vertė ir talentas kaži ar svarbus...“, „Gal ir „beko“ reikėtų, kad galingiau skambėtų antroji dainos dalis“, – siūlo internautai. Gal jau numatėte kokių naujovių scenoje?
Vakar kaip tik internetu žiūrėjau kitų šalių pasirodymus ir pastebėjau, kad nemažai atlikėjų scenoje sėsis prie klepo. Ką nors reikės sugalvoti, nes nesinori kartotis... Gal styginius pasiimsime. O dėl „beko“ – nenoriu ir nėr kur jo dėti. Kad priedainis ryškiau suskambėtų, reikia tiesiog aranžuotės geresnės. Jeigu bus gyvi instrumentai, dainai tai suteiks kur kas daugiau galingumo nei dar penki balsai.
„Eilinį kartą LT su savo verkiančiom dainom neišeis net į finalą!!!“, „Dar vieną gėdą užsitrauksime...“
Oi, gėda... Kad vagiame pasaulines dainas ar jas perdainuojame, tai – ne gėda? O kad paskutinė vieta „Eurovizijoje“ – gėda? Galų gale, visi gerai padirbėkime, kad niekam paskui nebūtų gėda. Mane peikia dėl lėtos dainos. Bet „inCulto“ pernai ir dainą turėjo linksmą, ir šou su triusikais... Ir ką? Vis tiek likome pabaigoje. Tikiu, kad protingi žmonės supranta, jog pergalės ir pralaimėjimai „Eurovizijoje“ priklauso ne nuo dainininko ir ne nuo dainos. O nuo to, kaip Lietuva draugauja su kitomis šalimis. Viskas yra politika.
Tarp komentarų radau vieną filosofinį: „O kas žino, ko „Eurovizijai“ reikia?“
Žinau viena – nuoširdumas visada paperka. Žmonėms dabar labiausiai reikia širdies, šilumos, paprastumo. Kiek galima žiūrėti į besistaipančias ožkas ir klausytis nesąmoningų dainų iš trijų akordų? Mano tikslas dabar – grįžti iškelta galva: padaryti kuo geriausiai, kad visi tie komentatoriai užsičiauptų. Pašnekėsime po „Eurovizijos“...
