Atrankos į „Euroviziją“ finale užėmusi trečiąją vietą tikriausiai jauteisi nugalėtoja?
Taip, man tai buvo pergalė. Sėkmė jau tai, kad patekau į atrankos finalą, nes aukštų vietų nesitikėjome. Dalyvaudama konkursuose nesistengiu laimėti. Noriu tik dainuoti. O kai žmogus ką nors nuoširdžiai daro, ateina ir laimėjimai.
Klasikinės muzikos gerbėjai tave prisimena iš kito televizijos projekto – „Triumfo arka“.
Labai džiaugiuosi, kad „Eurovizijos“ atrankoje laimėjau trečią vietą, bet tai, jog pakvietė dalyvauti „Triumfo arkoje“, man buvo didesnė pergalė: juk nesu klasikos atlikėja, Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje studijuoju džiazo vokalą…
Pramogų pasaulyje juokaujama, kad jei nesi televizijoje, tavęs nėra visai…
O iš tiesų, nors manęs nebematyti per televizorių, daug dirbu, daug dainuoju. Turiu savo grupę, dalyvauju įvairiuose muzikiniuose projektuose. Tarkim, „Meilės istorijos pagal Edith Piaf“, „Chopin Jazz Inn“. Taip pat – Dalios Michelevičiūtės spektaklyje „Neparašyta vasaros istorija“, smuikininko ir kompozitoriaus Zbignevo Levickio projekte „Alicija Vilniaus šalyje“.
Koncertuoju ir dalyvauju kitose šalyse vykstančiuose konkursuose. Dabar svajoju sudainuoti miuzikle. Veiklos labai daug, nejaučiu ekonomikos krizės!
Tačiau norėdama likti atpažįstama, pramogų pasaulyje turėsi šmėžuoti.
Visai to nenoriu! Juokauju, kad man iš pramogų pasaulio reikia tik viršelio. O jei rimtai, ir ateityje ketinu daryti tai, kas man patinka. Nesivaipysiu, nenusirenginėsiu. Kai žmogus turi ką nors rimto pasakyti, jam nereikia apsinuoginti. Klausytojų, daugiau ar mažiau, bet tikiu, kad atsiras.
Kaip atradai muziką?
Mano tėvai – mokytojai: tėtis – muzikos, mama – matematikos. Turiu dvi seseris. Tėvai norėjo, kad mūsų šeimą vienytų muzika, todėl visos trys seserys mažos pradėjome dainuoti. Man tuomet buvo treji. Paskui atsirado „Dainų dainelė“. Šešerių joje jau dalyvavau. Jos laureate esu tapusi šešis kartus. Vaikystėje dainavimas man buvo savaime suprantamas dalykas, nes tame pasaulyje labai gerai jaučiausi.
Vidurinėje mokykloje mokiausi gerai. Ją baigdama dvejojau, kokias studijas rinktis. Su mama susėdome ir surašėme visokias man tinkamas specialybes ir universitetus. Muzikos tame sąraše nebuvo. Tačiau kai nuvažiavau pildyti stojimo į aukštąsias mokyklas prašymo, pirmą parašiau į Muziko akademiją, antrą – į Muzikos kolegiją! Akademijoje galėjau rinktis operinį dainavimą arba džiazą, pasirinkau pastarąjį.
Užtenka per televiziją padainuoti tris minutes, ir per dieną gauni penkiasdešimt laiškų. Kiek mažai reikia – tik trijų minučių televizijos eterio! Gaila, kad tampi įdomus tik pasirodęs „Eurovizijos“ atrankoje.
Šeimos ansamblis dabar susirenka?
Vis dar koncertuojame! Neseniai penkis pasirodymus turėjome Lenkijoje. Aš ir mano seserys Aneta ir Monika dainuojame, tėtis akompanuoja, o mama yra mūsų vadybininkė. Be to, grojame įvairiais instrumentais: jaunesnioji sesuo Monika – kontrabosu, aš – smuiku, tėtis – akordeonu. Daugiausia atliekame folk ir retro muziką.
Vaikystėje daug koncertuodavome. Liko gražių prisiminimų, todėl norime tą tradiciją išlaikyti. Labai smagu, kai visa šeima ką nors kartu daro. Be to, visi esame labai stiprių charakterių, su savo tvirta nuomone. Muzika mus dar ir nuramina.
Kodėl iki šiol gyveni tėvų namuose netoli Trakų esančiame Rūdiškių miestelyje?
Man tėvai gyventi netrukdo. Šeima – didžiulis ramstis. Esu labai prisirišusi prie namų. Ten jaučiuosi kaip devintame danguje. Turime didžiulį sodą, pavasarį, vasarą ten praleidžiu daug laiko. Mane labai atpalaiduoja žemės darbai. Matyt, esu kaimo vaikas. Mieste man per daug žmonių.
Kai dainuoju, atiduodu labai daug energijos. Nuo žmonių pavargstu. Norint atgauti jėgas reikia ramybės. Man geriau energiją išeikvoti atliekant savo muzikinius darbus, mokantis, nei tuščiai bendraujant. Mes daug laiko praleidžiame plepėdami apie nieką. Jau geriau tuo metu ką nors prasminga nuveikti. Matai, kokia esu nuobodi boba (juokiasi).
Anaiptol: atrodai visiškai pasinėrusi į muziką.
Dainuoju devyniolika metų. Nors dabar man tik dvidešimt dveji, kartais jaučiuosi tokia sena ir dar tiek mažai nuveikusi... Seniai turėjau laisvą dieną. Laukiu, kada ji ateis. Tačiau žinau, kad kai ilsėsiuosi namuose nieko neveikdama, mane sąžinė baisiai grauš, kad neužsiimu jokia naudinga veikla (juokiasi).
Atrodai tokia melancholiška…
Tik šiandien tokia diena... Patikėjai (juokiasi)? Iš tiesų esu labai rimta. Tai mane retkarčiais žudo. Norėčiau būti lengvabūdiškesnė, bet vis išlenda kokių nors rimtumų.
Nagi, atversk asmeninio gyvenimo kortas!
O Dievuliau! Prašom man tokių klausimų neužduoti! Manęs gerbėjai nebemylės, jei apie asmeninį gyvenimą pradėsiu pasakoti. Tai turi likti paslaptis. Ką darysiu, kai jie man neberašys (juokiasi)?
Gerbėjai tikrai rašo laiškus?
Labai keista, bet net telefonu žinutes rašo. Kažkas man nuolatos skambina ir tyli. Tai jau žvaigždės gyvenimo bruožai (juokiasi). Iš tiesų tai labai nemalonu, keista ir kartais net baugu... Iš kur jie mano numerį sužino? Kartais jaučiuosi, lyg jis būtų skelbimų lentoje užrašytas.
Visokių keistų, juokingų laiškų sulaukiu per „Facebook“. Vieni giria suknelę, kiti – balsą. Atsirado draugė iš vaikystės... Kažkas prisimena, kad vaikystėje dalyvaudami „Dainų dainelės“ konkurse liftais sykiu važinėdavomės. Arba tais ir tais metais mane laikė ant rankų (juokiasi). Daugelis duoda patarimų, kaip būtų galima pakeisti, patobulinti mano pasirodymą.
Ir tu jiems atsakai?
Žinoma! Man atrodo, kad jei žmogus rašo, tai viliasi, kad atsakysiu. Ar ne? Bent jau aš norėčiau. Ir dėl to atsakau. O jie vėl parašo... Smagu! Tačiau ir liūdna: užtenka per televiziją padainuoti tris minutes, ir per dieną gauni penkiasdešimt laiškų. Kiek mažai reikia – tik trijų minučių televizijos eterio! Gaila, kad tampi įdomus tik pasirodęs „Eurovizijos“ atrankoje.
