Sausakimšoje parodų rūmų „Litexpo“ salėje vos tilpo visi norintys. Tiek paauglius, tiek vyresnio amžiaus skaitytojus savo istorijomis sudominęs A.Tapinas drauge su kolegomis Andriumi Puklevičiumi ir Aurelijumi Katkevičiumi pakvietė į diskusiją ir atvėrė įdomiausius knygos „Maro diena“ kūrimo užkulisius.
Daug išgalvotų, su Lietuva susijusių istorijų, naujus kūnus įgavusių istorinių asmenybių. „Maro diena“ – antroji stimpanko žanro knyga iš keturių, A.Tapinas ketina išleisti dar dvi ir taip pratęsti fantastinę istoriją.
„Antroji knyga nėra prastesnė už pirmąją“, – patikino knygą jau spėjęs perskaityti A.Katkevičius. Tuo tarpu pats A.Tapinas sakė, kad vos pradėjęs kurti istorijos tęsinį baiminosi, jog antra knyga gali palikti visai kitokį įspūdį nei pirma. „Visą laiką rašant virš manęs kabojo Damoklo kardas, negalėjau atsikratyti minties, kad tai – tęsinys. Tačiau, tikiuosi, kad man pavyko. Norėjau, kad ši knyga būtų kaip įrodymas, kad lietuviai gali parašyti didelio tempo knygą, kurioje viskas rutuliojasi ypač greitai“, – kalbėjo „Maro dienos“ autorius.
Nepaisant to, jis jau spėjo sulaukti ne vieno gero žodžio apie naują savo kūrinį. „Gaunu skundų, kad kažkam sugadinau savaitgalį arba kad per mane žmogus dvi naktis nemiegojo. Nes skaitė mano knygą. Tai – labai malonus įvertinimas“, – sakė jis.
A.Tapinas tikino sulaukiantis gausybės skaitytojų laiškų, kuriuose jį vieni giria, kiti – peikia. Vienas įsimintinesnių – prasikaltusį paauglį bandžiusios nubausti mamos istorija, kai ši vaikui už bausmę įdavė į rankas lietuvišką knygą. Tačiau bausmė tapo dideliu malonumu – jaunuolis tuomet dar „Vilko valandą“ įvardijo kaip vieną labiausiai įtraukiančių ir sudominusių knygų. Kartą fantastinių knygų autorių pasiekė aštuonių puslapių laiškas, kuriame išvardintos visos faktinės klaidos. „Visai linksma, kai žmonės fantastinę knygą priima už gryną ir nesupranta, kad kai kurie faktai čia išgalvoti“, – kalbėjo A.Tapinas.
A.Puklevičiui knygoje pritrūko meilės linijos, tačiau A.Tapinas gynėsi, kad čia galima rasti ir meilės, ir sekso scenų, esą pavyks jas suprasti ar ne – priklauso nuo kiekvieno asmeniškai. Tuo tarpu A.Katkevičius pastebėjo, kad autorius veikiausiai nedažnai žaidžia strateginius žaidimus, todėl nesuvaldo batalinių scenų. „Jos plokštokos“, – sakė jis.
„Maro dieną“ A.Tapinas vadina visiškai kitokia, nei „Vilko valanda“. Ji tamsesnė, niūresnė, šiek tiek keičiasi ir pats žanras, čia aprašoma, kaip žmonės bando išgyventi po apokalipsės.
Po „Vilko valandos“ pasirodymo A.Tapino draugai jį vadino rašytoju, uždėdami šiam žodžiui kabutes. Esą bepigu vadinti save rašytoju, kai esi parašęs tik vieną knygą – toks jis ne vienas. Tačiau baigęs „Maro dieną“ jis sako jau galintis tas kabutes nusiimti – tik antroji knyga padeda suprasti, ką reiškia rašymo procesas, kiek tai kainuoja laiko, pastangų.
Trečios knygos rašyti A.Tapinas dar nepradėjo, tačiau jau brandina mintis apie ją. Jis sulaukė daugybės gerbėjų prašymų trečios knygos veiksmą perkelti į dar neaprašytus, mažesnius Lietuvos miestus, tačiau veikiausiai istoriją pratęs Vilniuje. „Maro dienoje“ A.Tapinas užkodavo ir būsimą trečios knygos pavadinimą, kurį atidesni skaitytojai perskaitę romaną turėtų nesunkiai suprasti.
TAIP PAT SKAITYKITE: Knygą „Maro diena“ užbaigęs Andrius Tapinas apie ją kalba lyg apie santykį su meiluže
