Itin atvirame interviu portalui Žmonės.lt F.M.Leščiauskaitė atskleidė, dėl ko jos namuose nėra Kalėdų eglutės, kaip namus papuošė Matas, kodėl per šventes ji dukrai nieko nedovanos ir prakalbo apie ypatingą sausio 1-ąją.
Šventės pasikeitė atsiradus mylimajam
Nors anksčiau didžiąsias metų šventes F.M.Leščiauskaitė dažnai sutikdavo užsienyje, tačiau pastarieji metai, sutikus mylimąjį Matą tapo kiek kitokie.
Kaip portalui Žmonės.lt prisiminė žurnalistė, jau praėjusios Kalėdos atšvęstos ypatingai, mat tai buvo pirmosios šventės su širdies draugu. Taip pat tuo metu ji jau laukėsi ir kūdikio.
„Mūsų meilės istorija buvo labai greita. Į labai trumpą periodą sutalpinome daug įvykių ir virsmo. Kalėdos kartu buvo natūralus žingsnis, juo labiau, kad jau laukėme kūdikio, bet tai vis tiek buvo įsimintinas ir reikšmingas dalykas. Kalėdas juk šventi su pačiais artimiausiais. Man tai labai rituališka, turi gilesnę prasmę – tu veiksmais, o ne popieriais įsileidi žmogų į savo šeimą, o jis tave įsileidžia į savąją.
Kūčias sutikome pas mano tėvus, o Kalėdas – su Mato šeima. Naujuosius – tiesiog dviese, su dubeniu baltos mišrainės. Pamenu, Kelmėje nusipirkome su Matu vienodas kojines su meduoliniais grybukais, o vėlyvą vakarą su broliu, jo drauge ir Matu, vedžiodami šunis, ant sniego paišėme… ai, nesakysiu ką, bet buvo linksma.
Vilniuje, su Mato šeima, taip pat smagiai praleidome laiką, jau jaučiausi šeimos dalimi, nes jie mane šiltai ir betarpiškai priėmė. Naujųjų metų išvakarės mums nėra didelė šventė, labiau švenčiame pirmąją metų dieną, kai juos pradedame kažkaip ypatingai. Tąkart ėjome į prabangų restoraną ir valgėme patiekalus su baltaisiais trumais, kad ir prasidėjusiuose metuose jų netrūktų (ir netrūko!)“, – Žmonės.lt prisiminė F.M.Leščiauskaitė.
Nors tuo metu ji laukėsi kūdikio, tačiau, kaip teigia, jokių apribojimų dėl to nejautė.
„Nėštumo metu stengiausi gyventi kaip gyvenusi ir netapti šventąja mergele. Valgiau ką valgiusi, alkoholio, žinoma, nevartojau, bet ir iki nėštumo ne vienerius metus jį vartojau labai saikingai. Na, o nėštumas linksmintis netrukdo, jei jautiesi normaliai. Aš didžiąją dalį jaučiausi“, – pasakojo žurnalistė.
Prie Kūčių stalo – abi šeimos
Kaip teigė žinoma moteris, šiemet prie Kūčių stalo sėdo viena didelė šeima: ir jos, ir Mato šeimos susijungė.
„Man tai yra svarbus dalykas. Jei atvirai, aš nesuprantu, kaip žmonės, gyvendami kartu, gerai jaučiasi taip skirstydami: čia tavo, čia mano. Neva partnerio šeima tau svetimi žmonės. Man taip nėra. Mato šeima man yra mano šeima, o mano šeima, tikiuosi, Matui yra jo šeima.
O kai kurios poros juk dar ir švenčia atskirai, kad kiekvienas su savo tėvais pabūtų. Ne visada išeina apjungti, aš suprantu – juk yra broliai, sesės, jų šeimos. Bet taip kaip kirviu nukertant atskirti – man tame tiek šaltumo, nemokėjimo prieiti. Beje, aš nesmerkiu, tik man toks santykis atrodo sunkus ir skaudus.
Taigi, džiaugiuosi, kad šiemet nereikia dalintis, pas kuriuos pirmiau, pas kuriuos ilgiau, kada pas vienus, kada pas kitus. Juk mūsų tėvai, broliai jau niekada nebebus svetimi tarpusavyje – juos jungia Pasaka ir jau visada jungs“, – mintimis dalijosi F.M.Leščiauskaitė.
Jauna šeima švęsti nutarė Vilniuje, ten jie liks ir visų švenčių metu.
„Toks sprendimas priimtas iš dalies ir todėl, kad mes su Matu galėtume daugiau pailsėti. Laikas buvo dėl darbų įtemptas mums abiems, norime daugiau laiko praleisti tiesiog šalia, apsikabinę, bendraudami, o ne kelyje“, – Žmonės.lt kalbėjo žurnalistė.
Kalėdos be eglės, Mato namų puošyba ir kodėl dukrai nedovanos nieko?
Tiesa, nors šventės ir namuose, tačiau puošnių dekorų namuose nėra. Kaip teigė F.M.Leščiauskaitė, jos namuose niekuomet nebūna kalėdų eglutės, tai nepasikeitė ir gimus Pasakai Jūrai.
„Kai Pasaka paaugs, gal papuošime kartu, bet bent kol kas eglutės neturime. Tiesa, praėjusiais metais maniau, kad neturėsime, bet vieną dieną Matas vis tiek parvilko. Tai tu planuoji, o Matas juokiasi.
Nieko neturiu prieš eglutes, bet tiesiog nemoku gražiai jų puošti, o kai organiškai nemoki kažko gerai daryti, tai pasidaro sunku. Kita vertus, galiu pasidžiaugti mažesniu vartojimu – gal tikrai ji nebūtina. Tačiau Matas papuošė namus lemputėmis – jos labai patinka Pasakai Jūrai. Ir man taip pat“, – šypsojosi žurnalistė.
Nors kai kurios mamos savo kūdikiams dar likus keliems mėnesiams iki švenčių galvoja, ką padovanos, F.M.Leščiauskaitė teigė, kad dukrai nieko dovanoti neplanuoja.
„Dovanos yra gerokai per stipriai sureikšmintas dalykas. Žmonės pervargsta, labai išsileidžia ir tarnauja daiktams. Mes visko turime pakankamai, pilnos spintos, lentynos – kaip, beje, pas daugumą.
Pasakai taip pat visko užtenka, nes nuperkame, kai reikia, arba kai praeidami kažką mielo pamatome. Neabejoju, kad seneliai anūkei tikrai kažką padovanos, ko gero, kaip visada, net per daug, bet jie ir šiaip pridovanoja ir yra labai dosnūs. Mes, manau, susilaikysime, bet anoks čia susilaikymas, kai visko namuose tiek daug.
O ir aš pati nuoširdžiai nieko nenoriu. Su Matu kaupiamės mums svarbiai kelionei, manau, vienas kitam ją ir padovanosime. Praėjusiais metais taip ir padarėme – tiesiog išskridome į Ameriką. O dovanų, dėmesio parodymo, mes kasdienybėje netrūkstame. Pamatai kažką, kas kitam patiktų, ir parneši“, – mintimis dalijosi žurnalistė.
Kalėdų Senelio tradicijos kol kas netęsia
Anksčiau F.M.Leščiauskaitė yra pasakojusi, kad jos vaikystėje kasmet į namus ateidavo Kalėdų Senelis. Tiesa, kol kas ji šios tradicijos savo šeimoje neplanuoja tęsti.
„Šiemet Kalėdų Senelis dar tikrai neateis, Pasaka Jūra dar tikrai per maža ir didžiausias džiaugsmas šiame periode jai yra buvimas su mama ir tėčiu, niurkymasis, bučiavimasis, glaustymasis, kutenimasis. Taip pat smulkmenų stebėjimas. Jai folijos popierėlis ar kavos pupelės, barškančios dėžutėje, vis dar yra stebuklas. Mes kartais pamirštame, kad kūdikiai ir vaikai tiek daug visko, į ką mes net dėmesio neatkreipiame, mato pirmąjį kartą.
Tarkime, mano dukrytė rudenį labai stebėjosi rudeniniais spalvotais lapais ir išpūtusi akis juos plėšė. Juk tai buvo pirmieji jos gyvenimo lapai. Neskubame gyventi ir raudonų kilimų trečiajame gimtadienyje tiesti neketiname. Kalėdų Senelis gal kažkada ateis, pamatysime, bet taip toli, kai jau bus aktualu, dar tikrai negalvojame. Tačiau jei juo kažkas ir persirengtų, tai tikrai ne tėtis! Juk tėčiui ir mamai įsikibus į skvernus tą senelį reikia sutikti“, – juokėsi laidų vedėja.
Pastaraisiais metais itin išpopuliarėjo „elfų pokštų“ tradicija, kai prieššventiniu laikotarpiu tėvai kas naktį savo vaikams rengia staigmenas. Ar F.M.Leščiauskaitė taip pat planuoja tai daryti ateityje?
„Manau, kad bet koks laikas kartu yra geras ir įvedamos tradicijos apskritai yra gerai, kai jos malonios visiems. Stebuklo, ypatingumo jausmas ir mokėjimas jį sukurti, yra gražu. Tai yra namai. Ir žaviuosi tomis mamomis ir tais tėčiais, kurie netingi, randa laiko, naktinėja, kad tą stebuklą sukurtų.
Nežinau, ar mes tą jausmą kursime tokiame formate – gal? Kaip ir sakiau, aš taip toli tikrai neplanuoju – gal žmonės todėl tokie ir įsitempę, kad labai daug labai anksti užsibrėžia, o po to, kai nespėja, kai persitempia, ir laksto iškišę liežuvius? Aš labiau norėčiau tiesiog kokybiškai išgyventi dabartį, neišsikeliant gąsdinančių standartų: kad ir eglės turi būti išpustytos, ir elfai ateiti, ir kiekvienam šeimos nariui po Advento kalendorių paruošta, ir į koncertus turi būti nueita.
Nežinau, ar tokiame bėgime nedingsta sąmoningumas, sąmoningas patirčių išgyvenimas. Adventas juk turėtų įnešti ramybės. Bet apskritai kalbant tikiuosi, kad mokėsiu savo vaikui sukurti šventę, jaukumą, namus, šeimos artumą, stebuklą“, – Žmonės.lt vylėsi F.M.Leščiauskaitė.
Aistringi pykčiai ir bučiniai su mylimuoju Matu
Paklausta, ar dėl švenčių tradicijų ir būdų nekyla konfliktų su mylimuoju Matu, žurnalistė teigė, kad visuomet randa kompromisus.
„Nepaisant to, kad su Matu esame ir labai skirtingi, mes kaip iš vieno pamato nulieti: mūsų pamatinės vertybės yra labai panašios. Iš tiesų, tai mes pykstamės dažnai, nes abu esame degtukai. Susipykstam aistringai, tada taip pat aistringai pasibučiuojam ir susitaikom. Bet mes nekonkuruojame. Man atrodo, mums visai neblogai sekasi būti būtent šeima, nes daugumą dalykų darome tam ir taip, kad būtų gera kartu.
Taigi, konfliktų dėl šventimo būdų, susikertančių tradicijų nekyla. Manau, kad didesne dalimi mes vienas kitą girdime: kai vienas turi svajonę, kitas girdi ir nebūtinai iškart pildo, pagal galimybes, bet fiksuoja ir tą informaciją stengiasi pritaikyti“, – raktu į gerus santykius dalijosi žinoma moteris.
Kalėdų rytą – šaukštai, sklidini ikrų
Ne paslaptis, kad šventės nepraeina be gausių patiekalų ir skanaus maisto. F.M.Leščiauskaitės šeimoje tai taip pat visada užėmė svarbią vietą.
„Pradedant Kūčiomis, mano šeimoje jau kažkelintoji karta verda grybinius virtinukus, gardinamus kepintų svogūnų ir aliejaus padažu. Nors moku juos gaminti ir pati, o ir mėgstu nežmoniškai, užsispyrusiai laukiu Kūčių, kad tas patiekalas būtų tik joms. Mato šeimoje ypatingas dėmesys skiriamas kūčiukų kepimui ir aguonpienio gamybai, matau, kaip ir jam pačiam tai svarbu. Manau, kad šias dvi tradicijas būtinai perduosime ir puoselėsime.
Turime smulkių įpročių, pavyzdžiui, Kelmėje prieš Kūčių vakarienę visada traukiame šiaudą iš po staltiesės, tai suteikia tam tikros nuotaikos. Kalėdų rytą turime tradiciją valgyti ikrus. Ir geriausia – ne šaukšteliais, o sklidinais šaukštais. Jei šventė, tai reiškia švęsti“, – šypsojosi Fausta.
Jos indėlis į Kūčių stalą šiemet – spanguolių kisielius: ne parduotuvinis, iš pakelio, o pasak pašnekovės, normalus, tikras spanguolių kisielius, kurį, beje, išvirti visai lengva.
„Mama atvežė marinuotos silkės – ji visais metais būdavo viena stalo favoričių. Taip pat buvo virtų bulvių ir kanapių sėklų, į kurias tas bulves reikia pamirkyti. Man Kūčios yra apie tradicinį maistą ir nepaisant to, kad retkarčiais pasišaipau iš tų piktų dėdžių, grūmojančių ant lietuvių, dedančių ant savo Kūčių stalo sušius, aš pati toje šventėje vertinu būtent grįžimą prie šaknų“, – Žmonės.lt kalbėjo žurnalistė.
Į bažnyčią – tik dėl istorijos ir meno
Per šventes net ir nepraktikuojantys religijos kartais užsuka į bažnyčias vien dėl šventinės atmosferos ir nuotaikos, tačiau nei Faustai, nei Matui tai nėra priimtina.
„Mato santykis su bažnyčia yra labai panašus kaip mano ir į bažnyčią mes tikrai neisime. Bažnyčias retkarčiais lankome kultūriniais, architektūros pažinimo sumetimais, bet organizuotai religijai aš nepriklausau ir tuo didžiuojuosi, o kalbėti už Matą nenoriu, tačiau šiuo klausimu mes tikrai nesipykstame. Kalėdos, Kūčios man asmeniškai yra šeimos ir tradicijų šventės. Bet yra ir, pavyzdžiui, senojo baltų tikėjimo išpažinėjų, kurie Kūčias irgi švenčia – ir visai ne iš krikščioniškosios perspektyvos.
Su Pasaka Jūra į bažnyčią eiti neplanuojame jokiu laikotarpiu – nebent jau vėliau, kai jai įdomu pasidarys istorija ir architektūra. Na, o jei užaugusi ji pasirinks priklausyti kažkokiai organizuotai religijai ir ją praktikuoti – tai jau jos pasirinkimas ir aš jį gerbsiu.
Nesu religinga, dukros taip pat neauginsiu religingai – tik mokydama apie religijas kultūriškai ir istoriškai, bet bandysiu tą laiką, kartu su Matu, Pasakai daryti apie ramybės atradimą, vertybių, svajonių išsigryninimą, o svarbiausia – apie buvimą kartu. Man patinka daryti dovanas ir staigmenas, taigi, kai Pasaka jau paaugs, norėčiau kažkaip ypatingai leisti advento laiką – kasdien sugalvoti kokią veiklą kartu, kuri leidžia kartu pabūti. Gal virti karštą šokoladą, gal eiti į teatrą, gal nulipdyti sniego senį, gal dar kažką“, – mintimis dalijosi F.M.Leščiauskaitė.
Metai, kokių negalėjo nė įsivaizduoti
Naujus metus šeima planuoja sutikti namuose, su dubeniu baltos mišrainės, apsikabinus šunį.
„Kaip jau minėjau, švęsime pirmąją prasidėjusių metų dieną. Visiems rekomenduoju – labai smagi tradicija. Atsikeli toks šviežias, kai didelė dalis žmonių pabunda sutinę, tirtantys ir tuos metus pradeda tokia nesveikatinga nata. Tik dar reikia restoraną išsirinkti. Metų pradžiai tai turi būti kažkas ypatingo“, – šypsojosi žurnalistė.
Apibendrindama praėjusius metus F.M.Leščiauskaitė teigė, kad tokių metų anksčiau net nebūtų įsivaizdavusi, tačiau skųstis nenori.
„Metai buvo geri. Jie buvo tokie, kokių dar neseniai nebūčiau įsivaizdavusi, bet, man regis, man visai neblogai pavyko įsilieti į jų tempą. Aš nesu iš tų burbeklių, kurie metus nuolat palydi žodžiais „sunkūs“ ir „nekokie“. Jei išgyvenome, gal nebuvo taip ir sunku? Toks jau mano būdas – kas negerai, palikti už nugaros ir varyti į priekį. Be to, dėkingumo jausmas yra svarbus dalykas. Aš dėkinga už galimybę šiuos metus išgyventi.
Tikiuosi, kad naujuosiuose metuose netrūks kelionių, vieną tolimą ir netrumpą jau planuojame, o po jos, tikiu, ir dar viena pasimatys horizonte. Tikiuosi, kad netrūks laiko mums keturiems visiems kartu: man, Matui, Pasakai Jūrai ir šuniukui Oregonui.
Be abejonės, linkiu sveikatos. O šalia jos – linkiu mums visiems trupučio sėkmės. Visa kita galime patys“, – su Žmonės.lt pokalbį baigė F.M.Leščiauskaitė.
