Filme su Johnu Malkovichiumi vieną pagrindinių vaidmenų atlikęs Arnas Fedaravičius: „Sibirietiškame auklėjime“ svajojau tapti bent masuotės dalimi“

Tai, kad aktorystė, kaip ir dar keletas amatų, yra ne mokslas, o pašaukimas, geriausiai įrodo aktoriumi netikėtai tapęs filosofijos studentas Arnas Fedaravičius (22). 2011-aisiais Vilniuje pradėjus filmuoti italų režisieriaus Gabriele Salvatores juostą „Sibirietiškas auklėjimas“ vaikinas, nors norėjo tik užsidirbti pinigų vaidindamas masinėse scenose, netikėtai gavo vieną pagrindinių vaidmenų.
Arnas Fedaravičius
Arnas Fedaravičius / Asmeninio albumo nuotr.

Šiuo metu tarp Londono ir Maskvos gyvenantis Arnas tikina, kad jis dar tik kurią savo, kaip aktoriaus, ateitį ir vertę. Todėl dirbęs su pasaulinio garso kino žvaigždėmis nesipurto darbo ir su tautiečiais – režisieriumi Oskaru Koršunovu, aktoriais Dariumi Meškausku, Vesta Grabštaite, Nele Savičenko, Andriumi Žebrausku – o ateityje svajoja savo pėdsaką palikti ir Holivude.

Nors šio filmo premjera jau buvo parodyta Italijoje bei Maskvos kino festivalyje, Lietuvoje jos dar teks palaukti. O kol laukiame, jūsų dėmesiui – išskirtinis Žmonės.lt interviu su A.Fedaravičiumi.

Ėjau tiesiog tikėdamasis atsidurti filmavimo aikštelėje, pamatyti, kaip vyksta filmavimai ir gal kokius 100 litų gauti

Klausimas gal ir keistas, bet ar tikėjaisi gauti vaidmenį, kuomet dalyvavai „Sibirietiško auklėjimo“ atrankoje?

Iš tikrųjų dalyvaudamas atrankoje pirmą dieną nesitikėjau nieko daugiau negu būti masuotės dalimi. Tai apskritai buvo pirma mano gyvenime atranka filmuotis kine. Ėjau tiesiog tikėdamasis atsidurti filmavimo aikštelėje, pamatyti, kaip vyksta filmavimai ir gal kokių 100 litų gauti. Kuomet man paskambino iš „Actors agency“ ir pasakė, kad esu kviečiamas į pakartotinę atranką, kuriai turėčiau paruošti kokį nors Williamo Shakespeare'o monologą, viduje kažkas suvirpėjo.

Atrankose jausdavausi gal kiek nejaukiai dėl to, kad dauguma ten buvusių studijavo arba jau buvo baigę Lietuvos muzikos ir teatro akademiją ir buvo TIKRI aktoriai, o aš kažkoks filosofijos pirmakursis. Bet vos įeidavau į kambarį, kur vyko pačios atrankos ir atsidurdavau prieš kamerą... pradėdavau jausti palaimą ir ramybę, lyg daryčiau tai, ką iš tiesų noriu daryti.

Filme vaidinai su Holivudo įžymybe, kino aktoriumi Johnu Malkovichiumi. Jis garsėja savo griežtu būdu ir precizišku darbu aikštelėje. Koks jis pasirodė tau?

Aikštelėje nuo jo dvelkė ramybe, jis buvo užtikrintas tuo, ką daro. Jam filmuojantis atrodydavo, kad jis ne vaidina, o tiesiog gyvena savo gyvenimą. Tai ir yra jo preciziškumas – būti tobulai paprastu ir tikru. Be to, dirbant su juo kyla pasitikėjimo savimi jausmas, dėl ko procesas natūraliai lengvėja. Būnant šalia J.Malkovichiaus daugiausia reikia reaguoti į tai, ką daro jis. Toks partneris yra kiekvieno jauno aktoriaus svajonė.

Johnas Malkovichius nėra eilinė asmenybė, aktorius. Kas labiausiai stebino?

Labiausiai mane stebino jo užimtumas. Vieną savaitę jis filmuojasi Lietuvoje, kitą savaitę jis skrendą į Skandinaviją vaidinti operoje „Kazanova“, dar už kelių dienų jis jau Airijoje padeda režisuoti spektaklį, tada vėl grįžta į aikštelę Lietuvoje.

Taip pat mane žavėjo jo paprastumas. Daugelis mūsų vis tik linkę pamiršti, kad didūs aktoriai yra tokie patys žmonės kaip ir mes visi. Ir iš tikrųjų dažnai paprastumo reikia mokytis būtent iš jų. Johnas kaip tik toks.

Tai yra tavo pirmasis tokio didelio masto darbas. Jaudinaisi?

Labai. Vienu metu, kai iki filmavimų pradžios buvo likę apie porą savaičių, aš pasijutau lyg prabudęs iš sapno, kuriame aš skraidžiau iš džiaugsmo, kad jau visai netrukus filmuosiuos su tokiais grandais tokiame didžiuliame projekte. Pradėjau suvokti, kad tai be galo didelė atsakomybė. Maždaug tuo metu sužinojau ir apytikslį filmo biudžetą, kas dar labiau mane išgąsdino.

Kiekvienas darbas vienodai svarbus, nes kiekvienas darbas reprezentuoja tave: koks tu esi, ką tu sugebi ir kiek tu jam atsiduodi

Aš turėjau nuostabų vaidybos mokytoją Alessandro Quattro, kuris man – ir visai mūsų jaunų aktorių grupei – be galo daug padėjo ir įkvėpė, mokė nebijoti, būti savimi ir tiesiog daryti tai, ką turi daryti. Dirbant aikštelėje man prireikė laiko suprasti, kad aikštelė tapo mano namais, kurių, tiesą pasakius, nebenorėjau  palikti.

Dirbai su italų režisieriumi Gabriele Salvatores, kaip apibūdintum šią patirtį?

Gabriele apskritai yra vienas nuostabiausių mano sutiktų žmonių. Jo sugebėjimas pažadinti aktorių širdis ir išgauti iš jų būtent tai, ko jis nori, – pavydėtinas. Apskritai aš šią patirtį laikau magiška. Gabriele angliškai daug nekalba – taigi dažniausiai jam padėdavo vertėjas, kuris buvo ir mūsų vaidybos mokytojas.

Būdavo tokių akimirkų, kuomet jis prieidavo ir bandydavo angliškai paaiškinti, ko jis norėtų iš tavęs ir ties trečiu sakiniu pradėdavo kalbėti itališkai. Išpildavo visą istoriją itališkai, tu pažiūri, pasitikslini, ar teisingai supratai, ir jis atsako „būtent“. Tokia ir magija – kai su kitu žmogumi atrandi vidinę kalbą, tai tikrasis kalbėjimas ir žodžiai lieka antrame plane. Aš labai dėkingas už man suteiktą galimybę būti jo mokiniu.

Asmeninio albumo nuotr./Arnas Fedaravičius (deainėje)
Asmeninio albumo nuotr./Arnas Fedaravičius (dešinėje)

Po „Sibirietiško auklėjimo“ dirbai ir su lietuvių režisieriais. Žinoma, kad darbo specifika skiriasi, tačiau kuo?

Taip, tai buvo mano pirma patirtis kine ir kol kas pati didžiausia. Vėliau šiek tiek dirbau su lietuviais. Neabejodamas sakau, kad kiekviena patirtis išmokė mane kažko naujo. Kiekvienas darbas vienodai svarbus, nes kiekvienas darbas reprezentuoja tave: koks tu esi, ką tu sugebi ir kiek tu jam atsiduodi.

Be abejo, labai skyrėsi pasiruošimas filmui – grynai  tik dėl finansinių galimybių – darbas su kaskadininkais, vaidybos mokytoju, akcento mokytoju. Iš pačių italų ir vėliau kitų šalių kino žmonių supratau, kad Lietuvos filmavimo komandos yra labai stiprios ir darbščios.

Maskvos festivalyje filmas buvo pristatytas ne konkursinėje programoje. Kaip jį įvertino žiūrovai?

Buvo įvairiausių nuomonių. Vieni kibo prie to, kad filmas istoriškai neteisingas, kiti susidomėjo vertybėmis, kurias filme norėjo atskleisti režisierius, treti gėrėjosi J.Malkovichiumi, o dar kiti liko nustebinti fantastiško operatoriaus darbo...

Režisieriaus teigimu, filmą reikia žiūrėti ne kaip politinę ar istorinę dramą, o kaip dviejų pagrindinių charakterių išgyvenimus ir pokyčius. Taip pat buvo malonu išgirsti atsiliepimus apie savo darbą iš tautiečių, kurie taip pat sėkmingai pristatė savo darbus festivalyje – režisieriaus Romo Zabarausko, pristačiusio filmą „Streikas“, ir režisierės Kristinos Buožytės su aktore Jurga Jutaite, kurios pristatė „Aurorą“.

Asmeninio albumo nuotr./Arnas Fedaravičius ir Gabriele Salvatore Maskvos kino festivalyje
Asmeninio albumo nuotr./Arnas Fedaravičius ir Gabriele Salvatores Maskvos kino festivalyje

Filmo premjera jau buvo ir Italijoje, gal žinai, kaip jį vertino žiūrovai, spauda, kritikai?

Skaičiau kelias recenzijas, kurios buvo absoliučiai skirtingos. Vieni filmu džiaugėsi daugiau, kiti – mažiau. Apie savo darbą sulaukiau skirtingų vertinimų, tačiau, mano nuomone, mokytis būtina ir iš pagyrimų, ir iš kritikos, nes tai verčia tobulėti ir judėti pirmyn.

Labai norėčiau, kad Sergio Leone būtų gyvas ir aš galėčiau suvaidinti jo vesterne kartu su Charlesu Bronsonu ir Clintu Eastwoodu

Kokie ateities planai? Galbūt jau sulaukei pasiūlymų vaidinti kitose užsienio režisierių juostose?

Ir toliau planuoju vaidinti kine, nes tai yra mano pagrindinis tikslas. O apie kitus pasiūlymus papasakosiu tada, kai juos įgyvendinsiu.

Ar esi iš tų aktorių, kurių svajonė – Holivudas?

Taip, nes daug mano mylimo kino juostų yra kilusios būtent iš ten. Ten dirba daug aktorių, iš kurių aš labai noriu mokytis ir  su jais dirbti.

Na, tuomet, kokio režisieriaus filme labiausiai norėtum suvaidinti?    

Yra daug režisierių, kurie mane labai skirtingai įkvepia. Noriu filmuotis Jimo Jarmucho filmuose, nes jo stilius ir kino kultūros supratimas turi labai daug įtakos mano skoniui. Noriu dirbti su Christopheriu Nolanu, nes aš mėgstu kokybiškus veiksmo filmus. Aš myliu kiną, kuris iš aktoriaus reikalauja naujų įgūdžių, pavyzdžiui, ginklų valdymo, kovos menų, jojimo. Labai norėčiau, kad Sergio Leone būtų gyvas ir aš galėčiau suvaidinti jo vesterne kartu su Charlesu Bronsonu ir Clintu Eastwoodu.

Jūsų dėmesiui, įvertinimui ir smalsumo sužadinimui, jei dar nematėte, siūlome pasižiūrėti Lietuvoje filmuotos juostos „Sibirietiškas auklėjimas“ anonsą:

VIDEO: Filmo Sibirietiškas auklėjimas“ anonsas

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Išmanesnis apšvietimas namuose su JUNG DALI-2
Reklama
„Assorti“ asortimento vadovė G.Azguridienė: ieškantiems, kuo nustebinti Kalėdoms, turime ir dovanų, ir idėjų
Reklama
Išskirtinės „Lidl“ ir „Maisto banko“ kalėdinės akcijos metu buvo paaukota produktų už daugiau nei 75 tūkst. eurų
Akiratyje – žiniasklaida: tradicinės žiniasklaidos ateitis