Lietuvos muzikos ir teatro akademiją baigęs M.Sėjūnas studijavo viename kurse su Rolandu Kazlu, Kęstučiu Jakštu, Daiva Rudokaite, Ramūnu Rudoku ir kitais garsiais aktoriais.
„Praėjusią vasarą kaip tik buvo kursiokų susitikimas. Rudokas negalėjo dalyvauti, nes statė filmą. Teko važiuoti pas jį nusifilmuoti. Negalėjau atsisakyti – man šventė pamatyti Rudoką“, – juokiasi M.Sėjūnas.
Tačiau jo komplimentai Ramūnui – visiškai nuoširdūs: „Rudokas – nuostabus režisierius. Jis šokinėja aplink aktorius – kaip kas jaučiasi, ar pavalgę, ar nešalta. Pozityvas visiškas. „Vandenuko atneškit, kėdes atneškit“. Ir greitai viskas vyksta, kai jis vadovauja, ir sklandžiai. Fainuolis.“
Kriminalinės dramos scenos buvo filmuojamos fantastiškoje gamtoje, o M.Sėjūnui tai – labai arti širdies: visos upės nuo vaikystės išnardytos, visi gyviai namo parsitempti, susirgę – pagydyti.
„Su gyvūnais aš – nuo penkerių metų. Tas kelias – kaip pašaukimas. Žiurkėnai, varnos, balandžiai, šunys, arkliai – sunku ir išvardinti, kiek buvo gyvūnų, kuriuos man teko auginti. Tėvai leido gelbėti viską. Prisimenu – balandis sužeistas guli virtuvėje, sužalota koja, nepaskrendantis. Dabar sakytų – čia gi siaubas, užkratas! O man tėvai leido kažkodėl visa tai daryti. Nežinau, kokia buvo jų filosofija, bet suteikė sąlygas vaikams skleistis“, – pasakoja aktorius, studijuojantis Lietuvos sveikatos mokslų universitete.
Kriminalinėje dramoje „Pasmerkti. Pajūrio džiazas“ jis pats vaidina tėvą. Kartu su kolege Monika Bičiūnaite jiedu perkėlė į ekraną inteligentų, gerbiamų architektų šeimos modelį. Prototipais pasirinko žmones, kurie įtikėję, kad gerų tėvų vaikai blogais keliais nenueina. O jei pabandys – tėvai ras būdų, kaip grąžinti į vėžias. Tačiau tikrais įvykiais paremto filmo siužetas skaudžiai parodo, kad gyvenime būna visaip. Jei desperatiškam pykčiui leisi nugalėti meilę savo vaikui, susidėjusiam su bloga kompanija – gali jo netekti visiems laikams.
„Yra nemažai tokių atvejų. Egzistuoja problema. Inteligentai įsivaizduoja, kad štai – mes versime vaikus skaityti „Šiaurės Atėnus“ ir aukšto lygio literatūrą, Platoną ir Aristotelį, rodysime tik gerus filmus, ir jie užaugs tokie, kaip mes. Bet vaikas vis vien nori paragauti tos kitos pusės: jei gyvena tėvų sukurtame rezervate, praranda kontaktą su kitais – tais, kurie eina „tūsintis“, alkoholį geria. Vėliau vaikai užsimano tokios „laisvės“, nes ją suvokia kaip ribų laužymą, – svarsto M.Sėjūnas. – Sudėtingas ir kultūrų konfliktas.
Tarkime, jei tėvas yra diplomuotas menininkas, ta kita pusė – tarkime, popkultūra, jam yra labai žemas lygis, „ten savo švarių rankų nekišiu“. O aš manau, kad viskas, kas sukurta, yra verta pagarbos. Ir vaikams reikia leisti susipažinti su viskuo, jie atsirinks patys. Ir vis tiek savaip užaugs.“
Aktoriaus dukrą filme suvaidinusi Justina Nemanytė džiaugiasi, kad šį kartą filmavimo aikštelėje turėjo progos daugiau pabendrauti su M.Sėjūnu.
„Kai filmavome „Kauno romaną“, daugiau laiko praleidome su mano mamą vaidinančia M.Bičiūnaite. Kartu kūrėme priešistorę: kas mes, kokie mūsų santykiai, kodėl įvyksta konfliktas, po kurio mano veikėja išsikrausto iš namų. O „Pajūrio džiaze“ labai susidraugavome su Mindaugu. Gražių žodžių pasakė, pagyrė, dialogus sklandžiai susidėliojome. Aš šiaip – kukli ir visąlaik „pasimetu“, kai sutinku įžymų žmogų. Reikėjo atsikratyti šito jaudulio, ir gerai suvaidinti scenas, kurios viena po kitos reikalavo visiškai skirtingų emocijų“, – sako pagrindinį moters vaidmenį filme sukūrusi J.Nemanytė.
