Panevėžio teatro „Menas“ režisierius ir meno vadovas Vytautas Kaniušonis pasakojo, kad darbas šiame filme jam buvo pabandymas, nes prieš tai buvo keli epizodiniai vaidmenys šen bei ten, tačiau pagrindinio personažo jam įkūnyti dar nėra tekę.
„Man epizodiniai vaidmenys buvo sunkesni nei pagrindinis. Jei vaidini pagrindinį vaidmenį, tuomet turi daugiau laiko su juo susigyventi, o epizodiniai yra labiau charakteringi: jie arba tinka tau, arba ne. Aktorius nėra režisierius, todėl negali pakeisti ar padaryti taip, kad tas vaidmuo jam labiau tiktų“, – teigė aktorius.
Teko užsiauginti barzdą ir išmokti plaukti
Šiame I.Jonyno filme V.Kaniušonis suvaidino prasilošusį greitosios pagalbos gydytoją Vincentą. Dėl vaidmens Vytautas turėjo ne tik užsiauginti barzdą, bet ir išmokti profesionaliai plaukti. „Filme mokau Oona plaukti. Pats nesu geras plaukikas, tačiau prieš kameras turėjo atrodyti, kad esu sportiškas, kad tai atlieku kasdien: bėgioju ir paskui plaukioju. Teko visą mėnesį lankyti užsiėmimus baseine, kad išmokčiau profesionaliai plaukti. Dar vienas toks įdomus dalykas, kad šiam filmui užsiauginau barzdą. Niekada anksčiau neturėjau barzdos, todėl buvo baisu, kaip atrodys, ar bus lygi, ar graži. Po filmo nusiskutau, tačiau ir vėl užsiauginau. Visai nieko yra pasislėpti po kažkuo (juokiasi)“, – pasakojo Vytautas.
Paklaustas, kiek jo įkūnytas personažas yra panašus į jį, V.Kaniušonis ilgai galvojo. „Kai kalbėjome su režisieriumi prieš filmuodami, kilo minčių apie personažo priešistorę: iš kur jis atsirado, ką jis darė. Mes iki galo ir nenusprendėme, koks jis. Iš pradžių buvo lyg ir kalinys, jam bandėme padaryti įvairiausių tatuiruočių, išsiaiškinti, iš kur tas jo dvasinis pasimetimas, tačiau galiausiai to atsisakėme. Todėl negaliu išskirti ryškių jo charakterio savybių ir jų atrasti savyje. Vienintelis dalykas, kad Vincentas yra tylus, aš irgi nesu kalbus“, – teigė aktorius.
Prieš filmavimą – savęs paieškos
Vytauto personažas – užkietėjęs lošėjas, ar ir jis yra azartiškas? „Esu azartiškas ir tai teko pajusti, tą visišką azarto nevaldymą. Atsirado tuomet nuojauta, kad gali blogai baigtis, ir tai atbaidė mane. Vengiu visų tų žaidimų“, – teigė V.Kaniušonis. Vyras užsiminė apie kitas savo aistras. Pasirodo, kad prieš filmavimą, jis buvo pasukęs dvasinio ieškojimo keliu: meditavo, nevalgė mėsos, nevartojo alkoholio. „Tai buvo savęs pažinimo aistra, atsiranda toks keistas susidvejinimas, lyg pirmieji šizofrenijos žiedai. Iškyla klausimas, kas tu esi. Prasideda stebėjimas iš šalies. Tai, kas tu esi, yra klausimas, į kurį niekada negali atsakyti. Bet atsiranda stebėtojo ar liudininko pozicija. Tai pamačiau ir filme“, – pasakojo aktorius.
Pasirinkimai – iš anksčiau nulemtos priežastys
Aktoriaus personažas filme turi rinktis tarp meilės ir lošimo. Anot Vytauto, žmogus iš tiesų niekada nesirenka. Aktorius turi net savo filosofiją apie tai, kad žmogaus pasirinkimas yra iš anksto užprogramuotas. „Pasirinkimai yra tam tikros priežastys, kurios yra nulemtos iš anksčiau. Suvokimas, ar tai blogas pasirinkimas, ar geras, yra nuo mūsų nepriklausantys dalykai. Čia panašiai kaip su lietumi, kai lyja, vieniems tai yra gražu, kitam – blogai, o kitam – visiškai netrukdo. Kasdieniniame gyvenime pasirinkimas nuolatos vyksta. Galbūt tik suvokimas ateina vėliau, atsiranda abejonių dėl pasirinkimo. Jei taip įvyksta, tuomet reiškia, kad atsakymas dar nėra subrendęs, todėl negali pasirinkti. Dėl to ir kyla abejonės ir klausimai. Bet kai subręsti, pasirinkimas ateina pats, tu net nežinai, kodėl pasirinkai taip“, – filosofavo V.Kaniušonis.
Vytautas papasakojo ir apie iššūkius, su kuriais teko susidurti filmuojant. „Didžiausi iššūkiai buvo šaltis ir vanduo. Vieną dieną filmavome nuo pat ankstaus ryto iki išnaktų. Buvau nugrimuotas, todėl negalėjau apsivilkti ko nors daugiau, nes nusivalys grimas, o filmavimas vyko vandenyje. Tai buvo tikras iššūkis, gerai, kad nesusirgau. Esu įsitikinęs, kad jei esi kažkam pasiryžęs ar užsibrėžęs tikslą, tai ir kūnas neatsipalaiduoja, nepaveda. Sunki man buvo ir pati filmavimo pradžia, nes nepažinojau Igno, buvo tiesiog keista, tačiau paskui viskas įsivažiavo, atsirado pasitikėjimas. Be abejo, turėjau labai gerą partnerę“, – juokėsi Vytautas.
Su Oona bendrą kalbą rado iškart
Paklaustas, kokia jam pasirodė Oona, V.Kaniušonis negailėjo gerų žodžių Jono Meko dukrai. Jis prisiminė pirmą jų susitikimą kavinėje. „Jausmas buvo toks, kad ją pažįstu. Daugybės pažįstamų žmonių neišeina permatyti kiaurai, o su Oona viskas buvo kitaip. Atrodė tarsi aš ją jau pažinočiau, ji pasirodė labai artimas mano sielai žmogus. Galbūt kažkur buvau sutikęs ją kitame gyvenime“, – klausė garsiai aktorius.
Noro vaidinti kine neturi
Vytautas prisipažino, kad kine jokių vaidmenų nenusimato šiuo metu, tačiau niekada negali žinoti. „Reikia žiūrėti, ką pasiūlys man. Pulti prie bet ko tikrai neketinu. Reikia perskaityti scenarijų, susitikti su režisieriumi... Žinote, kaip būna su amžiumi, net ir partnerį gerą susirasti yra sunkiau. Neturiu tokio tikslo, kad būtinai vaidinti kine, o ir didelio noro neturiu“, – teigė aktorius.
V.Kaniušonis – režisierius, kaip jis vertina savo pirmąjį pagrindinio personažo blyną kine? „Turiu keletą priekaištų sau, bet ne tiek daug, kiek tikėjausi. Kai pirmą kartą žiūrėjau, tai tikėjausi pamatyti daug netikslumų, tačiau pastebėjau vos keletą. Visas blogas scenas turbūt jie iškirpo“, – juokėsi aktorius.
Žiūrovai, nespėję pamatyti „Lošėjo“ „Kino pavasaryje“, Lietuvos kino teatruose filmą išvys rugsėjį.