Po „Lošėjo“ triumfo „Sidabrinės gervės“ apdovanojimuose ir premjeros Lietuvoje visas jūsų laikas surikiuotas minutėmis: televizijos ir radijo laidos, pristatymai ir susitikimai... Kaip jaučiatės visur bėgiodamas, visur kviečiamas, visur giriamas?
Vis dar laikausi (šypteli). Tikiuosi, kad pats netapsiu selebričiu – tokios siekiamybės niekada neturėjau. Tvirtai tikiu, kad kūrėjas turi pasisakyti ne žodžiais, o darbais.
Filmai turėtų atskleisti, kas jūs esate?
Galbūt ne tai, kas esu, o tai, ką noriu pasakyti. Kalbėjime nėra nieko smerktino, tik vieniems sekasi pasakoti žodžiais, o kitiems – vaizdais. Viliuosi, kad aš – iš pastarųjų.
Visgi manau, kad ne tik. Jūs atrodote visiškai žemiškas, normalus žmogus – ne su visais režisieriais taip lengva susikalbėti.
Režisierius bet kokiu atveju turi būti komunikabilus: juk jis privalo sujungti labai daug grandžių. Aišku, kiti ir mykdami sugeba kažką genialaus išmykti. Kartais nepasakymas iki galo pasiekia gerokai daugiau nei žodžiai... Bet aš mėgstu kalbėtis su žmonėmis, išaiškinti, ko noriu aš, ir išsiaiškinti, ko nori jie.
Aktoriai tvirtina, kad nesate griežtas – bent jau tikrai ne diktatorius.
Tikrai nesu griežtas ir nevaikau jų su rimbu. Aikštelėje nekuriu autoritarinio režimo: jei noriu, kad žmonės improvizuotų, privalau jiems suteikti laisvę. Mažytis nukrypimas: štai mes su jumis sėdime „Pizza Jazz“, o man patinka džiazas. Džiazas plačiąja prasme: ne tik muzika, bet ir gyvenimo būdas. Tačiau, kad galėtum džiazuoti, privalai mokėti natas.
Bet jūsų kelias į kino kūrimą atrodo labai užtikrintas. Televizijos režisūros studijos Dailės akademijoje, teatro režisūros magistrantūra, dešimt metų režisieriaus darbo Jaunimo teatre, dešimt metų reklaminių klipų kūrimo... Šlovingaisiais radijo laikais dirbote „M-1“ laidų vedėju. Netgi trumpi pabandymai studijų metais imtis žemiškų darbų – sanitaro, statybininko, barmeno – atrodo buvę labai laiku ir vietoje: dabar jūs jau drąsiai galite kurti filmą apie sanitarus ligoninėje, nes puikiai žinote, kas tai yra. Jūsų, kaip kino režisieriaus, biografija – kone ideali!
Niekas nežino tikrosios mano biografijos (šypteli). Natų man teko mokytis pačiam, ir sunkiai. Gyvenime pasitaikė daug trikdžių. Akademijoje mano diplominis darbas turėjo būti filmas, bet ėjo pirmieji nepriklausomybės metai, laikai buvo audringi, ir prodiuseris staiga prapuolė su visais pinigais. Suma nebuvo didelė, bet mane tai sutraiškė – tapau persona non grata ir nebegalėjau statyti filmo, o paskui grįžti į tą pačią upę nebebuvo lengva. Pinigų klausimas mene, deja, yra labai aktualus.
Daugelis jūsų reklaminių klipų – puikūs, tikri mažyčiai filmai, bet vis dėlto: ar reklamos sritį dėl to ir rinkotės? Dėl pinigų?
Žinoma – nenoriu būti vargšas menininkas, vaikščiojantis su nuplyšusiais sandalais. Tačiau pinigai – toli gražu ne visada lemiamas faktorius. Ilgai dirbau teatre: buvo daug pažinimo ir patirties, turėjau savo žiūrovų, bet plačiajai auditorijai nebuvau žinomas. Nelabai ir stengiausi, reikia pripažinti: mintyse visada nešiojausi kiną. O reklama – vis tiek kažkas panašaus. Kurį laiką ta kombinacija atrodė visai nebloga: teatre kūriau meną, o reklamose – komerciją.
Nujaučiu, kad jums kas nors vis tiek tai prikišdavo...
Žodis „reklama“ dažnai tariamas su lengva panieka. Bet kas geriau – gyventi įdomų ar neįdomų, bet kitiems priimtiną gyvenimą? Man įdomu pažinti žmones, o reklamoje jų sutikau puikių ir labai talentingų. Vienu iš mano mokytojų tapo Algimantas Mikutėnas: jis kūrė reklamas, bet turėjo ir milžinišką kino bagažą. Išmokau dirbti su technika, įgijau patirties: juk pradėjau pereinamuoju laikotarpiu, kai visko stigo, kai trisdešimt žmonių turėjome vieną kamerą... Be to, reklamoje tavo vertė iškart aiškiai nustatoma. O mene ribos labai išplaukusios: kas tiksliai pasakys, talentingas tu režisierius ar ne?
Tarptautiniai festivaliai? Kompetentingos komisijos? Žiūrovai, galų gale?
Bet kaip pamatuoti talentą? Pagal žiūrovų skaičių?.. O reklamoje viskas suskaičiuojama. Turiu savo principų: niekada nekursiu politinių ir greitųjų paskolų reklamų. Ir man ne gėda dėl tų reklaminių klipų, kuriuos aš sukūriau. Nors kartais, pripažįstu, su kitais režisieriais pasiguodžiame: kaip gerai, kad reklamose nėra titrų... Ir dar tas amžinas klausimas: ar menas dera su majonezu? Arba su jogurtu?
Nedidelių žingsnių į kino pasaulį buvo ir anksčiau?
Sukūriau porą trumpametražių filmų: „Sekmadienis toks, koks yra“ ir „Šokantis kirminas“, netgi esu padaręs dalį itin komercinio filmo. Tam irgi reikia gerai išmanyti kino abėcėlę: neprasilenkti su skoniu, estetika, kartu likti patraukliam auditorijai, kuri nekelia didelių reikalavimų... Bet pats sau tuos reikalavimus tai keli. Todėl blokbasterius Amerikoje kuria labai talentingi žmonės: kažkas į juos įdeda daug pinigų, kažkas nori gerai uždirbti.
Norėtumėte kada nors tai išbandyti?
Nieko prieš. Man patinka tokie autoriai kaip Davidas Fincheris ar Quentinas Tarantino – aukščiausio lygio profesionalai, talentingi menininkai. Filmai „Septyni“, „Kovos klubas“, „Matrica“ – puikūs pavyzdžiai, kurie man labai imponuoja.
Juk sakau, kad jūs – normalus žmogus...
Matote, aš dirbu reklamoje (juokiasi). Tai išmokė labai atsakingai žiūrėti į savo darbą. Kai esi vienas lauke karys, ateini ir išdroži: „Noriu kurti filmą“, žmonėms iškart kyla klausimas: kodėl? Kodėl būtent tu paimsi tuos du ar pustrečio milijono litų ir statysi filmą? Todėl privalai sau labai sąžiningai atsakyti, ko tikiesi. Pirma sau, o paskui – jau ir visiems kitiems: Kultūros ministerijai, prodiuseriams ir panašiai.
Man reikėjo sukaupti daug gyvenimiškos ir profesinės patirties, kad galėčiau kurti tikrą kiną. Kalbėti apie sau rūpimus dalykus. Kalbėti apie tai, kas su mumis atsitiko per dvidešimt nepriklausomybės metų... Ir tai daryti patrauklia forma. Kai suformulavau idėją, pasikviečiau scenarijaus bendraautorį Kristupą Sabolių, ir mes pradėjome tai įgyvendinti. Praėjome scenarijaus mokyklą: iš pradžių išmokome visas taisykles, paskui jas sulaužėme.
Kai San Sebastiano festivalyje dalyvavau kaip pirmojo filmo režisierius, net pyktelėjau: „Ko čia mane debiutantu vadinate, aš jau daug visko nufilmavęs...“ Bet pats supratau, kad ilgo metražo filmas – visai kita svorio kategorija. Tai – tarsi maratonas, ir mes su Kristupu jį bėgome per ilgai: šešeri kūrybos metai yra gerokai per daug. Žmonės netiki: „Ką jūs čia kalbate, juk nesėdėjote ketverius metus prie to scenarijaus ir nerašėte...“ Sėdėjome ir rašėme. Aišku, tai buvo galima padaryti greičiau – su naujuoju scenarijumi taip ir įvyko. Jį parašėme per metus. Tai bus aštri detektyvinė istorija apie aklą šokėją.
Gauti lėšų pirmajam filmui kurti tikriausiai nebuvo lengva?
Visi žino, kad Lietuvoje dalijant pinigus egzistuoja tam tikra trintis. Kasmet netyla diskusijos, kokie filmai turėtų būti finansuojami, kokie – ne, sklando kažkokie įtarimai, kaltinimai, intrigos... Išoriniame pasaulyje tai vyksta gerokai paprasčiau. Net Latvijoje paprasčiau: Latvijos kino centras mus ėmė ir parėmė. Nemaža filmo komandos dalis – latviai, atsiradę per mano talentingą kolegą operatorių Janį Eglitį: su juo esame nufilmavę daug reklamų, jis tapo ir filmo operatoriumi.
Jis žinojo, į ką kreiptis, ir žingsnis po žingsnio tai padarėme. Atrodė nerealu: latvių kino centrui pinigų trūksta lygiai taip pat kaip mums, kodėl jie turėtų remti kažkokį lietuvių projektą? Bet nuvykome, mus sužavėjo pagarbi atmosfera. Pas mus viskas vyksta už uždarų durų, o ten projektai pristatomi viešai... Ir jie sutiko. Štai ką tik važiavau į Rygą pristatyti premjeros: jaučiau malonų jaudulį.
„Lošėjo“ herojai – greitosios pagalbos medikai. Kiek ligoninių teko aplankyti, kad juos įtikinamai sukurtumėte?
Patikėkite – nesuskaičiuočiau (šypteli). Susitikinėjome su daugybe medikų, prisiklausėme tokių istorijų, kad galėtume sukurti šimtus filmų – vien iš medicinos pasaulio.
Išduokite paslaptį: ar kurioje nors iš jų greitosios pagalbos darbuotojai tikrai lošia iš mirties?..
Ne (šypsosi). Tikrai ne. Aš tikiuosi, kad mes jų nepaskatinsime... Beje, Varšuvos kino festivalyje mus labai nuoširdžiai įvertino, nes ten neseniai praūžė skandalas: ligoniai buvo žudomi dėl laidojimo namų biznio. Vadinasi, tokių dalykų būna.
Ko nors panašaus, prisipažįstu, laukiau ir jūsų filme.
Galiu jums garantuoti: mes su Kristupu mintyse numynėme visus šiuos takus. Kilo didelė pagunda įsukti mirties žaidimą, pritraukti daugiau žiūrovų, bet nuėjome kitu keliu, – norėjosi, kad žmogus po filmo ir šiek tiek pamąstytų, ne tik krimstų spragėsius.
Kur jūs atradote tokį nuostabų pagrindinio vaidmens atlikėją?
Be galo džiaugiuosi, kad ryžausi jį išbandyti. Kai pirmą kartą susitikome, Vytas Kaniušonis atrodė visai kitaip nei dabar: išsidraikę plaukai, viršsvoris... Per mėnesį jis numetė dvidešimt kilogramų. Juokaujame, kad jeigu nebedarys karjeros kine, drąsiai galės vesti kokį lieknėjimo projektą (šypsosi). Mačiau, kad jis labai laisvai atsiduoda kino materijai. Jau spėjau suvokti, kad žiūrovėms moterims – net nesvarbu, kokio amžiaus, – jis yra didžiulis atradimas... Bet džiaugiuosi ir tuo, kad mudu atradome vienas kitą.
O kas jus suvedė su gležnąja Amerikos lietuve Oona Mekas?
Man norėjosi moteriško personažo, kuris būtų atšokęs nuo realybės. Ne iš šio svieto, kaip sakoma... Ji turėjo būti morali, kitokia, tarsi alternatyva visiems kitiems. Išbandžiau daug puikių aktorių, o tada laikraštyje netikėtai pamačiau Oonos nuotrauką. Net nežinojau, kad ji – Jono Meko dukra. Pradėjau skaityti: aktorė, režisierė... Gavau kontaktus, pasišnekėjome skaipu, atlikome bandymus: ji daug vaidinusi, viską atlieka profesionaliai. Kur kas sudėtingiau buvo ją įgarsinti... Išbandžiau daugybę talentingų aktorių ir vis netiko: jaučiau, kad kiekviena iš jų savo tembru keičia personažą. Garso režisieriui net trūko kantrybė. „Gal tu jau baik“, – liepė. Ir tada atėjo Miglė Polikevičiūtė: įgarsino – ir prilipo idealiai. Man didžiausias komplimentas, kad daugelis žiūrovų nė neįtaria, jog tai – ne Oonos balsas.
Kaip drąsų jūsų žingsnį – išėjimą į kino pasaulį – įvertino šeima?
Gerai. Mano šeima labai kūrybiška. Jie žino, kad bet kokiu atveju neskurs, nes iš reklamos nepasitraukiau. Visa laimė, kad mūsų namuose labai daug tolerancijos. Kai esi kino režisierius, neišvengiamai atimi dalį gyvenimo iš šeimos – ir ne tik tada, kai statai filmą, kai jie tavęs nemato, kai grįžti tik naktimis...
Ir dar visas piktas...
Be abejo, emocijas kur nors parsineši – dažniausiai namo. Šeima yra vienintelė vieta, kur tampu savimi, kur matomi visi mano slapti užkaboriai. Ačiū žmonai Rasai – ji nuo manęs nuima labai daug buitinių rūpesčių. Tuo klausimu turbūt esame klasikinė lietuviška šeima (šypteli). Teko jai su manimi pasikankinti, ypač filmavimų laikotarpiu... Turime tris vaikus: suspėti dirbti ir juos auginti – labai sudėtinga. Kaip kare sakoma: be praradimų neišeina. Buvo tų praradimų, ir daug...
Bet vedęs tebesate?
Tebesu. Man įdomiausia, kad visi tuo stebisi (juokiasi). Sutinku, daugelis mano profesijos žmonių gyvena nestabilų asmeninį gyvenimą, o man, žiūrėk, viskas tvarkoj. Bet vėlgi: tik pasakyk, kad viskas gerai, ir tuoj kas nors nutinka... Šeimoje mes praėję ir šilta, ir šalta.
Kokie yra jūsų vaikai?
Devyniolikmetė Morta ruošiasi studijuoti industrinį dizainą: ji – praktiškas, bet ir labai meniškas, talentingas žmogus. Pakviečiau ją būti mano asistente: dukrai buvo puiki patirtis, ji pamatė, ką tėvas iš tiesų veikia. Gaila, negalėjo atvykti į premjerą – dabar dirba Islandijoje. Unė mokosi gimnazijoje, o jaunėlis Balys šiemet išėjo į pirmą klasę. Vedžiau jį rugsėjo pirmąją... Tose klasikinėse šventėse visgi miela būti. Svarbu jausti šeimos narių buvimą tais momentais, kai tau labiausiai to reikia: ir kai labai gera, ir kai labai sunku. Mėgstame keliauti: kiekvieną vasarą visi penki išsiruošiame į kokią nors tolimą kelionę, žiemą važiuojame į kalnus – žmona su sūnumi mėgsta slides, mes su dukromis – snieglentes. Pats dar užsiimu jėgos aitvarais: tai nedraugiškas šeimai sportas, todėl labai lėtai tobulėju.
Po „Lošėjo“ sėkmės ir puikaus įvertinimo tarptautiniuose festivaliuose prisiklausėte galybės komplimentų. Galėjote užriesti nosį... Kultūros ministerijoje dabar galėtumėte koja duris atidarinėti.
O ne (šypteli). Labai laukiau premjeros Lietuvoje. Užsienio kritikų įvertinimai man svarbūs, betgi žinau, kad iki galo suprasti šią istoriją gali tik lietuvis. Kai po „Kino pavasario“ kilo ažiotažas, išsigandau: paskui žmonės labai daug tikisi, o tada filmas dažnai nepateisina vilčių. Pavasarį buvo gražus emocinis pakilimas, o dabar jau sulaukiu labai skirtingų nuomonių. Čia gi ne „Amelija iš Monmartro“, kad visiems patiktų.
Keista, daug kas man ploja per petį: „O, padarei nelietuvišką filmą...“ Tarsi tai būtų pagyrimas. Viliuosi, kad tai lietuviškas filmas gerąja prasme: autentiškas, apie mus, apie žmones, kurie čia gyvena. Ir kad greitai ateis laikai, kai nebeskirstysime filmų į lietuviškus ir ne.
Visgi Lietuvos paveikslą filme piešiate ne itin patrauklų. Po premjeros girdėjau mažumėlę įsižeidusių replikų: „Betgi mes Lietuvoje negyvename taip baisiai!“ Ar užsienio kino salėse lietuvių nelaiko visiškais marginalais?
Manau, žmonės puikiai supranta, kad tai – išgalvota istorija. Be to, Lietuva filme visai gražiai atrodo: Klaipėda – gražus miestas, puikus pajūris. Ir galiausiai – reikia atminti, kad vaidybinis filmas nėra turizmo agentūros produktas (nebent jis toks yra – tuomet kitas reikalas). Sutinku, tai ne atvirukas apie Lietuvą, bet filmas, ir jis neprivalo atskleisti visų šauniausių šalies pusių. Jis – apie bandymą suvokti save. Ir jo pabaiga man šviesi: visuomet lieka vilties. Po seansų Maroke ar Ispanijoje žmonės nuoširdžiai įtikinėjo, kad tas filmas – apie juos... Vadinasi, mes kalbame universalia kalba.
