„Jausmas tarsi prieštarautų: vaiko liga – tai baisu, negera, bet tas pateikimas, pasakos motyvas nušviesina, praskaidrina visa tai ir suteikia visiškai kitokią prasmę – tai vilties, tikėjimo kupinas filmas. Kad ir kaip bebūtų, mes kiekvienas turime susikurti savo pasaką“, - „Žinių radijo“ laidoje „Prie pietų stalo“ sakė S. Daukšaitė – Petrulėnė.
„Nuo pat pradžių, nuo scenarijaus rašymo, daug diskutavome apie ligos temą. Mes labai norėjome, kad tai netaptų dominuojančia gija. Iš tikrųjų filmas nėra apie ligą. Liga – tai fonas, aplinkybė, bet filmo esmė nėra liga“, - laidoje pasakojo filmo prodiuseris Kęstutis Drazdauskas.
Pasakos motyvas filme atsiskleidžia kovojant su mažo Ingos berniuko liga. Taip filmas nušviečiamas teigiama šviesa. „Realybė yra viena, bet kad mums būtų lengviau išgyventi, kiekvienas susikuriame savo iliuzijų pasaulį, ir taip mums pavyksta, konkrečiai šioje situacijoje, atsisveikinti su žmogumi, išlydėti jį ten, kur galbūt jam yra geriau. Aš bent jau susikūriau tokią svajonę“, – kalbėjo S. Daukšaitė – Petrulėnė.
Jautėsi nelygiavertė
Aktorės specialybės neįgijusi S. Daukšaitė – Petrulėnė sako, kad filmavimo metu jautė kolektyvo palaikymą ir pozityvią nuotaiką. „Labai didžiulė pagalba iš visų. Tu įeini – ir toks šiltas jausmas, sako: o, aktorė atėjo, leidžiam, leidžiam, greičiau valgyti... Tai smulkūs dalykai, bet nuo jų ir rimti prasideda: kai tu jautiesi saugiai, patogiai, drąsiai, kur kas yra lengviau. Ir suklysti lengviau, ir pasitaisyti nebebijai.“
Su profesionaliu suomių aktoriu Tommiu Korpela S. Daukšaitei – Petrulėnei dirbti buvo įdomu, nors iš pradžių ir jautėsi jam nesanti lygi. „Labai smagu buvo dirbti su partneriu. Mes po repeticijų galėjome priprasti vienas prie kito, nebebijoti vienas kito, kalbėti laisvai. Iš pradžių buvo nelabai jauku, vien tik kalbant apie patirties lyginimą – jaučiausi gal nevisai lygiavertė – bet po darbo kartu supratau, kad mums kartu yra patogu ir gerai.“
Pasak aktorės, norint su partneriu darniai dribti, iš pradžių reikia fiziškai nebijoti žmogaus: prisiliesti prie jo, pajusti žmogų, žiūrėti į akis. „Kontaktas turi būti įvairiapusiškas“, - sakė ji.
K. Drazdauskas atskleidė, kad dėl S. Daukšaitės – Petrulėnės tinkamumo vaidmeniui buvo abejonių, bet ji, anot prodiuserio, su užduotimi susitvarkė puikiai.
