– Kodėl buvo įdomu imtis šio personažo?
– Visų pirma, Lietuvos kinuose dabar labai daug komedijų. Žiūrovas į jas eina pasijuokti, atsipalaiduoti. „Širdys“ ir jų scenarijus jau įdomus vien dėl savo žanro – tai daugiau romantinė drama. Tai nėra globali tragedija ar to laikmečio manifestas. Kai perskaičiau scenarijų, man iškart patiko, nes jo istorija buvo paprasta. Mes dažnai per daug stengiamės. O antra, man svarbus pats personažas. Mes visi turime atsiminimų iš mokyklos, kur būtinai buvo koks nors mokytojas, kuris buvo labai griežtas ir perdėtai suvokdavo savo pareigas, nieko neleisdavo. Norėjosi atiduoti duoklę mokyklos laikams.
– Kaip kūrėte personažą? Kiek tikrojo jūsų buvo personaže?
– Aktorinė profesija yra įdomi būtent tuo, kad nėra taisyklių, kaip sukurti personažą. Tai prisiminimų, fantazijų kratinys. Kai tai išsigrynini, tada gimsta personažas. Toks žmogus kaip tavo personažas pasaulyje neegzistuoja, neaišku, iš kur atėjęs.
– Kaip teko „pasikeisti“ šiam vaidmeniui?
– Žiūrovas pirmiausia pamato personažo įvaizdį, kurį aktoriui po to labai sunku pakeisti. Mes kartu su režisieriumi, kostiumų ir grimo dailininkėmis tą įvaizdį sukūrėme. Kaip tik tuo metu buvau užsiauginęs plaukus, todėl pagalvojau, kad tai galima išnaudoti. Ką užsiauginau šiam personažui, tai ūsus. Ūsai pridėjo man amžiaus. Vaidinau filme, bet ir teatre mano visi personažai staiga pradėjo nešioti ūsus!
Snapo personažas yra vienas ryškiausių, tačiau – neigiamas filmo herojus, labai griežtas. Jus dažniausiai esame įpratę matyti komiškuose vaidmenyse, ar nebuvo svetima?
Aš visada stengiuosi imtis kuo skirtingesnių vaidmenų. Aš negalvoju apie juos, kad jie yra komiški. Gal tik taip atrodo dėl mano darbų televizijoje, kur dirbau daug laiko, bet mano amplua yra kur kas platesnis. Gal Snapas ir išėjo kiek juokingas personažas, bet aš tikrai specialiai nebandžiau jo tokio kurti. Ar bent jau stengiausi.
Čia jis suvaidino griežtą sanatorijos, kur gyvena širdies donorų laukiantys paaugliai, ūkvedį Snapą. Jis sanatorijoje gyvenantiems draudžia praktiškai viską – mylėti, gyventi ir netgi svajoti. Aktorius teigia specialiai nenorėjęs kurti šio personažo kaip komiško, bet kaip jam pavyko – galima pamatyti filme.
– Kaip, jūsų nuomone, gimsta komiškumas?
– Visų komikų puikiai žinoma taisyklė – jo negali bandyti sukurti specialiai, nes tada bus nejuokinga. Tu turi negalvoti apie tai, ypač vaidindamas filme. Kai tu galvoji, kad nori prajuokinti, tuomet „išeini“ iš vaidmens ir sugriauni tikrumo iliuziją.
– Ekrane daugiausiai dirbate serialuose, vaidinote, režisavote juos. Koks jausmas sugrįžti į kiną?
– Televizijoje dirbau gal 20 metų. Pats esu surežisavęs bene 1000 scenų. Jaučiu, kad mano darbas ten eina į pabaigą, man tai nebėra įdomu. Komerciniai filmai taip pat artimesni televizijai. Todėl manau tiek man, tiek Rolandui po ilgos pertraukos vėl vaidinusiam kine, suveikė, kad „Širdžių“ scenarijus buvo kitokia medžiaga... Aš dabar atsisakinėju daugybės komercinių projektų, įspėjau daugybę prodiuserių, kad kurį laiką noriu padaryti pertrauką. Šiuo metu noriu pakreipti save kita linkme. Daugiausiai dėmesio skiriu teatrui. Dirbu su videografija užsienio teatrams, vaidinu spektakliuose. Dabar man tai įdomu. Žinoma, filmų su įdomiais scenarijais stengiuosi nepraleisti, todėl ir rečiau pasirodau ekranuose, nes ne tiek jau daug tokių kuriama Lietuvoje.
– Kokie ryškiausi įspūdžiai iš aikštelės?
– Filmui labai daug davė vieta, jos gamta – Salų miestelio apylinkės. Bent filmavimų metu tai labai jautėsi, tarsi sukūrė bendrą, visus jungiančią būseną, atmosferą.
O daugiau konkrečių atsiminimų – kai turėjau laisvų dienų, aš žvejodavau. Viena mano pagauta žuvis net suvaidino filme! Buvo scena, kai Kazlo personažo žmona pagauna žuvį. Nebuvo, iš kur jos gauti, tai aš pasiūliau vieną iš savo sietelio. Ten jas dėdavau, kad vėliau paleisčiau.
– Kaip darbas su jaunaisiais kolegomis iš Lietuvos muzikos ir teatro akademijos?
– Aš nepajutau didelio skirtumo ar atstumo tarp jų ir savęs. Kinas yra komandinis darbas. Jam visiškai nepadeda, jei išsikeli prieš kitus autoritetą. Manau, tiek vyresni, tiek jaunesni kolegos bandėme suprasti vieni kitus ir tai jautėsi. Mes visi atvirai bendraudavome, juokdavomės.
– Kaip darbas su režisieriumi J.Krisiūnu?
Su režisieriumi labai gerai supratome vienas kitą. Šiame filme ir apskritai kine yra smagu, nes, kai ateini į aikštelę ir matai ne darbą, o kad žmonėms „dega“ akys, kad jie nori kartu kurti filmą ir tada automatiškai visi kiti „užsikuria“ ta pačia liepsnele ir būna labai gera atmosfera. Manau, kad šio filmo metu taip ir buvo – atrodė, lyg darome kažką labai svarbaus. Kai taip būna, tada ir gaunasi geras rezultatas.
