Apie konceptų kūrėjo darbo užkulisius, netikėčiausių idėjų įgyvendinimą ir Smaragdo miesto kūrimą – V.Petrauskas pasakoja Vilniaus kino biurui.
Ar galite papasakoti, kaip prasidėjo jūsų kelias į kino industriją? Kas šioje srityje sužavėjo, sudomino, paskatino tęsti kūrybinį tobulėjimą?
Būdamas vaikas, pamačiau filmą „Niekada nesibaigianti istorija“ („The Never Ending Story 1984“), kuris pakeitė mano gyvenimą. Supratau, kad fantazija turi neįtikėtiną galią paveikti žmones ir keisti jų gyvenimus. Jau tada svajojau kurti kažką panašaus.
Žmonės sako, kad vaikystėje gali gaudyti varnas, bet ateina laikas suaugti ir paleisti tam tikras svajones. Turiu problemą – esu konceptų kūrėjas, (angl. Concept artist), o ši profesija suaugti neleidžia niekada. Mano darbas yra kiekvieną dieną svajoti ir savo fantazijas pateikti vaizdu, o kinas yra viena geriausių terpių dirbti šį darbą.
Ar galite papasakoti, ką veikia konceptų kūrėjas? Ką tai reiškia?
Konceptų kūrėjas (angl. Concept artist) – itin specifinė profesija, kuriai lietuvių kalboje neturime tikslaus vertimo. Mano darbas – vizualizuoti režisieriaus kūrybines idėjas dar prieš joms tampant realybe kino aikštelėje. Projekto eigoje bendradarbiauju su daugeliu žmonių – režisieriais, prodiuseriais, operatoriais, kurie pasakoja savo projekto viziją, o aš stengiuosi ją kuo tiksliau perteikti 2D ir 3D kompiuterine grafika.
Savo kūryba suteikiu „ginklus“ įnirtingoje menininkų ir jų idėjų kovoje. Vizualas suteikia kino žmonėms inspiraciją ir temą pokalbiui. Filmavimo aikštelėje nuolat verda idėjų mūšis ir dažnai gerai sukurtas konceptas – eskizas, iliustruojantis, kaip scena galėtų atrodyti – gali tapti lemiamu argumentu, padedančiu laimėti šią kovą. Filmo scenų statyba kainuoja milijonus, taigi, kur išleisti pinigus yra labai svarbus klausimas. Dažnai režisierius turi savo idėją, produkcijos dizaineris ir operatorius – savo. Taigi išankstinis filmo scenų atvaizdavimas padeda kūrėjams sutarti. Juk kuriamos svarbios filmų veiksmo scenos, interjerai, eksterjerai, filmo veikėjų išvaizda, fantastinės būtybės ir t.t.
Dirbote prie filmų „Wonka“ (2023), „Wicked“ (2024), „Jurassic World“ (2018), „Marvel“ sagos, Lietuvoje – prie fantastinio filmo „Vesper“. Kodėl traukia būtent fantastinis pasaulis, kokias idėjas leidžia išpildyti, ar suteikia daugiau laisvės?
Fantastiniai ir sci-fi kūriniai suteikia konceptų kūrėjui daugiausiai darbo, nes reikia vizualizuoti vietas ir įvykius, neįmanomus realiame pasaulyje. Kitos planetos, civilizacijos, net kitokie fizikos dėsniai, verčia įtemptai galvoti kuriant naują, bet įtikinamą aplinką ar scenografiją.
Lietuviškame filme „Vesper“ buvo ypač įdomu kurti distopinę ateitį su genetiškai modifikuotais padarais ir dronais.
Kino kūrėjų ir mano darbas – įtikinti žiūrovą ir panardinti jį į filmo pasaulį. Galiausiai, fantastinis pasaulis – tai erdvė, kurioje tiek aš, tiek žiūrovas gali pabėgti nuo realybės ir bent trumpam tikėti, kad viskas yra įmanoma.
Ko išmokote dirbdamas prie šių didelio biudžeto filmų, kuriuos kuria pasaulinio garso kino industrijos profesionalai? Ar buvo dalykų, kurių nesitikėjote, kurie nustebino įžengus į „tikrą kino virtuvę“?
Kuo didesnis projektas, tuo daugiau planavimo, o kuo daugiau planavimo, tuo daugiau darbo man. Ko gero, nustebino tvarka ir sprendimų priėmimo greitis. Planais, ekselio lentelėmis, scenų aprašymais ir konceptais nukabinėtos sienos. Prie tų sienų vyksta aršios diskusijos, bet sprendimai priimami greitai, nebesidairoma atgal. Visi turi savo pareigas ir stengiasi padėti komandai. Noras būti komandos dalimi yra vienas svarbiausių gero kino kūrėjų bruožų.
Taip pat stebino kokiu greičiu būna pastatomi setai ir kaip greitai ir negailestingai jie būna išardomi.
Kaip atsidūrėte filmo „Wicked“ kūrybinėje komandoje? Įdomu – kiek žmonių dirbo prie šio filmo, su kuo bendradarbiavote daugiausiai?
Dirbti mane pakvietė filmo prodiuseris, nes turiu patirties filmų-miuziklų kūrime. Daugiausia dirbau iš Lietuvos, susitikdavau su kūrybine komanda zoom skambučiais. Konceptų kūrėjų buvo vos keletas, kiekvienas dalinomės atskiromis scenomis. Dirbau su produkcijos dizaineriu, scenų konstruktoriais, scenografais.
Pavyzdžiui, susėdi su scenografe ir sprendi, kokie baldai galėtų tikti ožiui, kuris ne tik ožys, o ir dėstytojas universitete. Kaip atrodo ožio fotelis? Kitą dieną klausimas – kaip padaryti lubose akvariumą iš ledo? Trečia dieną – kabini ilgas samanas ant šakų ir stebi kaip jose sužais paskutiniai saulės gaisai. Smagu? Smagu.
Filmas „Wicked“ yra gerai pažįstamo, magiško „Ozo šalies burtininko“ pasaulio, sukurto L.Franko Baumo, dalis. Kaip filme buvo priimami vizualiniai sprendimai? Kaip čia dera noras išsiskirti, o tuo pačiu – ištikimybė pradinei idėjai, tapusiai klasika?
L.Frank Baumo kūrinys laisvai interpretuojamas jau šimtą metų. Knygos, filmai, miuziklai kuriami visame pasaulyje.
Keletas vizualinių sprendimų buvo įkvėpti brodvėjaus miuziklo „Wicked“, pagal kurį filmas ir pastatytas. Atrodo, kad miuziklų žanras atrandamas iš naujo ir vėl išgyvena savo aukso amžių. Filmo režisierius Jonathan Murray Chu, miuziklo žanro virtuozas, mėnesių mėnesiais šlifavo scenografiją, o mūsų meno departamentas tyliai atlikinėjo savo darbą – kūrėme aplinkas ir interjerus. Tik dalinai rėmėmės senesniais kūrinių vizualais, daugelis aplinkų buvo kuriama ieškant naujų išraiškos formų. Režisierius ir filmo gamybos vadovas norėjo kuo daugiau realiai pagamintų kino aikštelių, kuriose laisvai judėti ir šokti galėtų šimtai žmonių. Pristatydami interjerų ir eksterjerų aplinkas naudojome ne tik paveikslus bet ir 3D technologija atspaustus modelius. Kūrėjams buvo labai svarbu gyvai apžiūrėti setą – nesvarbu, kad jis tilpdavo ant stalo. Filmui buvo pagamintas net tikras važiuojantis traukinys.
Ar yra vizualinių elementų filme, kurie turi gilesnę simbolinę reikšmę, pavyzdžiui, spalvų paletė ar konkrečių lokacijų dizainas?
Taip, kiekviena scena yra rūpestingai apgalvojama – būsimas veiksmas, nuotaika, spalvos, tekstūros. Kaip pavyzdį paimsiu smaragdo akmenį. Kaip akmuo, jis turi nuostabią žalią spalvą ir truputį permatomumo. Bet kaip atrodo pastatas ar tiltas padarytas iš smaragdo? Jei visas miestas yra žalias ir blizga – ar neatrodys nuobodžiai? Iš kokių medžiagų statyti smaragdinius interjerus? Iš tikro smaragdo juk nestatysi, nes tai per brangu. Norint perteikti Smaragdo miesto didybę ir grožį, buvo naudojamos labai skirtingos medžiagos.
Ar galite papasakoti apie sudėtingiausius, daugiausiai darbo, kūrybinių jėgų pareikalavusius sprendimus? Kaip pavyko juos įgyvendinti?
Nykštukų miestelio kūrimas buvo labai sudėtingas procesas. Išbandyta daugybė variacijų, maišomi olandiškas, marokietiškas, afrikietiškas architektūros stiliai. Po ilgų diskusijų patvirtinti labai keistų formų nameliai buvo tikras košmaras statytojams, nes kiekvienas namelis buvo visiškai autentiškas.
Įdomesnė paskui sekusi miestelio istorija. Mankinlendo kaimo dekoracijos buvo pastatytos realioje vietovėje – vaizdingame Ivinghoe miestelyje. Dėl realizmo buvo padaryti gana ekstremalūs sprendimai – Norfolke pasodinta 9 milijonai tikrų tulpių! Tokios kino aikštelės privalumas – viskas tikra. Minusas – viskas įrengta lauke, tad prasidėjus lietui, pusė kaimelio buvo užlieta.
Turite profesinių svajonių, kurias norėtumėte įgyvendinti ateityje? Galbūt domina darbas su tam tikrais režisieriais ar galimybė prisidėti prie konkrečių istorijų pastatymų?
Daug metų įgyvendinau kitų svajones, o dabar sugrįžtu prie savųjų. Prieš metus įkūriau „muona studio“, specializuojamės konceptų kūrime ir filmų bei žaidimų gamyboje. Per pirmuosius gyvavimo metus sugebejome padėti pagaminti net du virtualios realybės filmus.
Pirmasis – „Žaisti gyvenimą“, pagal Algio Kriščiūno paveikslus, sėkmingai rodomas kino teatruose. Kitas virtualus filmas „Angelų takais“ – projekto pagal M.K.Čiurlionio kūrybą „Pasaulių sutvėrimas“ tęsinys. Jis dar kuriamas ir bus pristatytas vasario pradžioje. Kviečiu jį pamatyti!
Dėkoju už pokalbį!
