Gerbėjai negailėjo liaupsių visuomet jaunatviškai atrodančiai I.Balsytei. Šįkart 15min dalijasi interviu, kuriame ji pasakoja apie moteriškumą, jo stereotipinimą ir jo sampratą šiuolaikinėje visuomenėje.
„Mes esame įdomūs, ne tada, kai elgiamės kaip visi, bet tada, kai atrandame sau patys save ir esame sau įdomūs.“
TAIP PAT SKAITYKITE: Išskirtinis D.Ščiukos projektas NATURAL WOMEN: pamatykite nuotraukas – šių parodoje nebus
Pirmuosiuose darbuose, tokiuose kaip „Dainos“ teatras, „Keistuoliai“, dirbote išskirtinai su vyrais. Ką reiškia būti moterimi šioje srityje?
Nepaisant to, kad moterų ir vyrų skirtumai egzistuoja, dažnai profesijose tas skirtumas išnyksta. Mūsų profesijoje taip pat išnyksta tai, kad tu moteris, o jie – vyrai.
Tu tiesiog dirbi savo darbą. Vienintelis skirtumas, kad aš vaidinu moteriškus vaidmenis, o jie vyriškus.
Vėliau, kai „Keistuolių“ teatre atsirado daugiau moterų aktorių, o vyrai patys savo šeimas sukūrė, šiek tiek pasikeitė požiūris ir, pavyzdžiui, maitinančioms aktorėms buvo lengviau. Man tų nuolaidų nebuvo. Kai repetuodavom, pietų pertraukos metu, visi eidavo valgyt, o aš lėkdavau maitint savo vaikus ir taip likdavau be pietų.
TAIP PAT SKAITYKITE: Fotoportretais internetą sudrebinęs Dainius Ščiuka atidarė parodą: „Tai – odė moteriai“
Tačiau viename interviu minėjote, jog susilaukėte netgi kritikos, jog dėl karjeros per mažai laiko skiriate savo vaikams.
Taip, buvo daug tokių pasakymų. Vieną dieną pati susirūpinau, gal aš tikrai skiriu vaikams mažai dėmesio lyginant su kitais? Kadangi esu matematikė iš prigimties, atsisėdau ir suskaičiavau valandas. O man buvo lengva skaičiuoti, nes dukrų nevedžiau į darželį, kadangi dirbu nestandartinėm valandom, ir sąsiuvinyje suskaičiavau, kiek kviečiu auklę.
Vadinasi tam tikras moters stereotipas yra gajus?
Taip. Manau jo šaknys yra likusios iš senų laikų, kuomet buvo aiškus susiskirstymas, ką daro vyrai, o ką moterys. Tėvai atsineša, perduoda juos vaikams ir tie stereotipai tampa labai labai gajūs. Neesu feministiška ar lygių teisių kovotoja, visad maniau, kad žmogus pats turėtų susikurti taisykles savo aplinkoje.
Esate sakiusi, kad neskirstote darbų ar charakterio savybių į moteriškas ir vyriškas.
Neskirstau, nes būdama matematikė nuo mažumės, pasaulį vertinau per savo susikurtas skaičių sistemas (tris šalta, dešimt karšta, penkis valgyt noriu ir t.t.). Vistik, pastebėjau, kad matematika asocijuojasi su vyrais. Vienas kolega kartą man pasakė: „Tu negali geriau skaičiuoti už mane, nes moterys geriau neskaičiuoja už vyrus“.
Kitas stereotipas – vairavimas. Kai laikiausi teises, jau po kelių vairavimo pamokų instruktorius pasakė, jog nebeturi ko manęs išmokyti. Bet jei kam pasakau, jog moku gerai vairuoti, tai ypač vyrai sureaguoja pašaipiai, nes moteris NEGALI gerai vairuoti.
Norisi, kartais įrodyti, kad moteris gali viską suskaičiuoti, gali turėti normalias smegenis. Tu gali būti protingas ar kvailys, būdamas tiek moterim, tiek vyru. Taigi, neskirstau savybių, mes esame įvairūs ir galime turėti įvairiausių gebėjimų.
Prakalbom apie „normas“, įdomu, ar manėte/manote, jog patenkante į visuomenėje priimtinas išvaizdos normas?
Niekada savęs nelaikiau gražuole, niekada. Turėdavau tokią problemą, kad nežiūrėdavau į veidrodį ir mama man nuolat tai primindavo. Jeigu būčiau jauna, tai ko gero būčiau labai nepopuliari su visom asmenukėm ir papūstom lūpom, nes to tiesiog nedaryčiau.
Aš į veidrodį žiūrėdavau nebent su tam tikrais konkrečiais reikalais. Kartą mūsų mokytoja pasakė, kad iš klasės išrinks tik keturias mergaites tokiam rytų šokiui, kurios galės galvą judinti nuo vieno peties iki kito. Nė viena nemokėjom. Kadangi labai norėjau šokti šį šokį, tėvams nuėjus miegoti, visą naktį iki paryčių aš dirbau prie veidrodžio, kol išmokau.
Atėjo kita diena, sulaukiau pamokos ir kadangi judesį mokėjau tik viena, to šokio nebestatė. Tąkart aš tikrai žiūrėjau į veidrodį.
Neseniai kažkas pasakė, kad jaunystėje buvau gražuolė. Bet man taip niekad neatrodė, visad maniau, kad kokia esu, tokia esu ir net makiažo nenaudojau, juk jei pasidažysi, gražesne netapsi.
Labai aiškiai suvokiau vieną dalyką studijų laikais. Jau pirmame kurse pastebėjau, kad kursiokai, kai išeina į sceną ir yra kūrybingi, jie būna labai gražūs, o kai scenoje veiksmas nesiseka, veiduose imi pastebėti trūkumus. Tuomet supratau, kad visai nesvarbu, kaip sudėlioti bruožai, tas grožis atsiranda dėl visai kitų dalykų – tai ką tu jauti viduje.
Tačiau šiuolaikinė grožio sąvoka visiškai kitokia
Susimąstau, ką jaunos merginos nori pasakyti pasauliui, demonstruodamos save sociali-niuose tinkluose? Dažnai jos net supanašėja pasidavusios madai, grožio suvokimo standar-tams. Mada, labai svarbus dalykas. Tačiau, negalima aklai ja sekti.
Pavyzdžiui, anksčiau visi išmetė patefonus, nes atsirado naujos technologijos, skaitmeninė technika. O dabar vėl grįžtama prie vinilinių plokštelių. Tikiu, kad kai kam tai smagu, nostalgiška, bet, manau, kiti tik pasiduoda tai madai, o tai yra bėda. Juk kiekvienas žmogus toks skirtingas ir unikalus ir mada turėtų padėti atskleisti kiekvieno išskirtinumą.
Ką patartumėt jaunoms merginoms, kurios susiduria su šiomis problemomis?
Ieškoti savęs. Ieškoti savo identiteto, kuo aš skiriuosi nuo kitų žmonių, klausti savęs, kuo aš esu ypatingas? O mes visi tikrai esam ypatingi.
Kartą ieškojau savo personažo. Užsidėjau skrybėlę ir sugalvojau, kad reikia po ja užsirišti skarą. Gavosi įdomus personažas ir pradėjau taip vaikščioti mieste. Gatvėje į mane atkreipdavo dėmesį.
Aš taip pradėjau rengtis todėl, kad sau atrodžiau įdomi ir man užteko drąsos taip daryti. Mes esame įdomūs, ne tada, kai elgiamės kaip visi, bet tada, kai atrandame sau patys save ir esame sau įdomūs.
