Dramatišką istoriją pasakoja pats Paulius.
„Lėktuvui kylant su sūnumi fotografavome vaizdus pro langą ir patys save, kai staiga, gretimoje eilėje, išgirdau garsų knarktelėjimą. Paskui kitą. Keleiviai ėmė kikenti, kas čia taip garsiai knarkia, gal šventė per naktį, o mane persmelkė negera nuojauta. Knarkimus lydėjo keisti atodūsiai. Atsisukau pažiūrėti – už manęs sėdėjęs senyvas anglų džentelmenas neatrodė panašus į padauginusį iš vakaro. Be to, buvo vienuolikta ryto. Kas gali užmigti lėktuvui kylant? Man bežiūrint pono veido spalva tapo pilkai mėlyna, ir aš pamačiau, kad jis nebekvėpuoja.
Man bežiūrint pono veido spalva tapo pilkai mėlyna, ir aš pamačiau, kad jis nebekvėpuoja.
Šalia sėdinti jo žmona švelniai pliaukštelėjo jam per skruostus, priėjo stiuardesė ir ėmė mandagiai klausinėti, ar viskas gerai, ar nereikia vandens. „Sere, ar jums viskas gerai“, – nuolat kartojo. Keleiviai nusisuko, apsimesdami nepastebintys, kad kažkam blogai. Bet buvo ne blogai. Buvo labai blogai. Nors lėktuvas vis dar kilo ir degė įspėjimas segėti diržus, atsisegiau ir išpuoliau iš savo kėdės prie vyriškio. Pulso nebuvo, širdis sustojusi, žmogus miręs! Stiuardesės primygtinai reikalavo grįžti į savo vietą, o poną vis žadino, švelniai purtydamos. Pasakiau joms: „situacija tragiška, o aš žinau, ką daryti. Leiskite veikti.“.
Ar tai buvo mano pirmasis gelbėjimas? TOKS tikrai taip. Kadangi dirbu odontologu, mums kasmet vyksta privalomi pirmosios pagalbos kursai. Tačiau šiemet jie buvo ypatingi: kadangi susirinko vos keli klausytojai, kursams vadovavusi sena britė mus papurtė iš peties – perteikė visą savo gyvenimo patirtį.
Ir štai aš esu situacijoje, kur matau, kad prireiks visko, ko išmokau.
Ištraukiau poną iš kėdės, paguldžiau praėjime, liepiau vienai keleivei laikyti jo kojas pakėlus. Kojos dar buvo šiltos, bet pulso nebuvo, širdies veiklos taip pat. Pono žmona bambėjo, kad taip nepagarbiai elgiamės su jos vyru, ir toliau rankose laikė skaitomą knygą. Dėl mano neoraus elgesio tyliai piktinosi ir kiti keleiviai. Pasigirdo balsų, gal jam diabetas. Per garsiakalbį paklausė, kas turi cukrų kraujyje matuojančių prietaisą. Tokių atsirado, bet įdūrus kraujas nebėgo. Ir kaip jis galėjo bėgti? Juk ponas jau buvo lavonas.
Ėmiau daryti širdies masažą, tą pamačiusios stiuardesės atnešė defibliriatorių (aparatą, naudojamą sutrikus širdies veiklai, elektros šokui sukelti). Mėgino uždėti. Tačiau dėl streso nesugebėjo to padaryti, viską painiojo, dėjo elektrodus ant pilvo. Skrido labai jauna komanda. Suveikė žmogiškas faktorius: visus užvaldė panika, niekas nebežinojo, ką daryti, o jei kažką ir žinojo, iš streso pamiršo. Nesusilaikęs riktelėjau – „aš žinau, kaip reikia, aš uždėsiu“, ir ėmiausi iniciatyvos: nuplėšiau elektrodus, uždėjau iš naujo, įjungiau.
Defibliriatorius pamatavo pulsą, spaudimą, ekrane atsirado užrašas – širdies veiklos nėra, darykite širdies masažą toliau. Priėjo dar du keleiviai, irgi medikai. Gaivinom pasikeisdami. Tada defibliriatorius įspėjo – stop, atsitraukite, bus elektros šokas, nelieskite paciento. Bet salone toks chaosas, kad niekas nekreipė dėmesio, teko visus vos ne jėga atitraukti.
Elektrošokas trumpam išjudindavo širdį, ponas sugargaliuodavo, ir vėl viskas nutrūkdavo. Po trečio karto informavau atėjusį pilotą, kad padėtis tragiška, reikia skubiai gabenti į ligoninę. Pilotai sprendimą priėmė nedelsdami – pasukome atgal į oro uostą. Leidomės siaubingu greičiu, o mes gaivinome nesustodami. Ir tik lėktuvui nutūpus, nuo įvykio pradžios praėjus geram pusvalandžiui, defibliriatoriaus ekrane, iki tol rodžiusiame nulį, pamačiau palaimingus skaičius. Jų nepamiršiu visą gyvenimą – 138 ir 111. Tai buvo kraujospūdis, tai buvo žinia, kad širdis vėl plaka normaliai“, – jausmingai apie gelbėjimo operaciją pasakoja Paulius.
Atidėtas skrydis
Skrydį dėl komandos patirto streso bei būtinos lėktuvo patikros atidėjo parai. Kai jūs skaitote šį tekstą, ponas britas guli ligoninėje, visi tikisi, kad atsigaus, o Paulius vėl kyla į Londoną. Tuo pačiu lėktuvu, su tais pačiais pilotais, ir visi džiaugiasi, jog dėl žaibiškos reakcijos ir išmanymo pavyko žmogų atgaivinti.
„Jei būčiau sutrikęs ir paklusęs griežtiems stiuardesių reikalavimams nesikišti, vargu ar dabar skaitytumėte laimingą istorijos pabaigą. Kartais nereikia paisyti mandagumo ir taisyklių – jei jauti, kad tavo pagalba gali būti lemtinga, daryk, kaip liepia širdis“, – šypsosi Paulius, kuris niekada nepamirš savo bernvakario.
