Šiandien svečioje šalyje šeima gyvena beveik mėnesį. Tad kokios buvo tos pirmosios savaitės?
Sandrai gyvenimas svetur – ne naujiena. Kartu su Darvydu jie jau kone dešimt metų didžiąją dalį laiko praleidžia užsienyje, o Lietuvoje per tą laiką gyveno gal tik metus. Galbūt todėl ypatingos adaptacijos kraustantis nereikėjo, kaip sako pati Sandra, nebebuvo to šoko atvykus svetur.
TAIP PAT SKAITYKITE: Futbolininkui D.Šernui išvykus į Izraelį, ten kraustosi ir žmona: „Namai ten, kur vyras ir vaikai“
„Mes jau daug metų keliaujame. Ir gal vis šalys panašios pakliūva, kur ir klimatas panašus, ir vietinių gyvenimo būdas – tad greit adaptuojamės“, – 15min sakė ji.
O atsikrausčius į Izraelį net ne iškart šeima pajuto ir tėvynės bei artimųjų ilgesį – jau po savaitės čia pasisvečiuoti atskrido ir Sandros mama, ir Darvydo brolis su šeima. „Atvyko giminės, buvome su jais, o jie norėjo pakeliauti. Todėl pirmos savaitės buvo gana intensyvios, nebuvo bergždžiai švaistomo laiko, iškart įšokom į ritmą. Viskas buvo taip įtempta, kad net stresuoti nebuvo laiko – tiesiog gyvenome“, – pasakojo Sandra.
Kartu su šeima pirmas savaites ji praleido keliaudama, apvažiavo šalį, pamatė vietos įžymybes. Sandra Izraelyje – pirmą kartą, todėl viskas buvo nauja, nematyta ir įdomu.
„Žinojau svarbiausias vietas, tačiau matyti jas atvirutėse ir savo pačios akimis – du skirtingi dalykai, – sakė ji.
Pasak Sandros, iš pirmo žvilgsnio šalis jai nepasirodė įspūdinga, tiksliau – per daug nenustebino. Galbūt išskyrus tai, kad Sandra iki šiol Izraelį įsivaizdavo kaip švarią, tvarkingą šalį, kurioje galioja griežtos taisyklės, disciplina. Tačiau nuomonę teko pakeisti. „Tikėjausi aplink daugiau rimtumo, disciplinos, švaros, o čia chaoso ne ką mažiau nei kitose Pietų šalyse. Tas balaganas mane net šiek tiek išmušė iš vėžių“, – 15min kalbėjo pašnekovė.
Su artimaisiais ji jau spėjo pabuvoti Jeruzalėje, pamatė Raudų sieną, Alyvų kalną, aplankė Tel Avivą, Haifą ir Bahajų sodus, kurie Sandrai kol kas paliko didžiausią įspūdį.
„Rodos, kad ten viskas tarsi liniuote išmatuota, tikrai įspūdinga. Nebuvome tik prie Negyvosios jūros, dabar ten ne sezonas. O visas religines, svarbias vietas pamatėme, nors norėtųsi dar kai kur ir sugrįžti – būtinai tą dar kartą su vyru padarysime“, – tikino Sandra.
Nors apie tvarką šalyje pirmas įspūdis buvo nekoks, Sandrą maloniai nustebino žmonės, jie čia esą bendraujantys, paslaugūs, draugiški. Nemaža dalis jų kalba rusiškai, todėl šia kalba jai čia tenka bendrauti dažniau nei anglų.
„Niekada žmonių pagal nieką neskirstau ir visus gerbiu. Man nesvarbu, kokia tautybė, kokia spalva, tikėjimas – niekada tuo nesivadovauju. Nebūna blogų žmonių, o jei kuris nepatinka, jei neatitinka mano charakterio, tai tiesiog su juo nebendrauju. Manau, kad niekada nereikia absoliutinti tautybės“, – įsitikinusi ji.
Per šias savaites Sandra sako dar nespėjusi gerai susipažinti su vietos virtuve. Augindama du vaikus ji dažniausiai stengiasi gaminti namuose, renkasi sveiką maistą, o į restoranus užsuka retai.
Tačiau prisipažino – po ilgos pertraukos vieną dieną labai užsimanė greito maisto, todėl apsilankė viename populiariausių pasaulinių tinklų. „Šiaip nelabai mes nei picų, nei bulvių valgytojai, bet taip užsinorėjau to nesveiko maisto! Tada man sakė – neik ten, čia maistas kitoks, košerinis. Galvojau, kaip taip gali būt? Juk pasaulinis tinklas, visur vienodai turi būt, bet va ne – jis tikrai kitoks.
Tikrame vietos restorane dar nebuvome, nebuvome ir pas draugus vietinius valgyti naminio maisto. O šiaip... mes mėgstame humusą, bet jį valgome jau daug metų, dar nuo tada, kai gyvenime Turkijoje, todėl jis mums nebe naujiena. O kažko naujo, įdomaus ar ypatingo skrandžiui dar neatradau“, – pasakojo ji.
Sandra neslepia, kol kas gyvenimas čia primena vienas ilgas dideles atostogas. Naujais laikinais namais džiaugiasi ir vaikai – berniukams ypač patinka šiltas klimatas, juos džiugina tai, kad nors iš Lietuvos nesitraukia šalčiai, čia nereikia nei žieminių batų, nei šiltų kombinezonų, o galima vaikščioti su šortais ir maudytis jūroje.
„Vaikai su mumis keliauja nuo gimimo, jiems tai natūralu, jie nepatiria streso. Nors kartais, būna, paklausia, ar dar važiuosim į senus namus? Aš džiaugiuosi, kad gyvendama čia galiu daugiau laiko skirti vaikams, nevedu jų į darželį, todėl kartu galime praleisti daugiau laiko“, – pasakojo ji.
Sandra džiaugėsi ir tai, kad Izraelyje daug dėmesio skiriama vaikų užimtumui, miestuose įrengta daug vaikų žaidimų aikštelių. „Žydų šeimos labai didelės ir kur benuvyktum, viskas čia pritaikyta vaikams – aikštelės, parkai. Jie vaikus labai myli, gerbia“, – kalbėjo pašnekovė.
O ką ji su berniukais veikia per dienas? Dienotvarkė, pasak Sandros, paprasta – atsikėlę jie išlydi Darvydą į treniruotę, apsirengia ir bėga į kiemą, vaikštinėja po prie namų esantį parką. Vėliau drauge pietauja, o jau tuomet laukia sugrįžtančio tėčio ir visi drauge prisigalvoja smagių pramogų.
„Nesu prekybos centrų žmogus, todėl čia, kiek įmanoma, stengiamės išnaudoti gerą orą. Būnama kieme, parke, prie jūros“, – kalbėjo ji.
Ir nors gyvenimas po Izraelio saule kol kas šeimą džiugina, Sandra neslepia, kad Lietuvos gyvendama svetur visuomet pasiilgsta. „Beveik dešimt metų keliauju po įvairias šalis ir galiu drąsiai sakyti – nėra geresnės vietos gyventi nei Lietuva, ypač Vilnius. Aišku, smagu gyventi prie jūros, prie vandenyno, tačiau mano širdis Vilniuje. Šis miestas – tobulas, o pakeliavusi supratau ir dar vieną svarbų dalyką – mes Lietuvoje gyvename labai aukštame lygyje.
Anksčiau norėdavau išvažiuoti, norėdavau išsikraustyti, kad tik nelikčiau Lietuvoje, o dabar galvoju atvirkščiai – niekur kitur nenorėčiau gyventi taip labai, kaip Lietuvoje“, – sakė Sandra.
TAIP PAT SKAITYKITE: Futbolininkas Darvydas Šernas su žmona Sandra pakrikštijo jaunėlį sūnų Kajų
