Istorija, kaip ukrainietėms sekėsi keliauti iš vieno taško į kitą, Gretė Brokienė pasidalijo savo socialiniuose tinkluose. Įrašu sutiko pasidalyti ir su 15min skaitytojais.
„Nuotraukoje Mariia su mama ir mano vaikai.
Užvakar sulaukiau žinutės iš savo mylimos klientės gyvenančios Londone:
– Grete, mano draugė Mariia šiuo metu bėga iš bomborduojamo Kharkovo, dėdė su teta ją paveš iki Rumunijos sienos ir tada su traukiniais jie bandys pasiekt Vieną. Mariia ieškos būdo iš Vienos skirst į Kiprą, nes ten atvažiavusi trumpo poilsio ir prasidėjus karui užstrigo jos mama. Gal netyčia žinai, kas galėtų joms padovanoti kelis rūbus ir avalynės ? Jos turi laikiną prieglobstį pas mamos pažįstamą, bet jokių būtiniausių asmeninių daiktų...
Per parą laiko su drauge čia gyvenančiomis moterimis surinkome/supirkome pilną automobilį daiktų, kažkas prisidėjo pinigais, o didžiausia finansinė parama Mariia'i ir jos mamai atkeliavo iš Londono. Šiandien ryte kartu su vaikais viską nuvežėme į Limassolį, kur susitikome su nuostabiosiomis ukrainietėmis.
Moterys šypsosi ir yra begalo dėkingos. Nors Mariios veidas perbalęs kaip kreida, o paakiai juodi kaip naktis, akyse viltis ir džiaugsmas, kad čia saugu. Jokios nuoskaudos, jokių ašarų ar skundų. Jokio pikto komentaro apie jų tėvynę užpuolusį agresorių, jo tautą ar jo kariuomenę, kuri toliau niokoja gimtinę ir žudo ten likusius. Tiek ryžto ir noro greičiau tęsti karo sustabdytą gyvenimą dar nesu mačius. Sunku nupasakot, kaip didžiai moteryje veikia išlikimo instinktas..
Nedrąsiai paklausiau kaip tas pabėgimas atrodė, štai Mariios istorija:
Vasario 24d. 05:00 Kharkove prasidėjo ataka. Visi slėpėmės savo daugiabučio rūsyje ir naiviai tikėjome, kad tai truks dieną ar dvi. 5-tą parą sulaukiau dėdės žinutės jog reikia bėgti. Daiktams susirinkti jis davė pusvalandį, bet iš jo teliko 10min., nes likusias 20min. aplik namą krito bombos ir aidėjo šūviai, tad buvo baisu palikti rūsį. Į 11-ą aukštą bėgau savom kojom, nes nuo pat atakų pradžios liftas buvo išjungtas. Su automobiliu iki Rumunijos sienos keliavom 3 paras – baisiausia buvo kai valandai užstrigome kamštyje ant tilto, kuris pastatytas virš Dniepro ir yra vienintelė viltis pabėgti. Tas tiltas buvo okupanto taikinys.
Toliau kelionė 3 skirtingais traukiniais ir pasiekta Viena, iš kur Mariia atskrido pas mus į salą. Tik po kelių valandų iš jos draugės sužinojau, kad beveik savaitę bėgimo ji nevalgius ir nemiegojus, pati žinoma nepasipasakojo. Kai paklausiau ką pasiemė iš namų, sąrašas neilgas: keli megztiniai, medikamentai ir universiteto diplomas įrodantis, kad Mariia baigusi mediciną ir yra bendrosios praktikos gydytoja – kad greičiau rastų čia darbą ir kabintusi į gyvenimą toliau.
Mariios pasakojime nebuvo jokių perdėtų emocijų, tik išlikimo metu įsijungęs subtilus sarkazmas. Priminė Remarko pasakojimo stilių jo knygose apie karą.
Leyla visą kelią namo klausinėjo kodėl daiktus atidavėm tetom. Atsakiau be kūrybos: tetos nebeturi namų, todėl turim padėt joms. Tada trimetė pati sumąstė, kad pikti dėdės sugriovė tetų namus ir pasakė padovanosianti damoms savo burtų lazdelę. Per ašaras nemačiau kelio atgal į Pafosą.
Lietuva drauge su Šveicarija, Libanu, Moldova ir UK apkabina Ukrainą čia, viduržemio jūros saloje. Moteris apkabiną moterį ir tai yra didžiausia jėga bei stiprybė kokią pasaulis yra matęs“, – rašė G.Brokienė.
