Maestro G.Gelgotą kalbina meno publicistė Laura Kešytė.
Su kokia nuotaika pasitinkate vasarą? Kokie planai artimiausiu metu?
Šiuo metu repetuoju Londone, kur koncertuosiu drauge su bičiuliu, Stradivarius smuiku griežiančiu smuikininku David Nebel. Bet tai – ir gimtadienio proga pasimatyti su daugybe Londone gyvenančių bičiulių. O vos parskridus turėsiu kasdien po koncertą. Išties, vasara laukia labai intensyvi.
„Midsummer Vilnius“ ruošiate ypatingą programą. Kuo šis NIKO koncertas bus kitoks?
Dažnai mūsų koncertai peržengia žanrų ribas, o su Francesco Tristano tas įvyks labai inovatyviai. Tristano – unikalus kūrėjas, pianistas, turintis puikų klasikinį išsilavinimą. Jis – Bacho specialistas, grojantis žymiausiose pasaulio salėse, filharmonijose. Na, o vakarais, pakeitęs amplua, Tristano virsta didžėjumi, groja triukšminguose naktiniuose klubuose elektroninę muziką.
Žadame šią unikalią transformaciją atskleisti per vieną vakarą, Valdovų rūmų kieme. Koncertą pradėsime nuo klasikinio repertuaro, mano ir Tristano autorinės muzikos, o baigsime ritmais ir energija, kuri tiesiog neleis ramiai sėdėti ant kėdžių (šypsosi). Programa – vasariškai eksperimentinė, orientuota į „Midsummer“ festivalio klausytoją, melomaną.
Galima numanyti, jog koncerte bus ne tik fortepijonas, bet ir DJ pultas?
Tikrai taip.
Kaip galvojate, ar klausytoją, kuris brangina klasiką, galėtų šokiruoti kontrastingas jūsų pasirodymas?
Ne, nemanau. Šiame laike jau įpratome mažiau kreipti dėmesį į žanrą, stilistiką, labiau – į individualų kūrėją, asmenybę. Tarkime, smuikininkas, kuris groja koncertą, neretai yra svarbesnis už tai, kieno parašytą koncertą groja – Brahmso ar Tchaikovsky. Todėl tiems, kam patinka NIKO arba Tristano performansas, neabejoju, kad šis koncertas paliks gilų įspūdį.
Kaip ir kada užsimezgė jūsų ir Tristano pažintis?
Mūsų keliai vis susikirsdavo koncertų salėse, užsienyje. Esame pažįstami 10 metų, o gal ir daugiau. Bendrų projektų iki šiol dar nebuvome turėję, tik pasvajodavome apie tai... Todėl esu labai laimingas, kad „Midsummer“ festivalis suteikė mums erdvę ir progą susitikti vienetiniame formate, Lietuvoje.
Kaip vyksta NIKO ir Tristano kūrybinis darbas per nuotolį?
Daug kalbamės telefonu, dalinamės idėjomis, ieškome jungčių, to, kas labiausiai žavi, jaudina. Didžiausias darbas, žinoma, bus kai Tristano atskirs į Lietuvą. Turėsime nedaug laiko surepetuoti intensyvią programą. Tačiau prie tokio ritmo esame pripratę. Mokame ruoštis individualiai. Ir atvirkščiai – gebame pajausti vienas kitą net ir dirbdami kelių tūkstančių kilometrų atstumu.
Kokiam kūrybiniam laike jūs, kaip kompozitorius, esate šiuo metu?
Dabar esu poilsio laike. Po to, kai parašiau „Vilniaus sarabandą“ – kūrinį, kuris man ypatingai svarbus, kurį laiką noriu nieko nekurti. Tai buvo įtemptas darbas, nuo kurio reikia atitrūkti emociškai, psichologiškai.
Kiek laiko rašėte Sarabandą? Kur galima išgirsti šį kūrinį?
Sarabandą rašėme kartu su Kristina Sabaliauskaite. Buvo be galo įdomus kūrybinis procesas. Mintis brandinau beveik metus, o kai jau pradėjau rašyti, užtrukau apie keturis, penkis mėnesius. Tai yra didesnės apimties kūrinys chorui ir orkestrui, su daugybe atlikėjų scenoje, todėl nėra lengva dažnai atlikti jį gyvai. Tačiau vos paskelbus naują kūrinio atlikimą, bilietai dingsta akimirksniu, todėl „Vilniaus sarabandos” atlikimų planuojame ir daugiau. O kol kas pasiklausyti kūrinio galima skaitmeninėje „philharmonictv“ platformoje. Įrašą prodiusavo „Grammy“ nominantai, nuostabūs garso režisieriai – Vilius ir Aleksandra Kerai. Kviečiu atrasti!
