Į antrą pusę persiritęs ruduo liudija ir apie įsibėgėjusį televizijos sezoną. Naujų pašnekovų paieška, filmavimai ir montavimo darbai – intensyvi žurnalistų kasdienybė, kuri puikiai pažįstama gyvenimo būdo žurnalo „Nuo...Iki“ kūrėjai ir vedėjai Giedrei Talmantienei. Ji tikina – nors ir būna dienų, kai gali patinginiauti, paieškoti kūrybinių sprendimų ar idėjų, nuolatinė skuba – dažna jos kompanionė.
„Šitas darbas turi savo privalumų – nereikia nuo 8 iki 17 valandos sėdėti vienoje vietoje, bet kartais pagalvoju, kad visai nieko būtų tą lėkimą pakeisti ramiu darbu biure. Nepaisant to, per tiek metų pripratau ir nematau tame nieko blogo. Laikausi tos pačios taisyklės, kaip ir kitus darbus dirbantys žmonės – reikia planuoti savo laiką, nes kitaip nieko nespėsi“, – prie puodelio kavos portalui Žmonės.lt sako Giedrė Talmantienė.
Ką tik iš kelionės grįžusi Giedrė sugebėjo atrasti laiko pokalbiui, nors iškart po jo laukė darbai ir... dar viena gimtadienio šventė. Spalio 13-ąją 50-metį sutikusi moteris jį minėjo kelias dienas, mat ją supa gausus būrys draugų, norinčių pasveikinti ir kartu švęsti gyvenimą.
„Gimtadienį visada švenčiu kelias dienas, nes draugų, pažįstamų ir kolegų kompanijos nesueina į krūvą ir negali vienu metu būti toje pačioje vietoje. Savo tikrąjį gimtadienį švenčiu su šeima – mama, vyru, dukra ir kitais artimiausiais žmonėmis, vėliau – su draugais, o tada su kolegomis“, – juokiasi žurnalistė ir Žmonės.lt pasakoja ne tik apie jubiliejų, bet ir karjeros ištakas, santykius su bendražyge Rūta Mikelkevičiūte bei brangų šeimos ryšį.
Giedre, likus savaitei iki gimtadienio buvote išvykusi į Graikiją. Tai buvo darbo ar poilsinė kelionė?
Rudenį paprastai važiuoju į keliones, kurios yra susijusios su darbu, tačiau šįkart netikėtai pavyko išvykti atostogų su draugais. Tai, kad visi galėjo, išvis yra neįtikėtina. Patys iš savęs juokėmės, kad dabar net norint susitikti su žmogumi Vilniuje, reikia įtraukti tai į savo dienotvarkę (kikena).
Atostogavote prieš gimimo dieną. Ar tai – planuota?
Tai nutiko netyčia. Tiesa, iš pradžių planavome važiuoti per gimtadienį ir jį švęsti ten, bet daugybė draugų tiesiog nebūtų galėję atvažiuoti. Kadangi mano gimtadienių pastaruosius metus nešventėme dėl koronaviruso, pagalvojome, kad geriau grįžti ir paminėti su bičiulių kompanija. Kažkada juokavome, kad mano gimtadienis kalendoriuje – kaip Kalėdos. Tai šventė visiems, su šokiais ant stalų ir iki paryčių. Ją padaro patys draugai: tai tikrai ne ta kompanija, kurią reiktų specialiai palinksminti.
Visgi su draugais ne tik šventėte gimtadienį, bet ir keliavote.
Kartu vyko vieni geriausių mano draugų – Marius ir Livija Gradauskai. Buvo labai smagu, kad tai pavyko (šypsosi). Pasirinkome Kretą – vietą, kurioje buvome ne kartą. Vienas žmogus iš mūsų kompanijos gerai pasakė: kartais, kai važiuoji į puikiai pažįstamą vietą, atostogos prasideda nuo to momento, kai ten patenki. Tau nebereikia niekuo rūpintis: nei kur nueiti, nei kur pavalgyti ir ką pamatyti, nes viską žinai. Tai – tinginių atostogos, kurios kartais, sakyčiau, yra labai malonios.
Kretoje lankotės jau ne pirmą kartą. Kas paskatina čia sugrįžti ir vėl?
Kartą sakiau, kad daugiau gyvenime čia nebevažiuosiu. Maždaug prieš 21-erius metus pirmąkart susiruošėme į Kretą ir visai prieš pat kelionę sužinojau, kad laukiuosi. Galvojau, ką daryti, bet gydytoja pasakė – jei nėra bloga, galiu skristi. Viskas buvo gerai, tad mes išvykome, bet štai Kretoje, ypač rytais, jau buvo blogiau. Galvojau: ne, nepatinka man šita vieta, šitas maistas, šitie kvapai. Norėjau juodos arbatos, kugelio, cepelinų ir greičiau namo.
Pamenu, mes laukėme, kol mus paims iš viešbučio, buvo ankstyvas rytas, o man – labai silpna, Mūsų viešbučio šeimininkas Kostas atsisveikindamas pasakė „Labai tikiuosi, kad jums viskas patiko ir dar sugrįšite“, o aš pro sukąstus dantis atsakiau: „Taip taip“, nors galvojau – gyvenime negrįšiu. Vėliau viskas išėjo atvirkščiai – grįžome ir į Kretą, ir į tą patį viešbutį. Dabar, kai norime atostogų be rūpesčių, tik su šilta jūra, geru oru ir skaniu maistu, važiuojame čia.
Nemažai keliauti tenka ir darbo reikalais – jau 29-erius metus gyvuojančią laidą „Nuo…Iki“ filmuojate įvairiausiuose pasaulio kampeliuose ir pasakojate labai skirtingas istorijas. Paliečiate daugybę sričių: nuo meilės, karjeros iki sąskaitų už elektrą. Kas diktuoja temų kryptį, kuria reikia eiti? Kaip siekiate sudominti žiūrovus?
Žmonėms įdomu tai, kas vyksta aplink juos, tad reikia sekti naujausias tendencijas. Tai truputį panašu į naujienų ir žinių laidas, nes privalai atsižvelgt į aktualijas – negali būti tarsi iškritęs iš gyvenimo. Na, tarkim, mes suvokiame, kas vyksta, bet visa tai nubraukiame ir kalbame apie nereikšmingus dalykus. Natūralu, kad kurį laiką žmonės laidą žiūrėtų tikėdamiesi, kad tema lengvesnė tik šįkart, bet paskui jiems nusibostų.
Mūsų mažoje šalyje su tokiu televizijos kanalų ir laidų skaičiumi konkurencija yra labai didelė. Kai bendrauju su kitų šalių žurnalistais, pavyzdžiu jiems komforto: jie gali rinktis iš daug didesnio spektro temų, žmonių, žvaigždžių ir ko tik nori. Tuo tarpu mes dirbame savo mažoje virtuvėje, tad kaskart turime išrasti skirtingą receptą ir pagaminti naują patiekalą. Tai kartais šiek tiek nervina ir verčia klausti „Kodėl?“
Ne taip ir lengva būtų rasti Lietuvos garsenybę, nė karto nesifilmavusią jūsų laidoje. Ar sunku prisikviesti žmones, juos prakalbinti ar leisti atsiverti?
Per tuos 29-erius metus viskas labai pasikeitė. Anksčiau televizija buvo kaip burtažodis. Žmonės retai atsisakydavo kalbėti ir, sakyčiau, būdavo net per daug atviri. Kartais jie televizijai papasakodavo tokių dalykų, kokių net savo draugams ar šeimos nariams nesakydavo. Įsijungdavo kameros ir kaip dėdavo kalbos! Jų žodžius diktuodavo stiprios emocijos ir išgyvenimai. Kartais pagalvodavau – ar tikrai viską norėjote pasakyti ir ar viską mes transliuosime? Yra buvę atvejų, kai galėjau ištransliuoti kažką skandalingo, bet to nepadariau. Žinojau, kad savo žodžių jie pasigailėtų.
Žmonės televizijai papasakodavo tokių dalykų, kokių net savo draugams ar šeimos nariams nesakydavo.
Žmogiškumo faktorius jums svarbus?
Gyvenimo būdo žanre jis visada egzistuoja. Kiek kartų gali apgauti žmogų? Vieną. Gali jam sakyti, kad kalbinsi jį apie sodą ir ant palangių auginamas pelargonijas, nors iš tikrųjų nori pakalbėti apie skandalingą jo gyvenimo įvykį. Natūralu, kad įsijungus kamerai ir ėmus klausti nepatogių klausimų, sumanus žmogus puikiai supras, kad ir jo neatsakymą ar nenorą kalbėti įrašys ir ištransliuos. Tokie žaidimai šioje sferoje – pavojingi.
Šio žanro taisyklė – negali būti prievartos. Svarbu, kad žmogus norėtų su tavimi kalbėti, o jo požiūris į tave būtų teigiamas. Nieko nebus, jei sugriebęs jį už gerklės ir prirėmęs prie sienos klausi, kokiais pinigais jis mokėjo už savo namą. Suprantu, kad žurnalistikoje ir toks metodas yra privalus, bet dažniausiai jis taikomas tiriamojoje žurnalistikoje ar su viešais asmenimis, kurie privalo kažką paaiškinti. Kolegas, kurie atlieka tyrimus, labai vertinu ir kartu užjaučiu, nes žinau, kiek nervų, sveikatos ir ramybės tai kainuoja.
Ar karjeros pradžioje svajojote apie gyvenimo būdo žanrą?
Aš visiškai nesvajojau nei apie šią sritį, nei apie žurnalistiką. Planavau būti vertėja, nes man visada patiko kalbos. Kaip tik tada, kai stojau, universitete atsidarė Skandinavistikos centras. Labai norėjau mokytis švedų kalbos, bet sugebėjau pirmais metais ir įstoti, ir neįstoti į universitetą (juokiasi).
Labai gerai išlaikiau visus egzaminus, gavau 9-tukus, tad tikėdamasi, kad jau įstojau, išvažiavau atostogauti. Prieš rugsėjo 1-ąją nuėjau į universitetą, tačiau pamačiau, kad manęs nėra sąrašuose. Tuomet dar buvau Šilinskaitė, tad pagalvojau – gal mano pavardė tiesiog kažkur nusimetė? Vėliau sužinojau, kad dėl vykusių papildomų konkursų ir vertinimų atsidūriau sąrašo gale, tad į valstybės finansuojamą vietą neįstojau, reikėjo patvirtinti, kad sutinku mokėti už mokslą – o manęs nebuvo. Nepasakosiu, su kokiomis ašaromis dėl savo kvailumo ir lengvabūdiškumo aš išėjau. Kitais metais laikiau visus įmanomus humanitarinių dalykų egzaminus ir kūrybinį konkursą. Nors nesuvokiau, kas tai yra, gavau dešimt balų ir įstojau į žurnalistiką. Po pirmosios praktikos Palangoje supratau, kad man labai patinka kalbinti žmones. Manau, kad tai buvo sėkmė – visai netikėtai radau savo specialybę, apie kurią niekada nebuvau pagalvojusi.
O kaip atsidūrėte televizijoje?
Į televiziją taip pat patekau atsitiktinai. Specializavausi spaudoje, bet iš kurso draugo išgirdusi, kad LNK ieško laidos „Holivudo žinios“ rengėjo ir vedėjo, pagalvojau – o kodėl ne? Manau, jokių duomenų tada neturėjau: nemokėjau lėtai, raiškiai kalbėti, jau nekalbu apie darbą prieš kamerą – niekada nebuvau to bandžiusi. Nežinau, kodėl Audrius Giržadas pasakė, kad tinku, bet esu jam už tai labai dėkinga.
Į „Nuo..Iki“ pakliuvau lygiai taip pat. Tuo metu LNK biuras buvo Spaudos rūmuose. Kartą, eidama link bufeto, sutikau Rūtą Mikelkevičiūtę, su kuria nebuvome nei draugės, nei geros pažįstamos – tiesiog prasilenkdavome ir pasisveikindavome grimo kambaryje. Ji man pasiūlė kavos ir pasakė, kad reikia pakalbėti. Vėliau ne kartą Rūtos klausiau, kodėl ji man tuomet pasiūlė ateiti į „Nuo...Iki“? Ji tiesiog žinojo, kad tuo metu dirbau „Srovėse“ ir pamanė, kad galbūt norėčiau tai pakeisti. Na, o aš niekuomet negalvojau, kad blogai pasirinkau.
Su Rūta dirbote daug metų. Kokie buvo jūsų santykiai?
Iš pat pradžių mūsų santykiai buvo visiškai darbiniai, po darbo net nelabai bendraudavome. Draugystė gimė vėliau. Sakoma, kad nereikia dirbti su draugu. Mūsų atveju – atvirkščiai: mes pradėjome dirbti viena kitos nepažinodamos ir galiausiai tapome draugėmis. Per tiek metų kartu nesame susipykusios (šypsosi).
Be to, labai gerai dirbti su žmogumi, kuris yra toks pat, kaip ir tu, perfekcionistas. Pavyzdžiui, yra buvę, kad reportažas jau praktiškai sumontuotas, o Rūta man paskambina ir sako: „Žinai, man atrodo, kad vis tiek negerai“. Klausiu: „Rimtai? O kas tau atrodo negerai?“. Ji pasakydavo, ką pakeitus reportažas būtų geresnis, tad mes tai pakeisdavome. Man didžiausias prizas – kai kažką padarai gerai.
Nuolat kalbinate įvairiausius žmones. Ar pati mėgstate duoti interviu ir atsidurti priešingoje – kalbėtojo – pozicijoje?
Šiaip esu gana kalbus žmogus, bet duoti interviu mėgstu vidutiniškai. Priklauso, koks žmogus kalbina, ką jis nori sužinoti ir ar tau yra įdomu. Pamenu, kartą susitikau su jauna žurnaliste, kuri iš siaubo, ko reikės paklausti toliau, pamiršo, ko mes čia susirinkom. Bet aš ir pati tokia buvau! Kai dar buvau pradedančioji žurnalistė, mano pirmasis interviu truko dvi valandas, nors man reikėjo parašyti tik trumpą žinutę (juokiasi). Vis tik į interviu žiūriu kaip į darbo dalį. Juk lygiai taip pat ir aš skambinu pašnekovams bei prašau skirti savo laiko.
Ar saugote savo privatumą?
Jei reikia ką nors įdomaus papasakoti, geriau gyventi dramatišką gyvenimą, tuomet bus apie ką kalbėti. Vis tik realybėje nuobodus, bet geras gyvenimas yra geriausia, kas gali nutikti. Man patinka, kad jame nėra staigių pokyčių, dėl kurių viskas griūna ir sudūžta. Aišku, visko būna: ne kasdien saulė šviečia, o aš pašoku linksma iš lovos ir galvoju, kokia nuostabi diena.
Pastaruoju metu vis dažniau kalbama apie perdegimą ir būtinybę atsiriboti nuo darbo. Ar teko susidurti su situacija, kai atrodo, kad dirbate per daug?
Natūralu, kad toks momentas ateina. Kai vienu metu buvau laidų „Valanda su Rūta“ (dabar „Bučiuoju. Rūta“) vyriausioji redaktorė ir dirbau „Nuo...iki...“, turėdavau vieną laisvą dieną per savaitę, jei labai pasistengdavau. Į draugų gimtadienius ir kitas šventes ateidavau 22 valandą, nes anksčiau tiesiog negalėdavau. Visą laisvą laiką atiduodavau šeimai, tad sau jo skirdavau tik tada, kai miegu.
Taip galima gyventi kažkurį laiką, bet vėliau pajunti, kad nespėji niekuo pasidžiaugti ir net nepastebi, kaip keičiasi metų laikai. Kartą man taip buvo – pavasarį ėjau ir stebėjausi, kada medžių lapai tapo tokie dideli juk tik ką nutirpo sniegas? Tada supratau, kad reiktų šiek tiek sulėtinti tempą, nors dėkoju savo genams, kad esu geros sveikatos ir niekada neaplankė jausmas, kad atsigulsiu į lovą ir nepakilsiu mažiausiai mėnesį. Vis tik beprotiškas darboholizmas nėra gerai. Kas iš to, kad viską spėji, esi geriausias, o šiandien gyveni kitos dienos planais? Toks bėgimas gali baigtis niekuo.
Kas jums suteikia jėgų ir įkvepia judėti pirmyn?
Ir darbe, ir asmeniniame gyvenime labiausiai įkvepia, pastato ant kojų ir pradžiugina žmonės. Dirbdama galiu sutikti labai įvairių žmonių, atvirai pasikalbėti ir sužinoti labai įdomių dalykų. Visai kaip dabar – jūs manęs galite klausti įvairiausių klausimų, tačiau jei prasilenktume gatvėje, atvirai kalbėtis nepradėtume.
Taip pat džiaugiuosi, kad asmeniniame gyvenime mane supa žmonės, kurie mane myli, rūpinasi ir neišsibarstė per gyvenimą. Yra didžiulė laimė, kad galiu gyventi tokiame puikiame burbule, nes jei darbe turėčiau viską, o gyvenčiau pati sau viena su kate, nemanau, kad labai džiaugčiausi. Niekada nebuvau viena, tad man tai būtų beprotiškai sunku.
Vis tik kurį laiką namų lizdas buvo ištuštėjęs – jūsų dukra Unė studijavo Jungtinėje Karalystėje.
Dabar Unė yra grįžusi, gyvena su mumis ir studijuoja tekstilę Dailės akademijoje. Labai džiaugiuosi, kad dukra namie, tačiau ji turi planų išsikraustyti. Suprantu, kad tai normalu, kai tau daugiau nei 20 metų – aš ir pati to norėčiau. Vis tik slapta džiaugiuosi, kad ji dar neišsikraustė ir galiu jai ryte iškepti blynų (juokiasi).
Jos, žinoma, trūko. Mes gerai sutariame, tad negalvojau: „Viskas, užauginau, o dabar – laisvė“. Nors stengdavausi jai nelįsti į akis, kartais paskambindavau kas antrą dieną, kartais – kiekvieną. Man atrodo, kad jei gali išlaikyti artimą ir stiprų ryšį, reikia jį laikyti įsikibus nagais ir dantimis, nes žmonės nesimėto.
Kokie vėjai dukrą sugrąžino į Lietuvą?
Jungtinėje Karalystėje ji studijavo vaizduojamuosius menus, tačiau jai trūko mokslo, gal net buvo per lengva. Juokiausi, kad gal čia perfekcionistų čiurlioniukų bėda (kikena). Unė norėjo grįžti užbaigusi studijas, bet galiausiai nusprendė jas sustabdyti ir pažiūrėti, kaip sektųsi čia. Kol kas praėjo tik du mėnesiai, tačiau ji pastebėjo, kad nors Anglijoje studentai turi daug geresnes priemones ir sąlygas, Lietuvoje paruošia stipriau.
Šiuo metu vėl esate visi kartu – jūs, vyras Ramojus ir Unė. Kaip praleidžiate laisvalaikį?
Nėra ypatingų laiko praleidimo būdų – mums tiesiog patinka būti kartu namie. Mėgstame gaminti, tai darome paeiliui. Nėra taip, kad aš, vargšė, sukuosi prie puodų, o mano šeima ant sofutės laukia, kol patieksiu maistą. Aišku, kartais būna ir taip, bet lygiai taip pat ir aš grįžusi klausiu, ką šiandien skanaus gausiu vakarienės. Dar mėgstame eiti pasivaikščioti, bet dažniausiai – po du.
Savaitgaliais žiūrime filmus. Kai Unė buvo mažesnė, pamatėme visus įmanomus filmukus ir dažnai eidavome į kiną. Jai grįžus į Lietuvą, paskutinis filmas, kurį žiūrėjome, buvo „Pakalikai“, nes iki šiol mėgstam gerus animacinius filmukus, o šis niekada nenuvylė. Dabar visi žiūrime „Sopranus“, kadangi Unė jų nemačiusi. Tiesa, kai yra toks didelis pasirinkimas, baisu sakyti, kad žiūrime seną serialą, kurį jau matėme. Atrodo kaip laiko švaistymas (juokiasi).
O ar šeimos nariai žiūri jūsų laidas?
Mūsų šeimoje nėra ir niekada nebuvo įpročio žiūrėti bei aptarinėti mano laidas. Pamenu, kai Unė dar mokėsi mokykloje, atėjau į tėvų susirinkimą ir jos bendraklasis pasakė: „Tavo mama kalba visai kaip iš televizoriaus!“, o ji su tuo užaugo.
Vyras ir dukra – labai užsiėmę ir apskritai nelabai žiūri televizijos. Ramojus mėgsta tik tradicines programas – žinias, dokumentiką ir mano laidas pažiūri tik tada, kai pasakau, jog bus kažkoks ypatingas reportažas. Tiesa, „Nuo..Iki“ jis įsijungia, kai būnu kur nors išvažiavusi ir manęs nėra namie. Nežinau, gal jam būna liūdna (juokiasi).
Atrodo, kad gyvenate tikrai pilnavertį gyvenimą. Ar sau ko nors palinkėjote gimtadienio proga?
Sau palinkėjau tokio paties gero gyvenimo ir artimų žmonių, kurie dabar yra aplink mane. Iki šiol pavyko jų neišbarstyti, tad norėčiau, kad taip būtų ir toliau.
Fotogalerija:
