Šiemet aktorė nominuota už vaidmenį filme „Jau puiku, tik dar šiek tiek“. Filmo heroję Danguolę įkūnijanti aktorė pagal scenarijų loterijoje laimi ypatingą prizą – jos šeimos gyvenimą nuotraukose turi įamžinti fotoreporteris iš Amerikos. Tragikomiškų situacijų kupiname filme, G.Ryškuvienės žodžiais, lietuvių šeima pasauliui stengiasi atrodyti geresnė nei yra – ko ir siekia kone kiekvienas žmogus.
– Trečią kartą esate nominuota „Sidabrinės gervės“ apdovanojimuose geriausios aktorės kategorijoje. Koks tai jausmas?
– Geras, labai geras jausmas. Kiekvieną kartą, kai pastebi aktoriaus darbą, yra labai malonu. Ar tikiuosi gauti apdovanojimą? Nežinau... Vien jau būti nominuotai yra labai smagu. Viena paaugliukė mergaitė iš filmo „Aš tave žinau“ yra nominuota šiai kategorijai (Julija Steponaitytė – aut. past.), mačiau tą filmą. Julija labai natūrali, vaidina organiškai. O kito filmo nesu mačiusi, todėl negaliu vertinti kitos aktorės vaidybos.
– O ką Jums reiškia „Sidabrinės gervės“ apdovanojimas? Ar jis Jums svarbus?
– Tie apdovanojimai yra šventė, tai paskatinimas visiems. Aš nežinau, ar šis apdovanojimas gali ką nors labai reikšti. Jį gauti malonu, bet tai tėra akimirkos džiaugsmas.
– Filme „Jau puiku, tik dar šiek tiek“ kalbama apie pirmus nepriklausomybės metus. Kaip Jūs pamenate tuos laikus?
– Nepriklausomybė buvo paskelbta, bet niekas iš karto nepakito: nei žmonės, nei mūsų gyvenimas. Sąmonė keitėsi labai ilgai. Šio filmo esmė – kartais mes atsiduriame tokiose tragiškose situacijose, kurios iš šono atrodo kaip komedija. Anuomet jautėme baisų nevisavertiškumo kompleksą. Filmo herojė norėjo atrodyti gražiau, būti geresnė – to niekas žmogui negali uždrausti.
 |
| Filmas „Kolekcionierė“ |
– Visuomenė didžiausią dėmesį į Jus atkreipė po filmo „Kolekcionierė“. Kaip manote, kodėl tai įvyko būtent dabar? Tiesiog pasitaikė geras vaidmuo?
– Tas vaidmuo buvo didelis, turėjau erdvės, kur pasireikšti. Geras filmo scenarijus, labai įdomus vaidmuo – matyt, dėl viso to ir pasisekė.
– Tai stipriausias Jūsų vaidmuo?
– Labai sunku pasakyti tokius dalykus, ar stipriausias... Kad jis buvo didelis ir buvo erdvės išreikšti save, taip. Kiekvieną kartą, kai kuriu naują vaidmenį, man jis yra reikšmingiausias. Jei manyčiau, kad svarbiausias vaidmuo jau atliktas, prarasčiau motyvą vaidinti.
Prieš porą dienų buvau spektaklyje, kuriame nuskambėjo labai juokinga, bet nebūtinai teisinga frazė: „Svajonės ir yra tam, kad jos ir liktų svajonės.“ Visą laiką žmogus turi turėti svajonių – tai yra variklis, kuris varo į priekį, skatina mąstyti apie save, tobulėti.
– Ar pastebite jaunojoje aktorių kartoje išsiskiriančių, talentingų menininkų?
– Be jokios abejonės, tačiau įvardyti nieko nenoriu. Ateina karta, kuri mokosi iš vyresniųjų, stengiasi viską daryti geriau už juos – juk taip ir reikia elgtis. Puikių, nuostabių jaunų aktorių yra ir aš į juos žiūriu ne su pavydu, o su dideliu džiaugsmu.
– Kam būtumėte skyrusi savo balą ir simpatijas festivalio „Kino pavasaris“ metu surengtuose geriausios aktorės rinkimuose? Tarp pretendenčių buvo Edita Užaitė, Jūratė Onaitytė, Dalia Michelevičiūtė...
– Jos yra mano kolegės, puikios aktorės ir aš nenorėčiau kurios nors išskirti.
– Galbūt turite savo mėgstamą aktorių tarp vyresnės kartos atstovų ar užsienio menininkų?
– Be abejo, turiu. Ne visada tas pats aktorius visą laiką gerai vaidina. Turbūt nepasirodysiu labai originali – mano dievaitė yra Meryl Streep. Ji vaidina genialiai, yra tobula, jos vaidmenys yra labai žmogiški, kiekvienu vaidmeniu ji, kaip žmogus, turi ką nors pasakyti. Man tai yra svarbiausia. Man labai patinka ir Julianne Moore, Susan Sarandon...
– Galima sakyti, kad tarp Jūsų favoričių – labiau dramatiškų vaidmenų aktorės?
– Taip, jos yra sukūrusios daugiau dramatiškų vaidmenų, atskleidusios išgyvenimo istorijų, bet jos sukūrė ir daug komiškų vaidmenų! M.Streep yra puiki komikė ir jos vaidmenys labai skirtingi. Nemanau, kad dramatišką kūrinį sunkiau kurti nei komišką. Komedijos žanras – labai subtilus.
– Kokius filmus savo malonumui žiūrite lietingais vakarais?
– Renkuosi pagal nuotaiką. Kartais norisi labai lengvų filmų, kad niekas neverstų mąstyti, o tiesiog mėgautis vaizdu. Nežiūriu fantastikos ir siaubo filmų, į šiuos žanrus tiesiog neįsikertu (juokiasi). Man tai neįdomu.
 |
| Spektaklio „Ša, kalba mamos!“ akimirka |
– Koks yra šis Jūsų gyvenimo etapas: ramus ar darbingas?
– Šiuo metu jo nepavadinčiau baisiai darbingu – vaidinu smagiame spektaklyje „Ša, kalba mamos!“. Ši istorija yra apie motinystę, apie moters santykius su vyrais. Man visa tai yra labai pažįstama, bet viskas yra pasakojama su smagia ironija. Kaip ir visada, užsiimu vertimais. Kadangi nedirbu nuo 8 valandos ryto iki 17 valandos vakaro, šie periodai banguojantys – kartais nežinau, kur dėtis, kaip padalyti savo dieną.
– Iš anglų kalbos verčiate knygas paaugliams. Ar laisvalaikį taip pat leidžiate su knyga rankose?
– Mėgstu skaityti, nežinau, kas to nemėgsta. Taip jau sutapo, kad pradėjau versti knygų seriją paaugliams „Liežuvautoja“. Tai labai gera literatūra, man buvo baisiai smagu versti (šypsosi).
– Jūsų asmeniniame interneto puslapyje parašyta, kad mėgstate šokti, dainuoti...
– Ši svetainė buvo sukurta specialiai aktorių atrankoms, darbo tikslais. Šie mano pomėgiai yra buitinio lygmens – nei lankau kokius nors šokius, nei dainuoju. Vaikystėje, kaip ir visi vaikai, lankiau: dalyvavau ir baleto, ir tautinių šokių užsiėmimuose. Kai mokiausi akademijoje, teko rimtai mokytis dainavimo. Ir operų, ir miuziklų ištraukas...
– Vaidinate kitų kurtuose filmuose. Galbūt kada nors mąstėte, kaip atrodytų Jūsų filmas, jei jį kurtumėte?
– Ne, tikrai ne. Kol kas šia linkme mano smegenys neveikia. Aš apsiriboju tik atlikimu.
– Ar vaidinant nekyla noras priešintis režisieriams, keisti savo personažo?
– Žinoma, kad taip būna. Jei su viskuo sutikčiau, būčiau visiška ameba. Pasišneku, pasakau nuomonę, kaip man atrodo... Man visą laiką norisi kalbėti apie personažą, išsakyti, ką aš mąstau, sulaukti režisieriaus nuomonės, ar tai teisinga. Režisierius už mane negali sukurti personažo. Tai jau mano darbas.
 |
| Aktorė Gabija Ryškuvienė |
– Ar dar turite kokių nors neįgyvendintų svajonių?
– Prieš porą dienų buvau spektaklyje, kuriame nuskambėjo labai juokinga, bet nebūtinai teisinga frazė: „Svajonės ir yra tam, kad jos ir liktų svajonės.“ Visą laiką žmogus turi turėti svajonių – tai yra variklis, kuris varo į priekį, skatina mąstyti apie save, tobulėti. Įgyvendinus vieną svajonę, tą pačią akimirką reikia sugalvoti kitą, nes įgyvendintoji jau nebėra svajonė. Mūsų norai veda į tikslą. Man norisi tiek daug visko išmokti, pasiekti, tobulėti profesinėje srityje. Galų gale svajoju paatostogauti vasarą, pagulėti prieš saulę. Atostogas įsivaizduoju absoliučiai pasyvias: smėlis, horizontali kūno padėtis ir saulė virš galvos (šypsosi).
