Kratėsi sutuoktinės pareigų
Už pasiutimą, lengvą charakterį, romantišką ir linksmą sielą vyrų dėmesio jaunystėje nestokojusi režisierė nė nemano slėpti, kad tekėdama pirmą kartą nežinojo, kaip atsiranda vaikai. Net ir po santuokos su prancūzų armijos gydytoju pusantro mėnesio pirmosios nakties intymumo vengusi ir nakvynės pas mamą likdavusi Galina juokauja, kad ne tik anuomet, bet ir dabar, pažiūrėjusi erotinį filmą, supranta daug ko nežinanti.
„Padorioje šeimoje kalbėti apie tokius dalykus buvo tabu. Draugė užsiminė, kad turi įvykti kažkas siaubingo ir nepadoraus, o mama tikriausiai manė, jog pati viską žinau... Bet tik tada, kai ėmiau guostis, kad vyras prie manęs lenda, išgirdau iš jos apie žmonos pareigą“, – į prisiminimus leidosi legendinio režisieriaus Boriso Dauguviečio ir aktorės Petronėlės Vosyliūtės dukra.
„Nei mes vyrams marškinių plėšėme, nei kelnių movėme, nekalbu jau apie staugimą pačiu intymiausiu momentu, mano gyvenime taip nebuvo“, – atskleidė vieną avantiūristą ir tris su puse oficialaus vyro per 84-erius metus iš arti pažinusi režisierė.
Su pirmuoju vyru sandėrį (viena diena bus jo, kita – G. Dauguvietytės) dėl žmonos pareigų miegamajame sudariusi pašnekovė prisimena, kad tuo metu intymumas jai mažai rūpėjo, o artėjančios nakties po santuokos laukdavo kaip didžiausios bausmės.
Šiuo metu dėl jaunystėje neišnaudotų progų apgailestaujanti Galina nelinkusi vadinti savęs nei angelu, nei šventąja. Tačiau dėl vieno – ištikimybės – jos sąžinė rami. „Ant dviejų kėdžių tuo pačiu metu nesėdėjau, vos tik pajutusi, kad galiu sugriešyti su kitu, skirdavausi“, – apie rudenį ją užklupdavusį gražiausią pasaulyje meilės jausmą užsiminė pašnekovė.
Sumaišė dukrytę su mamyte
Įsimylėjėle save vadinanti G. Dauguvietytė neslepia – jos gyvenime netrūko aistra deginančių žvilgsnių, būdavo minčių ir apie glamones, bet tuomet ji save stabdydavo: „Negalima, per mažai esu įsimylėjusi. Tais laikais nebuvo tokių, kad tik susipažinau ir einu į lovą nežinodama nei vardo, nei pavardės... Dabartinis sekso amžius ir mada leidžia užsidaryti kambaryje ir penkiolikai minučių... Bet mes tik akimis susišaudydavome, pasivaikščiodavome Vingio parke, ne daugiau. Dažniausiai įsimylėdavau rudenį ir, jei mano meilė tęsdavosi iki gegužės, baigdavosi vestuvėmis.“
Įsimylėjimas, anot pašnekovės, ilgiau būdavo platoniškas, o tik vėliau peraugdavo į stipresnius jausmus. „Graži pana buvau. Kai Marijonas Mikutavičius pamatė mano bute kabantį portretą, pasakė: „Kokia graži buvo jūsų mama.“ O aš atsakiau jam: „Mielas mano, čia ne mamytė, o dukrytė“, – smagiai juokėsi G. Dauguvietytė. Netrukus pridūrė, kad visi jos mylėti vyrai buvo biedni.
Vis dėlto gilintis į jaunų dienų prisiminimus Galina nemėgsta ir sako, kad jaunystė jos atmintyje „iškirpta“ sąmoningai, bet kai kurių momentų neištrins nė bėgantis laikas. „Esame su mama miegojusios Vokietijoje ant suoliuko. Važiavusios ant traukinių buferių, todėl iki šiol patologiškai neapkenčiu kelionių“, – išpažino legendinė aktorė, scenaristė ir režisierė.
Nusivylė savigarbos nebuvimu
Batams ir „skudurams“ pinigų niekada nešykštėjusi G. Dauguvietytė atskleidžia eleganciją ir stiliaus jausmą paveldėjusi iš mamos. „Ji madų nesivaikė, bet dėvėjo sukneles iki pusės blauzdų ir buvo beprotiškai elegantiška. Gal todėl ir mane drabužiai domina? Neįsivaizduojate, kiek jų mano spintoje! Tiesą pasakius, nežinau, kas su jais bus, kai numirsiu“, – garsiai svarstė legendinio B. Dauguviečio dukra.
Kiekvieną rytą pašnekovė sako pradedanti užlipdama ant svarstyklių ir negaili komplimentų šių dienų merginoms. „Lietuvės laibutės, dailutės, prisižiūrinčios save, ilgomis kojomis ir trumpais, vos užpakaliuką dengiančiais sijonais. Man gražu, ir mano kojos kadaise tokios buvo, tik galvoju, Viešpatie, kodėl mano laikais taip nebuvo? Dabar tiek merginų, praradusių savigarbą ir orumą dėl pinigų... Mane tai purto. Gaudo jos nusipenėjusius senius, kad nupirktų joms suknelę ar batus.
Aš viską gyvenime išsikovojau pati, o mano vyrai buvo biedni, tačiau visi iki vieno turėjo tikslą ir daug pasiekė“, – apie talento svarbą siekiant užsibrėžtų tikslų prakalbo G. Dauguvietytė.
Nepriimtinas žinomai režisierei atrodo ir visuomenėje piktybiškai išplitęs blondinių kultas, suvienodėjusių „Olialia pupyčių“ era, bet, kaip sakė Galina, ir tai neamžina.
Pogulis – nepajudinama tradicija
Ištikimybe popiečio miegui pagarsėjusi moteris net ir daug dirbdama sugebėdavo šiam svarbiam ritualui skirti bent porą valandų per dieną. Tos tradicijos laikėsi ir Galinos vyrai.
O kaip mityba? „Sveikai maitintis pradėjau tik po vyro mirties, likusi viena numečiau šešiolika kilogramų. Iki tol daug viriau, kepiau... Jurgis buvo užkietėjęs mėsininkas ir sriubininkas, daržovių nevalgė, todėl man, imantriai daržovinei, tai buvo didelė bėda“, – pasakoja 43 metus su paskutiniu vyru santuokoje pragyvenusi režisierė. Jos šaldytuve, be įvairiausių daržovių, dažnai glaudžiasi kelių rūšių žuvis ar mėsa.
„Sveriu nedaug, bet valgau viską, ko noriu. Užsukę į svečius per pietus, pagalvotumėte, kad valgo karvė. Kaskart prisiruošiu didžiausią bliūdą apvirtų daržovių ir tik gabalėlį žuvies ar paukštienos“, – savo mitybos įpročiais dalijosi Galina.
Nevaržo talentinga režisierė savęs ir dėl saldumynų. „Pajutusi, kad norisi ko nors saldaus, galiu suvalgyti ir dvylika saldainių, bet paskui nesinori jų mėnesį. O va mankštos iš manęs nesulauksite. Po sočių pietų einu skaityti ir pamiegoti“, – nepajudinama dėl nusistovėjusios tradicijos G. Dauguvietytė.
Sukurta darbui, ne vaikams
Kalbai pasisukus apie motinystę, aktorė ir režisierė prasitaria nė kiek nesigailinti, kad jos jaunystė skleidėsi ne seksualinės revoliucijos laikais: „Man buvo daug įdomesnių dalykų nei seksualinė laisvė ar motinystė. „Net ir stovėdama kapinėse nenubraukiu prieš daugelį metų priimtų sprendimų. Neduotas man motinystės jausmas, todėl saugojausi, kad nebūtų vaikų. Kitas dalykas – neturėjau tam laiko“, – neslepia per gyvenimą lėkusi G. Dauguvietytė.
Nejau atžalų nenorėjo ir jos vyrai? „Norėjo vienas, su kuriuo gyvenau be šliūbo, bet, ačiū Dievui, kad dabar jis gali pasidžiaugti puikiais vaikais ir anūkais su kita. Malonu žiūrėti į jų šeimą, bet dėl savo sprendimo nesigailiu. Jau geriau senelių namuose gyventi nei tapti našta saviems“, – atskleidė pašnekovė.
Nepriimtinos G. Dauguvietytei atrodo ir kai kurios šiuolaikinės tendencijos, ypač viena jų – vyrų veržimasis į gimdyklas. „Tai – grynai moters biologija: pagimdei, nuprausei ir duok jam tą vaiką, o kad visas tavo tampomas žarnas matytų, tai jau ne“, – sakė žinoma moteris.
Ji neslėpė girdėjusi teorijų, esą kad jei vyras dalyvaus gimdyme, moters taip lengvai nepaliks. Į tokias kalbas Galina linkusi numoti ranka. „Gali ir prie trijų vaikų gimdymo stovėti, bet, jei prireiks kitos sijono, tai nesulaikys“, – savo mintį išsakytu pavyzdžiu iliustravo pašnekovė.
Galėtų paaukoti gyvenimą
Dviejų epochų moterimi vadinama G. Dauguvietytė mėgsta pasidžiaugti, kad tuo metu, kai Dievas žmonėms ydas dalijo, jos, stovinčios ilgoje eilėje, matyt, nepastebėjo, nes pagailėjo baisiausios – pavydo. „Kas mane pažįsta, gali paliudyti, kad man pavydas svetimas ir nepriimtinas: būtent dėl pavydo kyla intrigos, pyktis ir neapykanta“, – kalbėjo žinoma režisierė, gražiausiu jausmu vadinanti įsimylėjimą.
„Gaila, kad jo išsaugoti neįmanoma, jis visada praeina, bet gyvendama su paskutiniu vyru pajutau, kaip tai peraugo į meilę. Su vienuolika metų už mane jaunesniu Jurgiu tapome nedaloma visuma. Meilė atėjo, kai supratau, kad dėl mylimo žmogaus galėčiau paaukoti savo gyvenimą“, – kalbėjo Galina, kiekvieną mėnesį mylimojo atminimui cerkvėje uždeganti žvakes.
Septintus metus į amžinybę iškeliavusio sutuoktinio gedinti G. Dauguvietytė sako mėgstanti pagėdinti jų miegamajame stovinčią vyro pelenų urną už tai, kad ji liko gyventi vienui viena. Toje vietoje, kur anksčiau miegodavo Galinos vyras, dabar stovi nedidelė spintelė, joje ir laikoma brangiausio žmogaus urna.
„Dar Jurgiui gyvam esant nutarėme, kad po mirties iškeliausime iš namų kartu, prie mano tėvo kapo“, – ramiu, apmąstymų kupinu balsu apie pažadą duotą keturiasdešimt dvejus metus mylėtam vyrui kalbėjo B. Dauguviečio dukra.
