Knyga „Kakė Makė. Raudonoji knyga“ įdomi visai šeimai. Gamtininkas joje supažindina su tyleniais juodaisiais gandrais, išsiblaškiusiais keliaujančiais varliukais, žemės drebėjimus numatyti mokančiais vijūnais ir daugybe kitų stebuklingo gamtos pasaulio gyventojų. Kartu su Kake Make ir jos šeima S.Paltanavičius neria į atradimų, žinių ir smagių istorijų kupiną nuotykį – susipažinti su nykstančiais Lietuvos gyvūnais ir augalais. Gamtininko patirtis, išmanymas, kaip elgtis gamtoje, ir įdomybės vaikus veda į nepaprastą pasaulį, kuriam be galo reikia visų mūsų pagalbos.
„Raudonosios knygos esmė yra daug svarbesnė, nei manome, nes veiklioji, svarbioji jos pusė yra identifikuotos, teisiškai apsaugotos retos, nykstančios rūšys. Knyga yra lyg pranešimas visuomenei, kad ji žinotų, suprastų ir, galbūt, pati prisidėtų prie retųjų rūšių išsaugojimo. Kas tokią žinią geriausiai priima? Žinoma, vaikai“, – įsitikinęs gamtininkas.
Prieš septyniolika metų vaikams knygą apie saugomas rūšis jis buvo parengęs, tačiau jos skaitytojai jau seniai užaugo, o naujai kartai, neabejoja S.Paltanavičius, reikia naujų knygų. S.Paltanavičiaus papasakotas Raudonosios knygos istorijas vaikams iliustravo dailininkė Lina Matiukaitė, išleido leidykla „Alma littera“.
Paklaustas, ką bendro turi Kakė Makė ir Raudonoji knyga, rašytojas kiek pyktelėjo. „Vaikai man tokių klausimų neuždavė, jie yra tikri mergaitės Kornelijos, kuri save vadina Kake Make, gerbėjai. Klausė suaugusieji, net kolegos rašytojai: gal Selemonas pats nebesugeba rašyti, kad istorijas reikia pasakoti kartu su šia veikėja? Nesijaudinkite, sugeba. Ir apie Raudonąją knygą nemažai žino, nes jam keletą dešimtmečių teko kuruoti saugomų rūšių apsaugos darbus. Būtent toji patirtis man ir pakuždėjo mintį, kad pirmiausia apie tai reikėtų kalbėtis su vaikais – juk jie imliausi! O kas galėtų padėti tai daryti? Žinoma, Kakė Makė“, – neabejoja rašytojas ir priduria, kad saugomos gamtos tema – itin plati ir vertinga, taigi, jei atsiras kitų veikėjų, kurie pagelbės rašytojams ją pasakoti, nuostabu, išsemti šios temos neįmanoma.
Selemonas įsitikinęs, kad tinkamai pristatyta ir paaiškinta Raudonoji knyga turi tikti visiems – vaikams, jų tėveliams, seneliams. Kakės Makės knygoje rašytojas nesistengė Raudonąją knygą atpasakoti, jam kur kas labiau rūpėjo prisibelsti į vaiko pasaulį ir pasėti jame sėklą – supratimą, kad svarbu gamtą saugoti. „Man buvo svarbu pranešti žinią, kad retasis pasaulis yra čia pat, jį ne tik galime matyti, bet ir esame už jį atsakingi. Taigi, vaikai – taip pat. O jeigu apie tai kalba Kakė Makė, vaikams yra netgi svarbiau“, – sako.
Kakė Makė šioje knygoje yra savotiška Raudonosios knygos vaikų ambasadorė, nes tai ji vis primena, skatina tėvus ir močiutę daryti taip ar kitaip, kad tik retiesiems objektams būtų gerai. „Nieko čia neįprasto – vaikai dažnai tėvams primena tai, ko šie nenori žinoti, – šypteli rašytojas. – Tokiu savo veikimu jie yra daug gero lemiantys mūsų visuomenės nariai. Tai kas, kad dar maži. Kaip jie elgiasi gamtoje? Visaip… Esu tikras, jei matytų kitaip besielgiančius suaugusiuosius, galbūt ir patys būtų kitokie. Tikiu, jei nors keletas prisimins, ką jiems knygoje perdavė Kakė Makė, bus pasiekti aukšti tikslai.“
Rašytojas įsitikinęs: kad kiltų noras saugoti į Raudonąją knygą įrašytus augalus ir gyvūnus, pirmiausia reikia stengtis kuo daugiau pažinti ir sužinoti. Taip pat – ugdyti pagarbą gyvybei, juk globos, apsaugos nusipelnė visi iki vieno, net ir visai įprastų rūšių atstovai. Kas žino, kaip jų populiacijos gyvuos, sakykime, po 50 metų?
Raudonosios knygos atradimų vasarą gamtoje galima padaryti su kaupu, juk ne visi retieji augalai, gyvūnai ar grybai yra tik kažkur toli ar giliai miške. „Štai darže, ant krapų, auga labai gražus machaono vikšras – o jis yra iš Raudonosios knygos! Daug kur Lietuvoje dar tebeskraido juodieji apolonai, dideli balti, gyslotais sparnais drugiai, taip pat raudonknygiai. Ne viename miške žydi plačialapės klumpaitės, o pievose – kitos orchidinių augalų rūšys“, – pasakoja gamtininkas ir priduria, kad didžiausia problema retuosius atpažinti. Bet tam ir leidžiamos knygos – kad pažintume, kad žinotume.
Ir vis dėlto, ten, kur gyvena retieji, brautis nebūtina. Selemonas sako, kad jų pasaulis yra trapus, dažnai – labai pažeidžiamas. „Trikdyti juos vien dėl smalsumo būtų nedovanotina. Kartais sakome, kad geriausia apsaugos forma – nežinojimas. Tačiau ji ne visada yra pakankama – kartais nežinant sunaikinamos ištisos populiacijos“, – pasakoja rašytojas.
Jei gamtininkui reikėtų sudaryti įdomiausių saugomų augalų ir gyvūnų penketukus, jam tektų gerai pagalvoti. „Įdomumas – subjektyvus dalykas, – ištaria Selemonas ir pradeda vardyti: na gerai, iš augalų būtinai miniu plačialapę klumpaitę, vasaros pradžioje žydinčią mūsų miškų orchidėją – jos žiedai tiesiog nepakartojamų formų. Man pačiam labai patinka mažieji medžiai – pelkėse augantys keružis ir liekninis beržas, pajūrinis sotvaras ir, žinoma, dzūkų smėlynuose žydinčios lietuvinės naktižiedės. Iš gyvūnų savotišku simboliu yra tapusi Raudonąją knygą jau palikusi gervė, taip pat lūšis – ne taip seniai atlikome sėkmingą jų grąžinimo į laisvę programą. Labai patinka juodasis gandras, balinis vėžlys. O labiausiai neramu dėl žalvarnio – tik įsivaizduokite, 2022 metais visoje Lietuvoje perėjo tik 4 šių nuostabaus grožio paukščių poros. Tik keturios! Kiekvieni metai Lietuvoje jiems gali būti paskutiniai... Štai kodėl reikia tokių knygų – ne vienos, ne dešimties, o daug: kad visi žinotų, suprastų ir rūpintųsi!“
