Anot jo, lietuviškai keistai skamba net kai kurie literatūros kūriniai: „Lietuviškai „Iliada“ skamba kaip Kristijono Donelaičio „Metai“, kur Achilas ne su kardu, o šakėmis ar kastuvu.“
Kad atsirastų daina, kartais reikia gerokai palaukti
Kai kurie dainų tekstai naujajame albume net penkerių metų senumo, tačiau jiems reikėjo laiko, LRT RADIJUI sako grupės „Garbanotas bosistas“ narys M.Joneikis. Anot jo, kartais parašomas tekstas, bet, kad būtų sukurta daina, reikia palaukti:
„Man kartais net baisu, nes kai kurios dainos skamba pranašiškai. Atrodo, prisirašai tekstų ir pagal juos nugyveni. Tai net gąsdina, reikia gal atsargiau rašyti.“
Paklaustas, kaip kitiems žmonėms apibūdina tai, ką groja, M.Joneikis tikina visada įvertinantis tokius klausimus. „Kartais sakau, kad tiesiog roką. Nes jei pradėsi plėstis, žmogus gali ir nesuprasti. Viskas priklauso nuo klausiančiojo. Jei žmogus domisi ir klausia, kokį roką grojame, imu pasakoti, apibūdinu terminus, nukeliauju prie to, kas mane įkvepia ir pan.“, – aiškina pašnekovas.
Anot M.Joneikio, dabar susimaišę ne tik muzikos žanrai, bet ir daugelis dalykų: „Kai pakalbi su draugais fizikais, pamatai, kad grynieji dalykai tarsi baigiasi. Fizika be biologijos negali nieko padaryti ir pan. Galvoju, kad mes visiškai išsėmę grynus dalykus, bet tai norisi net paskubinti, suderinti tai, kas dar labiau nesuderinama.“
Gaila laiko kažkuo piktintis
Paklaustas apie kūrybinį procesą, grupės vokalistas Šarūnas Joneikis teigia, kad tai vyksta įvairiai, kartais motyvai atsiranda improvizuojant. „Kuriam nors grupės nariui šauna daugiau idėjų ir įkvėpimo, kuris nors atsineša tam tikrus dalykus. Naujausiame mūsų albume daug Manto tekstų ir jo idėjų, kurios mus įtraukė ir kurias bandėme išrutulioti“, – aiškina muzikantas.
M.Joneikis sako, kad dainų tekstus lengviau rašyti anglų kalba: „Studijavau kalbas, todėl šis reikalas man aktualus. Aš pats mėgstu anglų kalbą ir manau, kad yra šioks toks roko muzikos ir angliškų tekstų kanonas. Dar manau, kad aš, kaip lietuvis, neklausau muzikos čekų ir lenkų kalba. Ir žinau, kad čekai ar lenkai neklausys dainų lietuvių kalba. Visos šalys klauso muzikos angliškai, nors yra mažų išimčių.“
M.Joneikis teigia turintis ir kitą teoriją, kodėl lietuviški dainų tekstai nėra tokie mėgstami tarp atlikėjų. „Mane galima sukritikuoti, nes seniai studijavau, bet turiu omenyje žodžio semantinį lauką. Kai mokykloje reikėjo skaityti „Iliadą“ lietuviškai, tai atrodė nesąmonė. Bet kai studijavau graikų ir lotynų kalbas ir skaičiau šį kūrinį graikiškai, buvo nuostabiai įdomu.
Lietuviškai „Iliada“ skambėjo kaip K.Donelaičio „Metai“, kur Achilas ne su kardu, o šakėmis ar kastuvu. Taip yra dėl kultūrinio konteksto, esančio su kalba“, – tvirtina pašnekovas.
Paklaustas, kaip vertina vinilų atgimimą ir nepasitenkinimą didelėmis jų kainomis, M.Joneikis teigia nusiskundimais nesidomintis: „Visame pasaulyje – tas pats bambėjimas. Juk jei nori, perki. Jei nenori, neperki, neverta komentuoti tokių dalykų. Anksčiau kompaktiniai diskai kainuodavo po 50 litų, reikėdavo jiems taupyti, bet dabar tai atrodo juokinga, nes kavos puodelis – maždaug 2 eurai. Gaila ir laiko tuo piktintis.“
