Panašumų tikrai daug: grožio chirurgai, geriausi draugai, privačios klinikos savininkai, linksmi, ironiški, ciniški ir šiek tiek pasiklydę savo gyvenimuose. Įdomu, kiek tiesos juodu išklos šį kartą savo priimamajame?
Ar tiesa, kad jūs parduodate svajonę?
Renaldas: Neseniai kalbėjausi apie tai su vienu bičiuliu! Nusprendėme, kad šiais laikais žmonės svajonių parduoda per mažai.
Dainius: Parduoti svajonę gali nekilnojamojo turto agentas, na, jei nori turėti didesnį butą. Mes svajones mėginame įkūnyti.
Renaldas: Vis dėlto parduoti svajonę yra neblogas biznis.
Turėti storesnes lūpas... Argi tai svajonė?
Renaldas: Betgi ne visi stato raketas. Ir ne visi skraido į kosmosą.
Daug kas sako: išvaizda yra galimybė pritapti.
Dainius: Ateina pas mane jauna, graži mergina: „Nuo gimimo ant vienos rankos neturiu piršto, o ant kitos – dviejų.“ Ji piešia, groja gitara, seniausiai su savo trūkumais susitaikiusi, tačiau įstojo į aukštąją mokyklą ir nesupranta, nemoka elgtis su aplinkinių reakcija – juk bendramoksliams tai kažkas visiškai kitokio. Arba ateina kita. Trinktelėjusi automobilio durelėmis, nusilaužė nagą. Naujasis užaugo kreivas. Baisi bėda! Nemiega naktimis, tragedija. Taigi, riba žiauriai plonytė.
Na, pasakykit jūs man, nejau tik gražūs yra laimingi?
Dainius: Visiškai užtenka, kad tik švytėtų akys. Gali būti, gražiems atsidaro daugiau durų, bet – nebūtinai. Ir nebūtinai grožis yra svarbiausias gyvenime.
Dėstote taip, lyg ne chirurgai, o menininkai būtumėt...
Dainius: Jei labai arti prieitum, toks kvapas yra...
Renaldas: Žinai, kas svarbiausia mūsų darbe? Pasikalbėti su pacientu ir nuspręsti – galima prie jo liestis ar ne? Kartais žmonių įsivaizdavimai nieko bendra su realybe neturi: šiandien operacija, o rytoj – į balių jauna ir graži. Nes taip matė „Vergėje Izauroje“ ar dar kokiam „mū–mū“ seriale: nuėmė tvarsčius, kitą dieną – grožis.
Pokalbiams su būsimais pacientais reikia jaukios aplinkos, kur nežvanga instrumentai. Visame pasaulyje plastikos chirurgai savo biurus atidaro gerose, prestižinėse vietose. Niekaip negalėtume savo kabineto įsirengti kur nors Vilniaus pakraštyje, ant šiukšlyno.
Visokių turime pacientų. Kai kurie atlikti procedūrų vienai dienai atskrenda iš užsienio. Dažniausiai tie, kurie tiki ir pasitiki mumis, mus pažįsta.
Tas „pažįsta, tiki“ – svarbu?
Renaldas ir Dainius (vienu balsu): Esmė!
Stengiuosi daug negalvoti, jei matau, kad žmogus suvokia, ko pas mane atėjo. Jeigu jo norai neprieštarauja mano supratimui ir sveikam protui, puiku, imamės darbo.
Užtat abu mėgėjai bendrauti, būti smagiose kompanijose. Taip ieškote naujų pacientų?
Renaldas: Aš tai daugiausia su Dainiumi bendrauju (juokiasi).
Dainius: Na, neslėpkime, turime keletą draugų. Vieną kitą šimtą (juokiasi).
Renaldas: O draugai kartais tampa klientais.
Dainius: Tačiau esama tokių, kurie tik ir lieka pacientais.
Tie, kurie žiūrėjo serialą „Grožio peilis“, žino „kiečiausią“ daktariukų frazę: „Pasakyk, kas tavyje tau nepatinka.“
Renaldas: „Ir kokia problema?“ – klausiu. „Jokių problemų!“ – atsako moteris mano kabinete. „O vis dėlto?“ – mėginu dar kartą. „Na, pasakykit, patarkit, kokių operacijų reikėtų, kad tapčiau graži?“ „Mieloji, – sakau, – jei pradėsiu patarinėti, tai teks ir namą, ir automobilį, o gal net sąžinę parduoti.“ Juokauju, žinoma...
Iš tiesų grožis – taip subjektyvu!
Renaldas: Ant sienos mano kabinete – paveikslas. „Jis jums patinka?“ – klausiu klientės. Ji sako, kad – visiška nesąmonė, o man – gražu.
Stengiuosi daug negalvoti, jei matau, kad žmogus suvokia, ko pas mane atėjo. Jeigu jo norai neprieštarauja mano supratimui ir sveikam protui, puiku, imamės darbo. Bet jei prieštarauja, nesiimsiu operuoti. Juk negaliu daryti to, ko nesuprantu.
Taigi, šitame puikiame kabinete tikriausiai išgirstate, ko iš tiesų nori moterys?
Renaldas: Kažko tokio! Juk visos aplinkui darosi operacijas, vadinasi, reikia ir man!
Argi iš tiesų – visos aplinkui?
Dainius: Ne taip mažai...
Renaldas: Moterys nori atrodyti jaunai, gražiai, kad tas grožis įvyktų neskausmingai, be randų ir kad niekas nesužinotų.
Visa tai įmanoma?
Dainius: Įmanoma.
Kad neskaudėtų?!
Dainius: Tam sugalvoti sapnai, serialai ir pasakos.
Renaldas: Moterys nori didelių krūtų...
Dainius: Nebūtinai didelių. Svarbiausia – gražių.
Renaldas: Nenoriu didelių, noriu, kad jos natūraliai atrodytų!
Dainius: Sugalvojau naują terminą – MDP. Tai ne maniakinė–depresinė psichozė, o „Mažas durnas papukas“. Tiesiog gražus, dailus, netgi šiek tiek neproporcingas.
Kam reikia tų gražių papukų? Žvaigždėms? Turtingų vyrų medžiotojoms? Ar gražuolėms verslininkų žmonoms?
Renaldas: Statusas neturi jokios reikšmės. Moterys mėgina išsivaduoti iš savo bėdos.
Kiek žvaigždžių pas mus vaikšto su dirbtinėmis krūtinėmis?
Dainius: Daug. Labai daug.
Renaldas: Prisiminsiu vieną moterį. Gal 44–erių. Atsibudusi po operacijos, ji nesąmoningai palietė savo krūtis. Svajonė išsipildė. Iš tiesų kai kada tai labai gilūs psichologiniai dalykai.
Bobutei kaime niekaip neįrodysi, kad tai – psichologija...
Renaldas: Ne tik bobutei. Seime nieko negali įrodyti.
Dainius: Valdžia niekaip nesupranta, kad po onkologinės ligos krūties netekusiai moteriai būtina sumokėti plastinės operacijos išlaidas. Tai jau nebe grožio reikalas...
Renaldas: Juk atrodo, praėjo laikai, kai krūtis buvo kažkas gėdinga.
Na, jūs gyvenote laiku, kai krūtys buvo tabu. O dabar jomis didžiuojamasi, jos puoselėjamos.
Dainius: Tik apie tai, kad jos – pirmasis tik gimusio žmogučio malonumas, niekas vis tiek nekalba.
Renaldas: Pameni 1989–uosius? Visi gyveno „chruščiovkėse“, o staiga leido statyti privačius namus? Kokių pridygo! Kai pradėjau Kaune dirbti plastikos chirurgu, darydavome po tris keturias operacijos per dieną. Nosys, vokai, implantai...
Renaldai, anuo metu dirbai Kaune, o tu, Dainiau?
Dainius: Aš – Austrijoje, paskui – Vokietijoje, vėliau grįžau į Vilnių.
Kaip judu susitikote?
Dainius: Kariuomenėje.
Renaldas: Dirbau karo ligoninėje chirurginio skyriaus vedėju, nuo sovietų kariuomenės man nepavyko išsisukti. Kadangi neturėjau, kur gyventi, ligoninėje ir gyvenau. Per vieną budėjimą atvežė Dainių.
Dainius: Ne atvežė, pats atėjau. Išoperavo jis man tokį spuogą.
Renaldas: Vėliau mudu drauge dirbome tokį bjaurų darbą – skrisdavome į karo lauko ligonines ir skirstydavome kareivius: šitas pasveiks – imam, o šitas mirs – paliekam. Žinok, nebuvo tai lengvas dalykas....
Dainius: Karo medicina – ne karo biblioteka.
Renaldas: O Černobylis... Tuo metu jau buvau vedęs. Penktadieniais pabėgdavau iš tarnybos. Ir tą penktadienį pabėgau. Nulekiam į Palangą, savaitgalį saulė plieskia, staiga paskalos pasigirsta – kažkas kažkur sprogo. Grįžtu pirmadienį į dalinį – tuščia. Atbėga keikdamasis štabo viršininkas. Pasirodo, atvažiavo, surinko visus gydytojus ir išvežė.
Dainius: Vėliau mudu abu dirbome Vilniaus Raudonojo Kryžiaus ligoninės Mikrochirurgijos skyriuje.
Jūsų draugystė, panašu, turėjo visokiausių išmėginimų?
Renaldas: Man patinka toks posakis: tikras draugas yra tas, kuris tave puikiai pažįsta, bet vis tiek myli.
Dainius: Mes su Renaldu labai skirtingi.
Renaldas: Kartais mūsų klausia: „Kaip jūs galite drauge dirbti?“
Ar jūsų moterys draugauja?
Renaldas: O kaip tau atrodo? Pameni, Dainiau, kaip tavo tėvai pasakė: „Dabar tu mums pasidarei kaip vyresnysis sūnus“? Dainiaus brolis žuvo. Kiti broliai taip nesugyvena, kaip mes. Balčiūnas, Vaičiūnas...
Man patinka toks posakis: tikras draugas yra tas, kuris tave puikiai pažįsta, bet vis tiek myli.
Vaičiūnai, Balčiūnai, ar pastebėjote, kad Lietuva vis drąsiau kalba apie plastines operacijas?
Dainius: Kalba, bet nesididžiuoja. Nesame ekshibicionistų kraštas. Pasidarei, gerai jautiesi, bet nereikia, kad visi žinotų.
Renaldas: Kai stažavausi Prancūzijoje, net kelios damos man aiškino: „Ir visai nebūtina randukų slėpti, tegu matosi...“ Tos žymės yra tarsi pareiškimas: „Aš galiu tai sau leisti!“
Amerikoje plastikos chirurgams išvis – rojus. Ten tėvai savo abiturientėms dukroms dovanoja plastines operacijas.
O tada – ateini į vakarėlį, moterys jame – vieno veido...
Renaldas: Rusijos gilumoje vyksta atranka į grožio konkursus. Organizatoriai niekaip negali suprasti: moterys viena į kitą panašios. Klausia: „Gal jūs visos čia giminaitės?“ „Ne, – sako. – Pas mus miestelyje – tik vienas plastikos chirurgas.“
Norite pasakyti, kad plastinės chirurgijos specialistams trūksta fantazijos?
Renaldas: Supranti, yra plastikos chirurgai ir yra plastikos chirurgai – chirurgai. Vieni operacijas daro pagal knygas, o kiti įsigilina į situaciją. Mes linkę dirbti pagal individualų užsakymą.
O jūs darote tą klitorio didinimo operaciją?
Renaldas: Aš tai nedarau....
Dainius: Bet jei labai jau reikia... Techniškai juk ir daiktą ant kaktos galima prisiūti (juokiasi).
O kodėl vyrai nori pasididinti penius?
Dainius: O kodėl jie vaikšto su auksinėmis grandinėmis ant kaklo?
Renaldas: Sunku ką nors pakeisti, jei vyro ego – jo gale. Tada jis už savo kvailumą moka pinigus.
Dainius: Ne už kvailumą, už užgaidas.
Ar judu žiūrėdavote populiarų televizijos serialą „Grožio peilis“?
Dainius: Kai jį rodydavo, aš jau miegodavau.
Renaldas: Suprantu, kur suki. Mus taip vadina, mes netgi žinome, kuris yra kuris.
Aš tas, kuris labiau ne šeimyninis... Vardų neprisimenu.
Dainius: Linksmas filmas.
Ir gana – ciniškas...
Renaldas: Esama maksi cinikų, mini cinikų ir medi cinikų.
Dainius: Cinizmas dažnai – tik apsauga.
Renaldas: Nuo išprotėjimo...
Dainius: Jei įsijausi, po metų, po dvejų tikrai kuoktelėsi.
Renaldas: Cinizmas nereiškia, kad ignoruoji žmogiškąsias vertybes ar tiesiog žemini kitą.
Dainius: Negali kaskart mirti su pacientu. Vienas kažkuris turi išlikti blaivus.
Jus galima pamatyti vakarėliuose, kur renkasi pramogų pasaulio žvaigždės...
Renaldas: Tai visai kita kompanija, kito pasaulio žmonės. Smagu.
Dainius: Dirbi su gydytojais, negi dar su jais leisi ir savaitgalį? Turi pakeisti aplinką.
„Grožio peilio“ chirurgai keisdavo moteris...
Dainius: Tai – irgi aplinka (juokiasi).
Renaldas: Pas mus ateina daug pacienčių. Visos jos skirtingos. Taigi, keičiame (juokiasi).
Dainiau, tavo žmona dirba ne Lietuvoje? Dažnai ją aplankai?
Dainius: Aplankau. Mes kartu – tarp Vilniaus ir Paryžiaus.
Renaldas: Nėra jam lengva! Žinai, mums dažnai sako: „Štai, kaip jums sekasi. Garsūs gydytojai, privati klinika...“ Sakot, sekasi? Kai aš važinėjau į Kauną, mano kolegos su šeimomis savaitgaliais važiuodavo grybauti. Jie eidavo baliavoti, o aš – į ligoninę operuoti naktimis. Dabar viskas apsisuko. Iš tiesų niekas niekam nepasiseka, tiesiog svarbu teisingai laiku sudėlioti prioritetus.
Ką greičiau pastebite minioje – natūralų ar plastinės chirurgijos specialistų pakoreguotą grožį?
Renaldas: Aš tai pastebiu moteris, kurios mane veža. Kai pradėsime į moteris žiūrėti kaip į chirurgijos objektus, greičiau mesime chirurgiją nei moteris.
Ar galima centimetrais nurodyti lietuviškos gražuolės etaloną?
Dainius: Tikriausiai. Reikia, kad antropologai atliktų tyrimus.
Devyniasdešimt–šešiasdešimt–devyniasdešimt?
Dainius: Čia kas? Benzino markė (kvatoja)?
Kokį grožį sunkiausia sukurti operacinėje?
Dainius: Nenatūralų.
Renaldas: O aš sakyčiau – natūralų.
Dainius: Sunkiausia sukurti grožį, kuris yra gražus, bet jam dar trūksta pusės milimetro.
Renaldas: Sunkiausia suprasti, kas yra natūralus grožis tavo pacientui. Kai tai supranti, visa kita – technikos dalykai.
Ar jūs vienas kitam esate padarę kokio grožio?
Renaldas: Dainius yra man siūlęs šampano, aš jam esu įpylęs (juokiasi).
Dainius: Esame reto grožio vyrai – reti plaukai, reti dantys ir reti santykiai su moterimis.
