Kodėl „Les Yeux Orange“? Žinau, kad tai prancūziškai reiškia oranžinė akis. Kas slypi už šio pavadinimo?
Pavadinimą pasiskolinom iš prancūziškos 7 colių disko stiliaus plokštelės, kurios autorius yra Paul Martin, o jos pavadinimas „Le troublant témoignage de Paul Martin“. Įraše yra žodžiai c'est une filel vraiment étrange, elle a les yeux orange“.
Tai buvo labai retas leidinys, žinomas tik keletui užkietėjusių disko muzikos fetišistų, kol japonų „editų“ didmeistris KZA ėmėsi ir padarė nuostabų dainos perdirbinį pavadintą „Le troublant acid“ ir išleido jį 2010-ais japoniškoje Endless Flight įrašų kompanijoje ir tokiu būdu leido šį kūrinį atrasti tūkstančiams melomanų.
Ar atsimeni savo pirmąjį pasirodymą? Ar išliko kažkokių specialių prisiminimų (gali būti tiek gerų, tiek blogų)?
Kaip didžėjui išties sunku prisiminti, tai buvo tikriausiai kokioje nišinėjė, vietinės reikšmės knaipėje Paryžiuje. Kaip renginių organizatorius pamenu, kad pirmasis kartas buvo 2005-ųjų gruodį, kai iš Lenkijos atsivežėme Maximilian Skiba (The KDMS). Pasirodymas buvo gan keistas, renginio vieta ko gero ne itin tiko mūsų grojamai muzikai ir buvo pustuštė. Buvo sunki pamoka, bet vis tiek gerai praleidome laiką!
Ar stipriai viskas pasikeitė nuo tų pirmųjų kartų?
Tapau vinilų pardavėju, daugiausia „discogs“ platformoje ir pasitraukiau iš renginių organizavimo sferos kokiems šešeriems metams. Tuo laikotarpiu vis tiek kartas nuo karto pagrodavau baruose ir mažuose klubuose.
Ar galėtum pabandyt palygint Paryžiaus elektroninės muzikos sceną su tokio pobūdžio scenomis Berlyne, Amsterdame, Londone? Kas gero Paryžiaus scenoje ir kas galbūt galėtų būti geriau?
Pastaruoju metu Londono scena nyksta gan sparčiai, daug vietų užsidarinėja, nors pati scena vis dar ir gyvybinga. Liūdna.
Berlyne begalė klubų, deja grojikų sąrašai nėra tokie jau iš koto verčiantys. Visa scena sukas apie minimal ir techno bei didžiuosius vardus šiose industrijose. Tokiu būdu labai mažai vietos lieka tikrai kokybiškai pogrindžio muzikai.
Amsterdamas kur kas mažesnis miestas už Paryžių, tačiau scena išlieka labai šviežia dėl pagrinde Rush Hour, Red Light Radio ir Dekmantel veikėjų įtakos.
Paryžius stebina savo pasirodymų gausa ir įvairove. Kasdien lieku nustebęs, kai pamatau vis naujus veidus, kurie imasi kažką organizuoti patys ir kurie, nepaisant jauno amžiaus, jau turi labai solidžių žinių muzikoje ir taipogi labai gerą, išlavintą, rafinuotą skonį. Manau, kad Paryžius elektronikos scena šiuo metu išgyvena aukso amžių . Ko gero vienintelis dalykas, kuris erzina, tai tam tikros žmonių varžytuvės scenos viduje. Tiesiog per daug didžėjų, renginių organizatorių ir visaip kitaip su scena susijusių žmonių ir tai sukelia daugeliu atvejų nereikalingus konfliktus ar kartais netgi vaikiškus kaprizus, kurių tikrai galima išvengti.
Esate Paryžiaus klubo „La Rotonde Stalingrad“ rezidentai. Kaip apibūdintum šią vietą? Koks ryšys tarp klubo ir Rusijos miesto, kuris tapo lūžio tašku Antrojo pasaulinio karo metais?
„La Rotonde Stalingrad“ yra visų pirma monumentalus statinys ir architektūrinis paminklas Paryžiuje. Pastato dalis, kurioj vyksta mūsų vakarėliai, vadinasi „le miniclub“. Kartais vakarėliai vyksta ir pagrindinėje pastato erdvėje, tačiau labai nereguliariai. „Miniclub“ visad būna sausakimšas ir žmonės jaučiasi it vakarėlis vyktų pas kažką namuose. Susikuria išties intymi atmosfera. Nieko pernelyg gašlaus ar prašmatnaus, tikrai gali pasirodyti, kad tiesiog esi pas kažką bute. Ši išties nedidelė erdvė talpina 150 žmonių „ant popieriaus“, bet tikrai neretai pasitaiko, kad susirenka ir 300 žmonių. Naktinėtojus pritraukia nedidelės kainos (vos 6 eurai už įėjimą, kas yra labai pigu Paryžiuje) ir išskirtiniai grojikų sąrašai tokiam mažam klubui.
Ryšys su Rusija? Klubas vadinasi taip, nes tiesiog pati vieta vadinasi Place Stalingrad. Šiaurės ir šiaurės rytų Paryžius ir jo apylinkės turėjo stiprų komunistų elektoratą iki 70-ųjų, tad nestebina, kad daugelis gatvių, prospektų ar šiaip vietų dvelkia komunistine simbolika.
Kuriame pasirodyme iki šiol buvusių pačiam labiausiai patiko groti? Ar yra kažkokių išskirtinių klubų, barų, kuriuose ypač patinka groti? Kokia būtų pati geriausiai aplinka/vieta grojimui (gali būt tiek tikra, tiek ir įsivaizduojama)?
Tikrai sunkus klausimas. Sunku išskirti būtent vieną. Paryžiuje labiausiai įstrigę mūsų pirmieji grojimai „La Rotonde“. Tie pasirodymai pulsavo specialia energija iki pat vakaro (ar ryto) paskutinių sekundžių ir galėjome groti ką panorėję, susirinkę žmonės buvo atviri bet kokiai muzikai.
Jei turėčiau įvardinti vieną ar kitą šių metų pasirodymą svetur, sakyčiau „Kauz“ Ciūriche. Pirmiausia dėl to, kad grojome visa LYO komanda, kas yra labai retas reiškinys grojant užsienyje dėl lėktuvo bilietų kainų ir panašių dalykų. Visų antra dėl to, kad susirinko tiek daug pažįstamų veidų iš Vokietijos ir Šveicarijos ir kad buvome vieninteliai tos nakties svečiai, tad pultu teko pasidalinti tik vieną valandą su Jack Pattern, kuris buvo to vakarėlio šeimininkas, jo live pasirodymo metu. „Kauz“ yra idealaus dydžio, klube puikus dekoras su žvakėmis, iš koto verčiantys kokteiliai, labai draugiškas kolektyvas (kas gan reta Paryžiuje), išskirtinė nuotaika ir atmosfera.
Kita vertus, mums dar niekad neteko groti paplūdimyje tekant/leidžiantis Saulei ir galbūt tai skamba kaip nuvalkiota klišė, bet tikrai neatsisakyčiau pagroti tokioje aplinkoje bent kartą!
Kas laukia Les Yeux Orange artimiausioje ateityje?
Kitą savaitę mūsų įrašų kompanija išleidžia antrąjį vinilą, kurio autorius yra jaunas prodiuseris iš Paryžiaus n. stal. Taipogi išeina ir mūsų trijų kompozicijų „editų“ paketas, pasirodysiantis sausį „Good Plus“ įrašų kompanijoje. Jau susilaukėme nepaprastai daug šiltų žodžių ir teigiamų atsiliepimų dėl pastarojo, tad manau, kad šis taps bestseleriu kaip ir pirmasis mūsų „editų“ leidinys.
Ar turi dar kokių papildomų užsiėminų, užklasinių veiklų, hobių be muzikos? Gal sportuoji?
Be muzikos dar mėgstu kiną ir keliones. Ilsėdamasis neatsisakau perskaityti ir gerą romaną. Taipogi tipiškas prancūzų lankymasis restoranuose, kur galima pasilepinti išskirtiniu maistu ir kokteiliais man irgi nėra svetimas reikalas.
Dėl sporto nieko išskirtinio, nes man patinka futbolas ir tenisas, tiesiog kad laiko šioms šakoms, deja, praktiškai nebelieka. Paryžiuje taipogi labai sunku rasti ir laisvų teniso kortų treniruotėms. Visi perpildyti.
Kartais susidaro toks įspūdis, kad ko ne kiekvienas prancūzas turi tarsi virtuvės šefo geną, užkoduotą giliai DNR. Kokie tavo įgūdžiai virtuvėje? Ar pats mėgsti gaminti?
Jie siaubingi! Ir kartais man dėl to gėda, nes jaučiuosi kaip išlepinta mergiotė. Mano tėtis nepaprastai talentingas virtuvėje, bet ko gero jis tingėjo mane mokyti, o aš irgi nerodžiau pernelyg daug iniciatyvos išmokti suktis virtuvėje, tad šiame namų ūkio departamente turiu tik pagrindus. Taipogi tikrai pernelyg dažnai einu į restoranus, ypač turint galvoje mano pajamas!
Gindamas save galiu pasakyti, kad nors mano butukas ir labai mažas, esu nepaprastai laimingas gyvendamas Paryžiaus centre, kur pragyvenimas yra labai brangus. Kai gyveni tokioje mažoje erdvėje ir kai aplink vienos plokštelės, tikrai nesinori daug laiko praleisti virtuvėje!
Ar tai pirmasis tavo vizitas į Vilnių?
Taip, pirmasis! Laukiu-nesulaukiu, kadangi girdėjau, kad Vilnius pilnas muzika besidominčių ir išmanančių žmonių ir tai kažkiek stebina turint galvoje gan kuklų miesto dydį.
Ko gali tikėtis atėjusieji į tavo pasirodymą?
Tikiuosi, kad susirinkusieji gerai praleis laiką! Muzika – tai dalinimasis meile ir aistra. Nepadarykime iš jos kažko sudėtingo, nes gyvenimas šių dienų pasaulyje ir taip kupinas ir rūpesčių ir bėdų.
