Treji metai televizijoje atnešė atitinkamos naudos šitam vardui, tad pasitarė su šeima ir nusprendė: kam ilgai galvoti apie kokį nors gražiai skambantį pavadinimą, jei yra du žodžiai, kurie daug kam tiesiog įsikalę į galvą. Kai vieną dieną susidūrė su dilema – migruoti ar ko nors imtis daryti, Linas ryžosi atidaryti restoraną. Nes vėl dirbti kitiems, būti virtuvės šefu kitų restoranuose nesinorėjo.
„Bet kur kas lengviau ir paprasčiau dirbti kitiems – visiškai kitoks atsakomybės jausmas. Nors aš esu iš tų šefų, kurie ir svetimam dirba taip, kaip sau. Bet turėti nuosavą restoraną, vadinasi, prisiimti trigubai, keturgubai didesnę atsakomybę“, – patikina Linas. Restorane – tik 24 sėdimos vietos, daugiausia darbo – pietų metu. O čia jau viskas priklauso tik nuo pačių, kaip susiorganizuosi procesą – taip ir spėsi.
„Prisimenu, pirmą restorano darbo dieną pasiruošiau nedaug maisto – visko po dešimt porcijų – ir tikėjausi, kad su šeima dar gerai pavakarieniausime... Na, ateis du žmonės ir jau bus gerai. Bet to maisto neliko po valandos! Kitą dieną pasiruošiau trisdešimt penkias porcijas ir jas visas taip pat pardaviau. Kitą dieną dar daugiau pasiruošiau... Dabar per pietus paprastai turiu daugiau kaip keturiasdešimt žmonių. – pasakoja Linas. – Iš pradžių su žmona bijojome, paskui nebebijojome, paskui vėl valerijonus gėrėme... O dabar žiūrime, gal ir neblogai čia viskas išeis.“
Daugiau – žurnale „Žmonės“