Kad Gediminas puikiai gamina valgį, tarp draugų seniai sklando legendos. Norisi savo gabumais pasidalyti su didesniu būriu žmonių?
Gediminas: Pats nedirbsiu virtuvėje ir netapsiu šefu. Tegul tai daro profesionalai, bet turėti savo restoraną seniai svajojau.
Ieva, šį sezoną televizijoje nebėra tavo laidos. Galėsi pagelbėti vyrui, juk savas žmogus bet kokiame versle yra gerai...
Ieva: Dabar esu freelancer. Lietuvoje tai kol kas neįprastas žurnalistų statusas, todėl pusiau rimtai, pusiau juokais sakiau, kad eisiu pas vyrą dirbti padavėja. Negarbingų darbų nėra. Beje, išmokti tinkamai daryti gerą kavą ne taip paprasta (šypsosi). Restoranas dirba vos porą savaičių, bet jau tikrai žinau, kad čia rasiu veiklos.
Bet Vilniuje tiek daug kavinių, restoranų, tikite, kad sukursite ką nors išskirtinio?
Ieva: Kai iš užsienio atvažiuoja Gedimino verslo partneriai, pasigendame bistro tipo kavinių, kur būtų galima pakankamai greitai suvalgyti geros sriubos ar salotų.
Ar ne per didelė prabanga savo verslo partneriams kurti kavinę?
Gediminas: Nedideliu spinduliu aplink šį centrą yra susikoncentravę prabangūs biurai, kur dirba apie dešimt tūkstančių žmonių. Jie keliauja po pasaulį, žino, kas yra geras aptarnavimas ir kokybiškas maistas. Mano idėja buvo sukurti gero maisto oazę būtent tokiems žmonėms.
Jeigu jau nusprendėte bristi į tuos vandenis, gal reikėjo atidaryti restoraną kur nors Senamiestyje, prestižinėje vietoje?
Ieva: Draugai, atėję pasveikinti ir pasidžiaugti vyrukų drąsa, sakė: „Gedai, tu tiek širdies čia įdėjai, galėjai atsidaryti savo restoraną ir geresnėje vietoje nei prekybos centras.“
Gediminas: Man virtuvė – teatras, kuriame pagrindiniai veikėjai yra virėjas ir jo kūrinys lėkštėje. Tai turi matyti daug žmonių, o kur jų rasi daugiau nei prekybos centre?
Gediminas: Man virtuvė – teatras, kuriame pagrindiniai veikėjai yra virėjas ir jo kūrinys lėkštėje. Tai turi matyti daug žmonių, o kur jų rasi daugiau nei prekybos centre? Mes jau planuojame rekonstruoti virtuvę, padaryti ją atvirą, kad mūsų svečiai matytų, kaip gaminamas maistas. Tokioje erdvėje bus patogu rengti kulinarijos kursus ar televizijos laidas. Aplink ofisuose dirbančios merginos galės eiti ne tik į boulingą, išgerti alučio ar patriauškinti keptos duonos, bet ir užsirašyti į kursus ir išmokti kepti crème brûlée ar tinkamai paruošti omletą.
Girdėjau, tiems, kurie svaigsta apie nuosavas kavines, rekomenduojama perskaityti prancūzų kilmės amerikiečio virtuvės šefo Anthony Bourdaino kultinę knygą „Virtuvė slaptai“.
Gediminas: Perskaičiau ją porą kartų. Ir tikėjausi, kad paskui liausiuosi svaigti apie nuosavą kavinę. Bet vis tiek padariau tą „klaidą“ ir dėl to džiaugiuosi. Jau per pirmą savaitę supratau, kiek šitas verslas turi subtilumų, apie kuriuos nesusimąsčiau. Bet tikrai nesigailiu.
Ieva: Draugai tikėjo, kad po šios knygos Gedas „atsikąs“ savo svajonės. Mane ji labai „nušarmino“, o vyras pasakė, kad knyga dar labiau „užvedė“. Mums buvo lengviau, nes palaikė daugybė bičiulių. Kas dėl šviestuvų rekomendacijų davė, kas patarimų apie gėrimus, kas dėl meniu prasmingą žodį tarė. Palaikymas svarbu ir tikime, kad draugai pas mus lankysis. Stengsimės jų nenuvilti (šypsosi).
Paprastai gaminantiems maistą geriausiai sekasi patiekalai, kuriuos patys mėgsta. Gediminai, ką labiausiai mėgsti?
Gediminas: Viską. Restorane užsisakau vis kitą patiekalą. Devyni iš dešimties paprastai būna nesėkmingi (juokiasi), bet vis tiek bandau. Mane veža pažinimo procesas, o kai surandi geriausią patiekalą, jis atperka visus nesėkmingus. Kažkada nemėgau žiedinių kopūstų, japoniškos virtuvės ir to šlykštaus imbiero, austrių negalėjau valgyti, o dabar patinka viskas. Net pūdyto banginio ragavau ir tai suteikė savotiško žavesio. Aš – už eksperimentus.
Šita kavinė – repeticija į nuosavo restorano kūrimą?
Gediminas: Taip į priekį negalvoju. Atvirai pasakysiu: aš dar nežinau, kuo būsiu, kai „užaugsiu“. Reikia būti savimi čia ir dabar. Manęs visai nežavi svajonė turėti vieno stalo restoraną Vilniaus senamiestyje.
