Dar prieš porą mėnesių turėjai patikimą darbą: dirbai „Olialia“ projekto žurnaliste, tavo gyvenimas buvo pilnas malonių pokalbių, egzotiškų komandiruočių ir glamūrinių straipsnių. Lietuvoje, rodos, klestėjo blondinių kultas, kone kiekviena dailesnė paauglė svajojo tapti „Olialia“ mergaite, kol staiga visiems netikėtai projektas užsidarė. Ar tai buvo netikėta ir tau?
Man buvo labai netikėta... ir kartu – labai tikėta. Visada jaučiau, kad tas burbulas anksčiau ar vėliau turės sprogti. Idėja buvo graži: tobulos, savimi pasitikinčios, veržlios, emancipuotos šviesiaplaukės užkariauja pasaulį! Bet gal tos blondinės pasitaikė ne tokios jau emancipuotos, o gal pasaulis pasirodė ne taip jau lengvai pasiduodantis... Be to, beveik iškart susiformavo priešiška visuomenės nuomonė, o bandyti ją įveikti – toks pat bergždžias reikalas, kaip kovoti su vėjo malūnais. Galų gale ne man tai spręsti – aš ten buvau tik mažas sraigtelis, bet žinojau nemažai paslapčių. Tačiau jų niekada neiškelsiu į viešumą, net jei mane kankintų (šypteli).
Buvęs tavo darbas, nors iš pirmo žvilgsnio malonus, tikriausiai turėjo ir neigiamų pusių: reikėjo rasti pašnekovų, prisitaikyti prie jų, rašyti tai, ką reikia, ir nebūtinai – kas patinka. Ar buvo skausminga jį prarasti?
Tas darbas iš tiesų buvo dinamiškas ir kupinas staigmenų. Drįstu manyti, kad aš jį išmaniau: žinojau, ko iš manęs nori darbdavys, kokie yra tikrieji mergaičių tikslai, kas tonizuoja žiniasklaidą, vilioja verslo partnerius ir generuoja pinigus... Patirties įgijau daug ir jos niekada neprarasiu. Apskritai man skausminga prarasti žmones, bet ne daiktus ar darbus. Ne taip svarbu, ką nuveiki, – daug svarbiau, kuo tampi.
Kaip manai, kiek tolerancijos yra Lietuvoje? Juk „Olialia“ iš esmės užmušė netolerancija. Ar mes iš tiesų tokie dorovingi, kad negalime nė akyse matyti pusnuogių blondinių?.. O gal – jeigu kam nors to reikia, tegul jos sau gyvuoja?
Ech, tos pusnuogės blondinės... Jos – tik fasadas, ir tai tik viena jo pusė. „Olialia“ mušė visus prekės ženklo žinomumo rekordus tarp minios. O minia yra, nepabijosiu to žodžio, tikri barbarai – spontaniški, gana žiaurūs ir primityvūs, lengvai sujaudinami vaizdais, perdėtai smerkiantys, impulsyvūs ir pilni kitų būsenų, taip būdingų liaudžiai... Kažkokie tikslai, siekiai – minai suprasti tai buvo pernelyg sudėtinga, o ir tolerancijos labai pritrūko. Bet aš pati esu gana tolerantiška ir manęs neerzina jokios blondinės: nei turinčios titulus, nei stirnų kojas... Tegul sau būna, jei nori.
Vadinasi, leistum savo dukrą į „Olialia“?
Ne. Štai čia mano tolerancija ir baigiasi (šypteli). Pati užaugau konservatyvių tėvų namuose: iš diskotekų man reikėdavo grįžti dešimtą valandą vakaro ir dar pasiaiškinti, ko apskritai ten ėjau. Taigi esu iš tų, kurios balsuoja už dorovines vertybes. Savo Ūlos Marijos aš neleisiu nei į manekenes, nei į jokias „princeses“ – tik į mokyklą ir bažnyčią.
Praėję metai tau buvo sudėtingi dar ir todėl, kad oficialiai išsiskyrei su vyru. Ar dukrai jau pavyko su tuo susigyventi?
Iš tiesų buvo nelengva priimti tokį sprendimą. Kai skiriesi dėl kokio nors trečio žmogaus, tarsi viskas aišku: išdavystė, nauja meilė, ką padarysi, viso gero. Bet jei to trečio žmogaus nėra?.. Tada trypčioji vietoje, jauti, jog kažkas ne taip, lyg spaudžia viduje, bet žengti lemtingo žingsnio vis nesiryžti. Sunkiausias ir yra būtent tas laikotarpis: kai pagaliau pavyksta apsispręsti, tarsi akmuo nuo krūtinės nukrinta. Mums „pasisekė“ išsiskirti palankiu metu, kai Ūla dar buvo gana maža ir skyrybos jos netraumavo taip smarkiai, kaip, pavyzdžiui, būtų paveikusios paauglę. Ji turi patį geriausią tėtį: jųdviejų ryšys priverčia mane stengtis neatsilikti ir būti kuo tobulesne mama.
O kaip su skyrybomis pavyko susitaikyti tau pačiai? Gyventi su vyru, šiaip ar taip, gerokai ramiau ir saugiau negu vienai. Šaldytuvas ir mokesčiai dabar – tau ant galvos, vaikui nepasakysi: „Tu ko nors užvalgyk, o mamytė pagulės...“ Ar laisvė atperka padidėjusius rūpesčius ir nepatogumus?
O, taip – po skyrybų išmokau daryti ne tai, ką noriu, bet tai, ką reikia. Gyvenu vidinės drausmės kupiną gyvenimą: nuoširdžiai nepamenu, kada kur šlaisčiausi, spontaniškai vakarojau su draugėmis ar tiesiog kokį nors antradienį iki pietų padoriai išsimiegojau! Jei yra kokių šeimyninių reikalų – žinau, kad be manęs jų niekas nesutvarkys. Jei neturiu pinigų – žinau, kad niekas neduos, o jei uždirbau – žinau jų kainą. Nėra jokių abejonių: gyventi vienai gerokai sunkiau nei dviese. Ne veltui vyrai ir moterys buriasi į poras: vienas pripildo šaldytuvą maisto, kitas – gamina, vienas serga – kitas juo rūpinasi, vienas parneša gėlių, o kitas jas laisto... Visa tai yra gražu. Bet aš to nebeturiu. Šie metai mane labai daug ko išmokė: iki šiol buvau naivuolė, nežinojau, nė kaip skaitliukų parodymus užrašyti, nė kiek maisto produktai kainuoja... Iš pradžių saugiai ir šiltai gyvenau pas tėvus, paskui – pas vyrą. O dabar esu laisva: tokia laisva, kokia dar gyvenime nesu buvusi. Žinoma, man tai patinka, bet kartu ir kiek baugina, nes nelabai turiu kur tos savo laisvės dėti...
Galėtum sau šėlti per naktis „Absento fėjose“...
Galėčiau! Bet kažin kodėl to nedarau? Spontaniški baliai, lėkimas kažkur su kažkokiais bernais manęs netraukia, nevilioja, nepatinka... Gal senstu? Gal savo jau atlaksčiau? Visus metus kojos nekėliau į jokius vakarėlius. Dabar po truputį vėl pradedu iškišti nosį: tai į kokią parodą nueinu, tai dar kur nors... Matyt, taip jau žmogus sutvertas: nori tik to, ko neturi.
Niekada nesigailėjai dėl skyrybų? Nesidairai atgal?
Minčių būta visokių, bet... Atgal aš niekada nesidairau. Be to, sprendimas skirtis priimtas ne per vieną dieną ir – mudviejų abiejų: tikiu, kad tai abiem yra tik į gera.
Ko pasimokei iš santuokos? Ko nebekartotum kituose santykiuose?
Mažiau reikalaučiau iš vyro. Manęs nebejaudintų smulkmenos, dėl kurių ėjau iš proto būdama dvidešimties. Ir būčiau nuolankesnė, dosnesnė, ramesnė, uolesnė, rūpestingesnė...
Tai panašu į savigailą, ar ne?
Nieko panašaus – labiau į savianalizę ir tobulėjimą.
Ar naujus santykius lengviau megzti, kai jau turi patirties? O gal kaip tik – sunkiau?
Sunkumų dėl bendravimo neturiu – kad tik noro būtų... Nelendu specialiai į vyrų susibūrimus, nevaikštau į madingus sporto klubus ar naktinių linksmybių vietas, akių „Maximoje“ nevartau. Prie komplimentų esu pripratusi, bet jų juk sulaukia ir kitos moterys, ir netgi – iš tų pačių vyrų! Neslėpsiu, šiandien aš turiu draugą. Bet nusimegzti tokius santykius, kokių pati norėčiau, nelengva. Yra aibė kliūčių... Todėl dabar namuose gyvename trise: aš, dukra ir katė Kriauklė, sykį netyčia užklydusi į mūsų namus ir pasilikusi.
Šiemet daug keliavai. Ką pavyko atrasti svetur?
Suomijoje atradau nuostabius krioklius ir gilias elniukų akis. Jie tokie drąsūs, o aš tokia bailė! Vienas net vijosi mane bėgančią... Prancūzijoje radau Žydrosios pakrantės prabangą. Indijoje atradau karves, gražias šiukšles ir trečią virtuvę, kuri tapo mano mėgstamiausia (pirmenybę teikiu italų, antra – prancūzų). O Italija, tiksliau – Roma, mane ypač apžavėjusi. Tos istorinės grožybės, Vatikano jėga, maistas, oras, aura... Nesistebiu, kodėl visi pasaulio keliai veda į Romą. Kai einu namo po Vatikano mišių, toks palaimos jausmas užlieja, kad sunkiai randu su kuo palyginti...
Dvynė sesuo Ramunė jau senokai ten gyvena. Tavęs nevilioja?
Vilioja... Itališkai suprantu beveik viską, reikia tik išmokti sklandžiai prabilti – tai mano ateinančių metų tikslas, tad jau užsirašiau į kursus. Man patinka italų aprangos stilius, elgesys su moterimis, požiūris į vyresnius žmones, ilgos ir jaukios šeimyniškos vakarienės. Romoje apstu garsiausių prekės ženklų parduotuvių: aš į jas neužsuku, nes man atrodo nepadoru pirkti megztuką už mėnesio atlyginimą, nors ir labai dailiai sukirptas, kašmyrinis, o jo spalva ir apdaila – ajajai... Bet aš suprantu kokybę ir ją vertinu, žinau, kad nėra nieko aukščiau už „Brunello Cuccinelli“ ar „Hermès“. Lietuviai daug ko sau neleidžia ir taip nesimėgauja gyvenimu kaip italai – jie save kur kas labiau puoselėja ir myli. Mielai ten pagyvenčiau bent pusmetį, bet buvęs vyras labai nenorėtų, kad išsivežčiau dukrą, – apie tai jau esame su juo kalbėjęsi... Todėl kol kas pasitenkinu Italija aplankydama seserį bent tris kartus per metus. Ką tik iš ten grįžau: buvo šilta, saulė žeme ridinėjosi – nesišypsoti buvo tiesiog neįmanoma!
O apie darbą jau pagalvoji? Kokio jo norėtum – kokia veikla apskritai būtų ideali moteriai, norinčiai gyventi ne tik kontoros, bet ir asmeninį savo gyvenimą?
Žinai, kiaurus metus kasdien dirbau nuo ryto iki vakaro. Ryte pašokdavau, pastverdavau švarią palaidinukę, kuri pirma po ranka pasitaikydavo, vieną akį pasidažydavau, kitos nelabai – ir pirmyn. Jau nekalbu apie tai, kad ir po darbo ne į baseiną šokdavau: laukdavo namai, ruoša, buitis... Per tą laiką nepasiilgau šopingo, šmirinėjimo po salonus – drabužių matavimasis yra varginantis procesas, o papuošalų, esu įsitikinusi, moteris sau turi pirktis ne pati... Bet pasiilgau žmoniško pabuvimo su savimi. Dabar nebesiplėšau – retkarčiais padirbėju stiliste kuriant reklamas ir tuo džiaugiuosi. Nagi, pasvajokime, kokio darbo norėčiau... Pirma – teikiančio malonumą. Antra – trunkančio ne visą dieną. Ir trečia – kad nereikėtų mėnesio gale skaičiuoti, ar bus kuo susimokėti už šildymą: aš jau nebe studentė, kuri plėšytųsi už šimtą litų. Be to, privalo likti laiko rytiniam krosui, veido kaukei, ramiam puodeliui kavos ir atsipalaiduoti: nuo amžino lėkimo uždususi moteris nepatinka nei sau, nei kam nors kitam.
Gal tai galėtų būti televizija?
Gal ir galėtų... Jei ten būtų vietos saviraiškai.
Tai gal geriausia išeitis – susirasti turtingą vyrą?..
Na, labai neblogai būtų (juokiasi). Neimsiu maivytis ir paaugliškai vapėti, kad materialinė padėtis man visai nerūpi. Pasiturintis vyras yra geriau nei nepasiturintis. Juk ir vyrai kažkodėl labiau linkę rinktis gražią ir jauną moterį negu pagyvenusią ir mažiau dailią... Tačiau jausmai ir žmogaus gerumas – svarbiausia. Man apskritai gerumas yra aukščiausia žmogiškoji vertybė.
Ar tavo gyvenime dažnai taip nutinka, kad sėkmė tarsi nukrinta iš dangaus? Ar tu apskritai – sėkminga moteris?
Atvirkščiai! Per visą gyvenimą jokia palanki proga nėra pati pasibeldusi į mano duris. Visada turėdavau įdėti pastangų, kad ją prisiviliočiau, visada pati ieškodavau progų su ja susitikti, bet ir tai ne visuomet pavykdavo pagriebti už skverno... Nei tėvai į gerą darbovietę įtaisė, nei butą paliko, nei turtingas draugas automobilį dovanojo, nei eidama gatve perlų radau – absoliučiai viskuo teko rūpintis pačiai. Ne, aš nesu sėkminga moteris. Bet nereikia painioti sėkmės su laime, nes vis tiek jaučiuosi laiminga. Na, nesu dizainerių drabužiais apsirėdžiusi prabangi ponia – ir kas? Turiu ne penkiolika, o tik tris poras žieminių batų – ir man užtenka. Reikės, patiks, galėsiu – gal nusipirksiu ir kokius „Cuccinelli“ batus. Gyvenu pagal holistinę filosofiją, kuri teikia peno visai žmogaus esybei – kūnui, protui ir dvasiai. Jei žmogus ignoruoja bent vieną iš šių komponentų, jam trūksta harmonijos. Tarkime, jeigu aš nesimeldžiu, o tik vartau madų žurnalus, darausi veido kaukes ir čiulpiu krevečių galvas, užsigerdama šampanu, – pradedu blogai jaustis, nes nelieka harmonijos. Reikia išlaikyti balansą: vieną vakarą paskaityti gerą knygą ir paglostyti katę, kitą – nueiti į bažnyčią, trečią – į „KristiAną“, o ketvirtą – išgerti šampano. Štai ką vadinu tobulu gyvenimu. Kiekvieną rytą ir vakarą padėkoju Dievui už tai, ką turiu.
Galbūt gyventi būtų kur kas paprasčiau, jei mažiau mąstytum, analizuotum, gilintumeisi, o būtum tiesiog graži moteris, kuri neturi savo nuomonės ir yra tiesiog papuošalas vyrui prie kostiumo? Jei nekamuotų tas vargas dėl proto...
Ačiū už tą „vargą dėl proto“ (juokiasi). Labai taikliai pasakei apie analizavimą, gilinimąsi, filosofavimą... Iš tiesų jaučiu, kad tai man trukdo įtilpti į tam tikrą gražios kvailutės formatą, kuris daugumai būtų kur kas priimtinesnis nei dabartinis. Ir man tuomet būtų kur kas lengviau gyventi. Bet lengvas kelias – ne mano kelias.
