Ir jie nesijaudina, ką kiti apie juos kalba, nes duetas daro viską iš širdies. Prieš savaitę duetas atšventė savo metukų gimtadienį, tad kalbamės apie juos ir jų muziką
Kaip gimė jūsų duetas?
Dovilė: Aš dirbau laikraščio „15min“ marketingo skyriuje. Buvo mūsų trejų metų gimtadienis ir kolektyvas kūrė himną, po to reikėjo jį įrašyti ir taip per pažįstamus susipažinau su Viliumi.
Aš dainavau, o jis paklausė, gal norėčiau pabandyti dainuoti kartu su juo. Pabandėm ir tapom duetu. Esmė ta, kad niekam nieko nereikėjo įkalbinėti. Kaip vienas mūsų pagalbininkas yra pasakęs – yra žmonių, kurie tiesiog tinka chemiškai. Vienas be kito jie tiesiog neįdomūs. Ta chemija ir tai, kad mes su Viliumi taip sulipom priduoda labai daug šarmo ir charizmos mūsų duetui. Be to, mes esam labai geri draugai. Aš žinau, kad visada galiu skambinti Viliui, o jis atsikels naktį ir man padės. O Vilius irgi žino, kad bet kada gali man skambinti.
Bet žmonės, tarp kurių vyksta tokia chemija dažniausiai sukuria šeimas...
Vilius: Tarp mūsų kitokia chemija. Darbinė arba kūrybinė.
Dovilė: Negali du žmonės kažko daryti, jeigu jie nežiūri į tą pačią pusę. Tai kūrybine prasme, mes su Viliumi žiūrim į tą pačią pusę. Mano mama sako, kad poroje gali būti visiškai priešingos asmenybės, pavyzdžiui pas mus: aš esu visiška cholerikė, o Vilius toks racionalesnis, ramesnis; bet svarbu turėti bendrą tikslą.
Kartu jūs grojat dar tik metus, o jau esate žinomi. Ar nesijaučia žvaigždžių ligos simptomų?
Dovilė: Žmonės, kurie ateina į koncertus visuomet jaučia, ar tu nuoširdžiai viską darai, ar ne. O jeigu žmogus ateina į koncertą ir nuoširdumo nepajaučia, tai ar eis daugiau klausytis tokių atlikėjų?
Vilius: Per gimtadienį mes labai nuoširdūs buvom, turėjom didelį tortą ir norėjom, kad visiems būtų smagu. O galėjom reklamuotis ir siekti kuo didesnės finansinės naudos.
Dovilė: Mes per tuos metus tai nepasikeitėm, bet aplinkinių reakciją į mus pasikeitė. Iš pradžių buvom naujokėliai gerąją prasme, o dabar tapom tais naujokėliais, blogąja prasme.
Vilius: Dabar jau supranti, kad tik artimiausi žmonės nuoširdžiai džiaugiasi tavo sėkme.
 |
| Martyno Siruso/adfoto.lt nuotr/Gimtadienio akimirka |
Per tuos metus buvote nekartą nominuoti, ar tai jums ką nors reiškia?
Vilius: O kas tie apdovanojimai? Aš dabar pagalvojau, kad nelaimėjom mes nei „Opus 3“, nei „Garažo“ nominacijose, bet juk nereikia gauti apdovanojimo, kad kažką pasiektum.
Dovilė: Didžiausias apdovanojimas yra pamatyti paprastus žmones ir jų džiaugsmą, emocijas. Kai matai, kaip žmonės po sunkių darbų atsipalaiduoja, ateina į koncertą ir linksminasi iš širdies, tai čia yra apdovanojimas.
O jūs užsiėmę žmonės esat?
Vilius: Šiek tiek (juokiasi). Darbas kino studijoje, garso režisieriaus magistro studijų baigimas, repeticijos. Kartais pagaunu save, kad kažką veikiu, važiuoju kur nors, o mano galvoje tik muzika. Dėlioju ten visokius garselius...
Dovilė: Nuo šio pavasario labai aktyvus metas mums prasidėjo, kažkaip užsisuko ratas. Dabar neatsimenu laisvo savaitgalio. O dar po tokio dydžio koncertų, kaip kad buvo mūsų gimtadienio koncertas „Tamstoje“, man dar kitą dieną būna visiškas kosmosas. Atsimenu, dar kai „Opus 3“ terasoje grodavom vasarą, tai kitą dieną aš darbe negalėdavau atsigauti ir gulėdavau ant grindų po stalu. O bendradarbiai tyčiodavosi iš manęs.
Vilius: Per koncertą žiauriai išsikrauni, sėdi po to su vandens stikline ir nesinori eiti net pas draugus, kurie atėjo tavęs paklausyti. Ir kitą dieną dar negali atsigauti taip lengvai. Atrodo, kad per koncertus atiduodi viską, ką gali.
Kūryboje atrandu save ir palyginus, ką aš dariau prieš metus, tai dabar jau jaučiasi šioks toks profesionalumas, įdirbis. Dabar jau žinau, kokį prieskonį, iš kurios lentynos įdėti, kad būtų skanu.
Dovilė: Vilius beje labai gerai gamina, už tai kulinariniais terminais ir šneka dabar.
Vilius: Jeigu važiuoju į kitą šalį, tai visuomet stengiuosi parsivežti tos šalies receptų knygą. Paskutinė tokia parkeliavo iš Maroko.
Kokį įspūdį tau paliko Marokas?
Vilius: Man labai patiko laisvė. Sėdi du senukai, vieną ožką gano ir jiems gerai. O pas mus žmonės turi gerus darbus, mašiną, namus, o vistiek dejuoja.
Mes labai nuoširdžiai viską darom. Ir jaudulys mūsų veiduose visada matosi, kartais atrodo, kad ant scenos išprotėti gali, nežinai net kur žiūrėt. Tada žiūriu į Vilių, o jis į mane nežiūri ir dar baisiau pasidaro, o kai atsisuka ir nusišypso iškart ramiau, sako Dovilė
O jūs ar dėl ko nors dejuojat?
Dovilė: Pagrindinė mūsų problema dabar yra laikas. Kaip pridėti parai dar 12 valandų? Iš muzikos mes neišlaikom savęs, negalim susimokėt nuomos už butus, dėl to yra reikalingi darbai, kurie suvalgo mūsų laiką. Tokioje situacijoje yra dvi pusės. Nors ir sėdim minuse dėl muzikos, bet turim už ką nusipirkti reikiamą aparatūrą, nes dirbam kitus darbus. O iš kitos pusės turim tą kūrybinę laisvę. Mums nereikia lipti kitiems per galvas, siekiant parduoti savo muziką. Taip mes galim tiesiog pajaust malonumą kurdami ir atlikdami savo dainas.
Vilius: O dar gerai yra tai, kad turėdamas darbą, tu paiilsi nuo muzikos. Atidirbęs darbo dieną jau degi noru eiti į repeticiją ar į studiją kurti. Aš įsivaizduoju, kad jeigu mes pastoviai gyventume vien ta pačia muzika, mes išsidraskytume vieni kitiems akis ir nieko nepasiektumėme.
Dovilė: Čia visur taip yra – kuo tu mažiau turi laiko, tuo tu labiau susikoncentruoji ir tuo geriau padarai savo darbus. Aš sakau, trūksta dar 12 valandų paroje. Kiek dar visko yra sugalvota ir nepadaryta. Po gimtadienio koncerto dar ir dabar sąžinė graužia, nes gal galėjom kažką kitaip, geriau padaryti.
Vilius: O aš kaip tik manau, kad muzikine prasme koncertas buvo puikiai suplanuotas. Pirmi kūriniai tokie ramesni, dar su jauduliu, o paskui viskas įsisiūbavo.
Dovilė: Muzikine prasme, tai ištiesų buvo viskas labai gerai. Pirmą kartą Vilius scenoje net batus nusiėmė!
Kodėl taip pasielgei?
Vilius: Tai kad labai karšta ant scenos buvo. Groju ir jaučiu, kad viskas gerai einasi, publika šėlsta, o man nepatogu su batais. Tai ir nusispyriau.
Dovilė: Mes labai nuoširdžiai viską darom. Ir jaudulys mūsų veiduose visada matosi, kartais atrodo, kad ant scenos išprotėti gali, nežinai net kur žiūrėt. Tada žiūriu į Vilių, o jis į mane nežiūri ir dar baisiau pasidaro, o kai atsisuka ir nusišypso iškart ramiau.
Vilius: O man viską sukontroliuoti reikia, kompiuteris, būgnininkas, sintezatorius, o ateityje planuoju dar vieną kompiuterį ir sintezatorių statytis.
Dovilė: Ir dar dvi rankas prisiūk!
Ar nebuvo žmonių jūsų kelyje, kurie nuo pradžių kišo pagaliusį ratus?
Dovilė: Mane tai labai skaudindavo komentarai, ypač tokie, kad muzika visai gera, bet man truputį svorio numesti reikėtų...Vilius labai greitai išmokė mane nereaguoti į tokias kalbas.
Vilius: Tiesiog viskas remiasi į tikėjimą, ką tu darai. Jeigu būsi silpnas ir pažeidžiamas, tai tave labai greitai supakuos ir išmes į šiukšlių dėžę. Mes neesam prieš kritiką, tik mums reikia argumentuotos kritikos.
