Tačiau metų pabaigoje maloniai nustebo ir pats – minėtas vaizdo klipas be konkurencijos nuskynė pirmosios vietos laurus ketvirtus metus LRT organizuojamame lietuviškų vaizdo klipų konkurse KLIPVID. Prieš dangų nudažant šventiniams gruodžio fejerverkams, pasikalbėkime su Andriumi apie išsipildančias svajones, gyvenimo džiaugsmus bei receptų knygą, kuri niekada nebus parašyta.
Kiekvienam žmogui, menininkui, artistui svarbu sulaukti savo darbo pripažinimo, įvertinimo. Šįkart įvertinimo sulaukėte ne tik klausytojų šypsenomis bei plojimais, feisbuko paspaudimais „patinka“, bet ir atkreipėte autoritetingos LRT sudarytos komisijos dėmesį, virtusį pirmąja vieta KLIPVID konkurse bei solidžiu piniginiu prizu. Kaip jaučiatės, nugalėtojau?
Nematau jokio reikalo slėpti, kad jaučiuosi laimingas ir išdidus. Dar šią savaitę leisiu sau pasimaudyti šlovės spinduliuose, bet įtariu, kad po Kalėdų vėl tapsiu jaukus, paprastas ir sukalbamas.
Kaip manote, ar kūrybinis darbas tampa svaresnis, kai būna įvertintas šalies mastu?
Manyčiau, kad šiuo atveju mastas nieko nenusveria. Ar šalies, ar gatvės mastu – svarbiausia, kad šis mūsų vaikas pasirodė mielas ir gražus ne tik jį pagimdžiusiems kūrėjams. Be to, jis yra tarsi priminimas to, kokie mes buvome prieš gerus metus ir ką nuveikėme. Yra menininkų, kurie visą gyvenimą didžiuojasi kokiu nors priešistoriniais laikais nuveiktu darbu ir kiekviena proga pasakoja apie jį pokalbių laidose. Tai juos palaiko ir padeda jaustis gyvais. Aš turiu visiškai priešingo pobūdžio problemą: nauju kūriniu džiaugiuosi labai ribotą laiką – kaip vaikas nauju žaislu, kuris po dienos ar dviejų nusibosta ir pasimiršta. Ir kai po pusantrų metų mūsų nieko gero nelemiantis „Penktadienis. 13 diena“ atsiskleidžia iš gerosios pusės ir laimi KLIPVID, gauni puikią progą nustebti: „Oho, kaip gražu! Ir tai padarėme mes?“
Ar „Penktadienis. 13 diena“ – pirmasis Jūsų vaizdo klipas? Kaip pajutote, kad jau atėjo laikas klipo kūrimui?
Jei neskaičiuotumėme daugybės klipų, sukurtų Keistuolių Teatre, šis bandymas atkreipti dėmesį konkrečiai į save yra tikrai pirmas. Noras sukurti klipą kokiai nors savo dainai kilo, kai buvau kokių 30-ies metų. Kai sukako 40, jis jau buvo pilnai mane užvaldęs. Ir, kaip matote, praėjo ne tiek jau daug laiko ir šis noras virto realybe.
Kokiu būdu buvo pasirinkta daina ir kas vyko po to?
Dainos – kaip ir artistai: vieni papuola į didįjį ekraną, o kiti visą gyvenimą lieka teatro vaikais. Paskelbiau konkursą, ir jį, kaip dažniausiai būna, be jokių logiškų argumentų laimėjo „Penktadienis. 13 diena”. Motyvuota tuo, kad „už muzikos ir teksto slepiasi daug vaizdinės dramaturgijos, kuri yra ne pirmame plane, o kažkur dar giliau, ir kurią kiekvienas gali traktuoti savaip“.
Po dainos pasirinkimo mes su būsimojo klipo režisieriumi Dariumi Miniotu apie pusę metų kovojome su savimi ir mus užvaldyti siekiančiomis idėjomis. Atmetę gal dvyliką jų, galiausiai grįžome prie pačios pirmosios. Pasirodo, kad pirmas įspūdis buvo teisingiausias. Beliko tik rasti talentingų ir stiprių žmonių, kurie ryžtųsi tai nufilmuoti per vieną dieną. Nors, kaip pasakė vienas šilto ir šalto matęs apšvietėjas: „Chebra, jūs čia ne klipą, o kiną darote. O kinas per vieną dieną nesidaro“.
Kur slypi juodai balto, tarsi nespalvotas televizorius ar senas kino filmas, klipo paslaptis, užbūrusi komisiją ir daugiau nei 100 kitų pretendentų palikusi užnugaryje? Ar lengvas vaizdo klipo kūrimo procesas?
Kaip ryškus makiažas kelia įtarimą, kad su žmogumi ne viskas gerai, taip ir spalvos ne visada suteikia kūriniui grožio ir prasmės. Spalvų nebuvimas jau savaime yra paslaptis, kuri žadina smalsumą ir skatina fantaziją. Ir, kaip parodė gyvenimas, ne tik mums vieniems. O tai be galo džiugina.
Labai norėjosi visiems pranešti, kad Lietuvoje yra kūrybingų žmonių, kuriems „viskas įmanoma“. Kurie ir be nesuvokiamus kriterijus taikančių rėmimo fondų pagalbos sugeba sukurti kažką gražaus. Tai be galo džiugina, nes tokių kūrėjų vis mažėja ir darosi baisu, kad jie gali iš viso išnykti. Per daug jau dažnai girdžiu: „Norėčiau kurti, bet tai neįmanoma, nes nėra pinigų. O kai nėra pinigų, tenka dirbti „šiaip kažką“. O kai dirbi „šiaip kažką“, nebelieka gyvenimo džiaugsmo ir įdėjų. O kai nėra įdėjų, niekas neduoda pinigų!“ Todėl aš žiauriai dėkingas visiems, kurie padėjo sukurti šį mano klipą: režisieriui Dariui Miniotui, operatoriui Viliui Mačiulskiui, aktorei Juditai Urnikytei. Taip pat geros muzikos ekspertams „Bardai LT“ ir jos vadovui Benui Jakštui, be kurių gerų norų visi mūsų užmojai būtų nuėję perniek, ir daugeliui kitų, kuriems dar „viskas įmanoma“!
Buvo besistebinčių netikėta šio klipo sėkme. Tačiau gal ji nebuvo tokia jau netikėta? O gal žinote įsimintino vaizdo klipo kūrimo receptą?
Nenoriu nieko įžeisti, bet daugelis šių dienų Lietuvos klipų kūrėjų daug nemąstydami sąžiningai bando sekti paskui kokią Beyonce arba J. Bieber‘į. Rezultatas: iki Beyonce ir J. Bieber‘io toli kaip iki Andromedos Ūko , o savasis „aš“ beviltiškai prarastas. Tikrai nesiruošiu išleisti receptų knygos „Kaip sukurti gerą vaizdo klipą“. Tiesiog manau, kad visų pirma tai turi būti savita ir skanu pačiam sau, o tada jau galima bandyti vaišinti ir kitus. Tai turi būti „mūsų dangus, kurį sau susikūrėm“ (iš dainos „Mūsiškiams“).
Daina „Penktadienis. 13 diena“ skamba ir Jūsų naujojoje kompaktinėje plokštelėje „Laivas restoranas“, su kuriuo šiuo metu plaukiojate po didžiųjų Lietuvos miestų koncertų sales. Kokį Andrių Kaniavą pamatys žiūrovai, įlipę į šio laivo denį artimiausiuose koncertuose?
Kaip sakė man artimi žmonės, šis albumas labai šiltas ir lyriškas, kas man nėra būdinga. Taip ir nesupratau, ar tai buvo pagyrimas, bet koncertų metu išliksiu būtent toks – šiltas ir lyriškas. Labai gerai, kad koncertai vyksta kalėdiniu periodu. Jei vyktų kitu metų laiku, bijau, kad būčiau nesuprastas.
Andrius Kaniava ir „Laivas restoranas“ gruodžio 21 d. svečiuosis Šiauliuose, koncertų salėje „Saulė“, gruodžio 26 d. Kaune, VDU didžiojoje salėje, gruodžio 27 d. Marijampolės kultūros centre. Su kokia nuotaika pasitinkate šv. Kalėdas ir galbūt jau galvojate, kuo kitais metais nustebinsite savo gerbėjus ir pirmiausia pats save?
Niekam ne paslaptis, kad švenčių periodas visiems save gerbiantiems autoriams ir atlikėjams atima daug jėgų. Ir kai kitais metais, pažvelgęs į veidrodį, pamatai save dar gyvą ir norintį tęsti panašią veiklą toliau, patikėkite – tai stebina. O jei sugebi stebėtis savimi, visada nustebinsi ir kitus. To visiems ir linkiu – stebinkime vieni kitus ir gyvensime ilgai bei laimingai!
