Triuko paslaptis – periferinis regėjimas. Jei žiūrėtume ne tiesiai į gražuolių (lytis šiuo atveju – ne tokia jau ir svarbi) veidus, o truputį tiems veidams pro šalį, mūsų periferinis regėjimas atskleistų netikėtų išvaizdos momentų. Kitaip tariant, nuo grožio iki bjaurumo – tik vienas žvilgsnis arba keletas kampinių minučių...
Šią iliuziją visai atsitiktinai atrado Kvinslendo universiteto (Australija) psichologijos studentas Seanas Murphy. Jis stebėjo kitam eksperimentui skirtas nuotraukas ir atkreipė dėmesį, jog akies krašteliu matomi veidai suvokiami kaip iškraipyti, deformuoti.
Su kolegomis išsamiau ištyręs šią iliuziją, S.Murphy priėjo išvadą, jog veidai iškraipomi tik tuomet, kai demonstruojami veidai sulygiuojami pagal akių aukštį – stebimų veidų akys turi būti viename lygyje, o fotografijos demonstruojamos trumpais epizodais, sparčiai jas keičiant. Veidų transformacijas sukuria vienas po kito rodomų veidų skirtumai. Pavyzdžiui, didelės akys atrodys išsprogusios, jei prieš tai buvo demonstruojama žmogaus su mažomis akimis fotografija (ir atvirkščiai).
Mokslinėje periodikoje ši suvokimo iliuzija buvo pristatyta dar pernai. Tačiau efektingas vaizdo filmukas, iliustruojantis iliuzijos poveikį, sukurtas tik dabar. Ši iliuzija konkurse „Best Illusion of the Year“ („Metų Iliuzija“) buvo pripažinta laureate.
