Prenumeratoriai žino daugiau. Prenumerata vos nuo 1,00 Eur!
Išbandyti

Giedrė Balutytė: „Sunkiausiomis akimirkomis svarbiausia tikėti“

Dainininkei, projekto „Žvaigždžių duetai“ dalyvei Giedrei Balutytei draugės dažnai užduoda klausimą: „Kodėl tau, nė trisdešimt metų neturinčiai moteriai, likimas skyrė tokių išgyvenimų?“ Pati Giedrė sako, kad nieko nenutinka veltui, ir sutinka pasidalyti skaudžiausia savo patirtimi.
Giedrė Balutytė
Giedrė Balutytė / Viganto Ovadnevo nuotr.

Ką veikėte iki tol, kol televizijos eteryje jus išvydo pusė Lietuvos?

Reikėtų pasakoti turbūt apie pastaruosius dešimt metų, nes per juos mano gyvenime buvo labai daug įvykių. Antroji mano dukrelė Gabija gimė turėdama širdies ydą. Net trejus metus pašvenčiau mažylei gydyti ir slaugyti – daug laiko praleidome ligoninėje. Kai iš jos išrašė, niekur toli neišvykdavome, nes specialistai turėjo būti ranka pasiekiami.
Laimė, dukrelė praėjus metams po operacijos atsigavo, o aš radusi šiek tiek daugiau laiko pradėjau vėl muzikuoti.

Ar tai reiškia, kad ir iki tol domėjotės muzika?

Į sceną mane atvedė mama (populiari dainininkė ir politikė Onutė Valiukevičiūtė – aut. past.). Su ja vaikystėje koncertuodavome drauge. Kai Gabija atsigavo, įrašiau keletą dainų, o vėliau sulaukiau pasiūlymo dainuoti „Žvaigždžių duetuose“. Sutikau net nesvarstydama (šypteli).

O kas saugoja mažyles, kol repetuojate ir dalyvaujate filmavimuose?

Tai mielai daro mano mama ir tėtis. O jei jie negali, padeda labai gera mano draugė. Šiuo metu atsirado galimybių, leidžiančių dalyvauti muzikiniame projekte ir skirti šiek tiek laiko sau.

Gal likimas viską taip sudėliojo?

Toks jausmas, kad būtent taip ir nutiko. Viskas, kas klostosi mano gyvenime, atrodo neįtikėtina. Kalbėdama apie lemtį, visada buvau skeptikė, bet pastaruoju metu nuomonė pasikeitė – ko gero, tikrai kažkas iš aukščiau viską pakreipia taip, kaip reikia.

Patyrėte, kad kovoti dėl vaiko sveikatos reikia iš paskutiniųjų.

Tai nenupasakojama. Kalbėdama apie dukros ligą, vis dar susigraudinu, nors jau nemažai laiko praėjo... Iki šiol į atmintį įstrigę vaizdai iš ligoninės. Keista, ir dabar atsimenu kiekvieno ligoniuko ir jo mamos vardus, veidus. Išėjusi iš gydymo įstaigos su mažyle ant rankų, norėjau tik vieno – klauptis ant kelių ir išbučiuoti gydytojams kojas. Suprantama, ne tik medikai, bet ir pati dukrytė prisidėjo, kad liko gyva – ji labai gyvybinga.

Plačiau skaitykite žurnale “Ji”

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Netikėtai didelis gyventojų susidomėjimas naujomis, efektyviomis šildymo priemonėmis ir dotacijomis
Reklama
85 proc. gėdijasi nešioti klausos aparatus: sprendimai, kaip įveikti šią stigmą
Reklama
Trys „Spiečiai“ – trys regioninių verslų sėkmės istorijos: verslo plėtrą paskatino bendradarbystės centro programos
Reklama
Beveik trečdalis kauniečių planuoja įsigyti būstą: kas svarbiausia renkantis namus?