Naują albumą išleidžiate po devynerių metų pertraukos. Drugeliai pilve nepradeda skraidyti?
Labiau gyvename jau kito albumo, į kurį ketiname sudėti tik naujas dainas, laukimu. O šiame, „Fermatoje“, bus įvairių – ir naujų, ir senų – kūrinių. Kam apskritai jį leidžiame? Nes nebegalėjome ilgiau laukti (juokiasi)!
Kodėl pastaruosius šešerius metus apie „Empti“ nebuvo nieko girdėti?
Gimus Saulei turėjau padaryti šiokią tokią pertrauką. Vėliau su Pauliumi („Empti“ nariu Pauliumi Kilbausku – red. past.) įrašinėjome dainas, tačiau muzika iš „pop“ ėmė keistis į kažką kita, ir taip gimė projektas „Overtone“. Po poros metų Paulius sukūrė dar vieną projektą, o mane pakvietė „Pieno lazeriai“. Bet kai vieną dieną su Pauliumi įrašėme dainą reklamai, kuri, kaip vėliau pasirodė, netiko užsakovams, bet tiko mums, pagalvojome: kodėl gi nepabandžius atsikurti. „Empti“ visada buvo ir bus pirmoji tikroji mano meilė.
Pirmąją gyvenimo meilę taip pat gerai atsimeni?
Žinai, kaip mama vadindavo mano meiles? Epizodais! Vis klausdavo: „Tai kaip tavo epizodas gyvena?“ Visi berniukai mokykloje mane kažkodėl mylėjo: panešdavo kuprinę, už durų rankenos palikdavo gėlių... Pirmąją tikrąją meilę išgyvenau penkiolikos ar šešiolikos. Ar buvo laiminga? Nelaiminga meilė būna tada, kai baigiasi, o kol tęsiasi... Na, kas gali su manimi būti nelaimingas (juokiasi)?!
Iš tiesų atrodo, jog gyveni ramų, laimingą gyvenimą be didelių stresų. Taip ir yra?
Turiu vieną suknelę, kurią apsivilkusi žinau: manęs laukia labai neramus vakaras (juokiasi)...
Bet apskritai gyvenu gana ramiai ir nuosekliai.
Dar aštuonerių norėjau užaugusi būti estrados dainininke ir dainavimo mokytoja – taip ir nutiko. Tiesa, senu troleibusu važinėdama į muzikos mokyklą vis pagalvodavau, kad jei būčiau vairuotoja, stoteles ne žodžiu praneščiau, o išdainuočiau.
Vilniaus kolegijoje studentus mokai dainuoti džiazą. Bet juk šiais laikais dėstytojo profesija dažniausiai keičiama į pelningesnius užsiėmimus.
Netiesa: dainavimo mokytojo darbas po įvairių muzikinių televizijos projektų tapo itin populiarus. Kiekvieną mėnesį man paskambina keletas žmonių, kurie norėtų mokytis privačiai, bet tam nelabai turiu laiko.
„Noriu su tavimi susipažinti, nes tu dainuoji puikiai“, – tokie žodžiai yra įvertinimas, o ne komentarai. Tiesiog keista, kad žmonėms svarbiau ne tai, kaip dainuoju, o kaip atrodau, nors ir nesu joks veislinis šuo.
Scenoje visada atrodai originaliai, įdomiai, išskirtinai...
Ir gundančiai?! Po vieno koncerto internete pasirodė straipsnis: „Giedrė nustebino gundančiu įvaizdžiu.“ Gali įsivaizduoti, kokie komentarai tąsyk pasipylė – juk puikiai suprantu, kad nesu kokia gražuolė gundytoja! Bet eidama į sceną visada stengiuosi pasipuošti. O būtent tada, kai, pasak žurnalisto, žiūrovus „stebinau gundančiu įvaizdžiu“, pasirodžiau apsirengusi bet kaip... Buvo festivalis, todėl apsiaviau sportbačius, apsivilkau seną suknutę, vienoje vietoje net truputį praplyšusią, tad apie kokį „gundantį“ įvaizdį galime kalbėti?! Pankrokas – ne daugiau!
Sveiku protu suprantu, kad komentarai internete tėra proga žmogui pasireikšti. Žinau, kad mano laimė priklauso ne nuo jų, o nuo žodžių, kuriuos į akis pasako tokie profesionalai kaip džiazo muzikantas Vladimiras Tarasovas. „Noriu su tavimi susipažinti, nes tu dainuoji puikiai“, – tokie žodžiai yra įvertinimas, o ne komentarai. Tiesiog keista, kad žmonėms svarbiau ne tai, kaip dainuoju, o kaip atrodau, nors ir nesu joks veislinis šuo.
Trumpučiai šviesūs plaukai – tavo vizitinė kortelė?
Kažkada pirmoji mano meilė pasakė: „Visos bobos, kurios nusikerpa plaukus, yra kvailės.“ Tada turėjau ilgus gražius plaukus, bet jau kitą dieną juos nusirėžiau trumpai. Kodėl? Todėl, kad niekas nepaaiškins, kaip turiu atrodyti (juokiasi)! Negaliu pakęsti, kai mane kas nors varžo, nurodinėja.
Dukrai taip pat nenurodinėji, kaip elgtis?
Saulei jau aštuoneri. Mėgstu sakyti, kad turiu mažo ūgio draugę. Saulė – „parodinis“ vaikas: jos humoro jausmas – kaip suaugusio žmogaus, ji protinga ir kalbėtis su ja galima apie viską. Tiesą sakant, su Dominyku Saulės nelabai ir auklėjame – tarsi pati auga... Negana to, teisingiau būtų pasakyti, kad ji mus su vyru paauklėja.
Su Dominyku kartu esate dešimt metų. Trejų, septynerių metų krizė – visa tai teko patirti?
Nesu Anglijos karalienė, kuri nevaikšto į tualetą (juokiasi)... Žinoma, buvo visko. Kažkada pažįstamo klausiau, kada su mylimu žmogumi, su kuriuo kalbėdamasis, rodos, niekada gyvenime nesi pakėlęs balso, prasideda barniai... Jis pasakė: „Tada, kai pradedi iš jo reikalauti daugiau nei iš savęs.“
Man pasisekė, kad Dominykas yra labai geras tėtis ir šeimos žmogus. Juk mano repeticijos, koncertai dažniausiai vyksta vakarais, tačiau niekada per visą bendrą mūsų gyvenimą dėl to neišgirdau nė vieno priekaišto.
Su Domu tarsi kartu užaugome, per tuos kartu praleistus metus abu tapome kantresni... Nors galbūt jis ir šiandien mano, kad vis dar esu tas pats lūšiukas.
Domas – montažo režisierius. Dviem kūrybingoms sieloms išsitekti po vienu stogu lengva?
Taigi ir tekėjau už Domo tam, kad kiekvienai dainai turėtume po vaizdo klipą! Tiesa, turime tik vieną, ir sukurtą dar tada, kai net nebuvome pora. Neturiu klipų, bet gal turėsiu animacinį filmuką – kažkada pradėjau piešti komiksus, o Dominykas padeda man juos animuoti. Beliks tuos filmukus įgarsinti ir kur nors parodyti.
O ar išsitenkame po vienu stogu? Manau, būtų kur kas sudėtingiau, jei būtume muzikantai ir abu gyventume naktinį gyvenimą. Arba Domas dirbtų nuo devynių ryto iki penkių vakaro – štai tada jis tikrai manęs nesuprastų.
Beje, o ką pieši?
Komikso ir Dramikso nuotykius. Komiksas yra pusiau lūšis, pusiau voverė, kuriai nuolat viskas atrodo juokinga, o Dramiksas – zuikis su breketais, kuris viską gyvenime linkęs dramatizuoti.
Esi panaši į...
...žinoma, į Dramiksą! Visada viską esu linkusi dramatizuoti (juokiasi).
