Tada pradėkim banaliai, bet nuoširdžiai: jautiesi laiminga milijoniniame megapolyje?
Taip, džiaugiuosi vieta, kur gyvenu. Manau, priėmiau gerą sprendimą išvykti į Niujorką. Bent jau porą metų tikrai neketinu grįžti į Lietuvą. Pirmiausia ten sulaiko studijos.
Tęsi tarptautinio verslo mokslus, pradėtus Lietuvoje?
Niujorko mados institute (FIT) studijuoju mados verslą. Savo ateitį ir darbą matau būtent jame, o Niujorkas yra viena iš trijų geriausių vietų pasaulyje to mokytis. Tie mokslai yra tęstinės bakalauro studijos, nes Niujorke užskaitė mano lietuvišką Tarptautinės verslo mokyklos verslo administravimo diplomą. Amerikoje yra puiki ir lanksti studijų sistema. Pagal ją gali mokytis ir dirbantys, ir auginantys vaikus. Studijuoju antrus metus ir nežinau, kada mokslus baigsiu, nes man nesvarbu gauti diplomą. Gausiu sertifikatą, kuris patvirtins, kad išėjau kursą. Negaliu atsidėti vien mokslams, nes esu atsakinga už sūnų Majų, kuris gyvena kartu su manimi.
Niujorkas, miestas, kuris niekada nemiega, sukurtas vienišiems, ieškantiems laimės. Atrodytų, gyventi su vaiku būtų galima susirasti ramesnę vietą?
Tai – daugialypis miestas, kuriame gerai jaučiasi ir šeimos, ir vienišiai. Niujorkas – vienas geriausių pasaulio miestų visomis prasmėmis. Pastaruoju metu mano dienotvarkė priklauso nuo Majaus. Keliamės septintą ryto, nes sūnų reikia vesti į mokyklą, pamokos trunka iki pusės trijų. Per tą laiką spėju pasportuoti jogos studijoje, nueinu į institutą ir darbą. Labai stabilus ir ritmingas gyvenimas (juokiasi).
Skamba nuobodžiai... O ką savaitgaliais siūlo įvairialypis Niujorkas?
Vaikai pakeičia gyvenimą, todėl rutina yra savaime suprantamas dalykas ir tikrai – nežudantis. Viskas priklauso nuo mūsų nuotaikos, galimybių ir norų. Šeštadienio rytais Majuką vedu į ledo rutulio treniruotes. Rytais jam keltis sunku, bet šiaip ne taip išsijudiname ir diena pasidaro šviesesnė. Dažnai einame į Metropoliteno muziejų, kurio nariai esame. Nariu būti patogu ir naudinga, nes į muziejų gali eiti kada nori ir būti kiek nori, gauname kvietimų į naujų parodų atidarymą. Majui ten labai patinka. Tik nepagalvokite, kad tame muziejuje ir gyvename (juokiasi). Vasarą laisvalaikį leidžiame Long Ailande, kuris primena mūsų Palangą, važiuodavome į Brukliną.
Turi bičiulių, bendraminčių?
Žinoma, bet jų nėra daug. Niekada nebuvau apsupta būrio, todėl ir Amerikoje užtenka kelių draugių. Turime gražų ratelį lietuvaičių, su jomis praleidžiame nemažai laiko. Beveik visos yra modeliai.
Beveik „Seksas ir miestas“...
Tikrai, labai gerai pastebėjai (juokiasi). Panašumų su serialu mūsų bendravime tikrai galima rasti. Kartais prie mūsų prisijungia keletas užsieniečių. O jei rimtai, draugės man labai padeda, nes aš vienintelė esu mama.
Pagal Niujorką negalima daryti išvadų apie visą Ameriką. Tikrai ne visi galėtų tame mieste gyventi. Už save reikia labai rimtai pakovoti. Būsi per geras ir nuolaidus – visada atsiras tokių, kurie tave išnaudos, be didelių skrupulų apgaus ir net – sutryps.
Viena vertus, Niujorkas – vienišių miestas. Tačiau ten iš viso pasaulio suvažiuoja patys gabiausi, perspektyviausi žmonės?
Taip, tai vienišių, individualistų ir susireikšminusių žmonių miestas. Nors prieš metus tokios išvados taip drąsiai nebūčiau dariusi. Čia suvažiuoja neeiliniai žmonės, jie pasitikintys, drąsūs, talentingi ir dažnai lipantys per galvas. Visi tvirta koja žygiuoja pirmyn, nes už gabumus ir pastangas visada būni įvertintas. Kita vertus, visada gali rinktis, išvažiuoti į kitą miestą. Pagal Niujorką negalima daryti išvadų apie visą Ameriką. Tikrai ne visi galėtų tame mieste gyventi. Už save reikia labai rimtai pakovoti. Būsi per geras ir nuolaidus – visada atsiras tokių, kurie tave išnaudos, be didelių skrupulų apgaus ir net – sutryps. Netgi studijose ta atmosfera jaučiama. Dėstytojas nereikalauja, kad mokytumeisi, bet jau pirmoje paskaitoje pajutau beprotišką bendramokslių norą mokytis, žinių troškulį ir ketinimą būti pačiam geriausiam. Kita vertus, tai – labai teisingas požiūris. Tos pačios taisyklės galioja ir darbe.
Giedre, daugeliui klausimas, iš ko pragyveni, turbūt įdomiausias. Juk Niujorkas – labai brangus miestas.
Klausimas labai subtilus, tad pasistengsiu paaiškinti kuo smulkiau (šypsosi). Turiu kontraktą su modelių agentūra, priklausau brandesnei modelių kartai ir turiu jau susiformavusį klientų ratą. Modelių rinka labai brutali, vyrauja konkurencija, nes darbo vis dar nedaugėja. Finansinė krizė sukėlė tokių didelių pokyčių, kad vargu ar kada nors bus taip, kaip prieš ketverius ar penkerius metus. Katino laikai baigėsi (šyposi). Jeigu gatvėje pamatysi aukštą ir šiek tiek išvaizdžią merginą – garantija, kad ji dirba modeliu. Todėl kiekviena mergina vertina ir saugo savo darbą, gerbia ir myli klientus, nes už kampo stovi konkurentė, kuri tą pačią akimirką yra pasiruošusi perimti tavo darbą. Aš dalyvauju fotosesijose katalogams, dirbu šourumuose. Tai – gerai atlyginimas darbas, iš jo gaunu stabilias pajamas.
Dar slenkančiu grafiku pusmetį asistente dirbu viename butike Madisono aveniu. Jis panašus į stiliaus namus, kuriuose galima įsigyti drabužių, aksesuarų iš įvairių kompanijų. Esu atsakinga už papuošalus ir vintažinius apdarus. Tenka bendrauti su juvelyrais ir dizaineriais, kuriančiais papuošalus. Džiaugiuosi, kad galiu įgyti savo mokslams vertingos patirties, ateityje dar ieškosiu studijų apie brangiuosius akmenis ir metalus. Mūsų butiko klientūra ypatinga, čia užsuka žinomų asmenų. Pavyzdžiui, aktorė Renée Zellweger. Niujorke, kaip žinoma, žvaigždžių daug, todėl niekas to nesureikšmina ir nesiveja dėl autografo ar prašymo nusifotografuoti. Gali ryte prie gretimo stalo „Starbucks“ sėdėti su kokia įžymybe ar skubėdamas metro prasilenkti.
Kaip Majus priėmė Niujorko šurmulį?
Puikiai. Kalbos jis nemokėjo, bet aš be gailesčio „įmečiau“ jį į anglakalbių vaikų darželį. Pradžioje jautėsi sutrikęs, bet greitai pritapo ir niekada nesakė: „Mama, grįžkime į Lietuvą.“ Tarp mūsų ypatingas ryšys ir Majui svarbiausia, kad aš esu su juo. Kai tik supratau, kad į Niujorką galiu atsivežti vaiką, iškart tai padariau. Nors šiame mieste vienai moteriai auginti vaiką nėra lengva, o auklę rasti ir problemiška, ir brangu. Svarbiausią viską tiksliai susidėlioti, būti labai organizuotai ir netingėti. Jei pradėsi blaškytis, bus blogai. Man tikrai lieka laiko ir yra galimybių išeiti pavakaroti su draugais, lankau koncertus, kartkartėmis „patikrinu“ naktinį Niujorko gyvenimą. To man reikia dėl darbo.
Kokia kalba bendrauji su sūnumi?
Lietuviškai, bet jis spardosi ir užsispyręs tvirtina, kad Niujorke visi kalba angliškai ir net su mama jis nori taip kalbėtis. Bet kai būna Lietuvoje, kalba lietuviškai. Pernai vasarą jis praleido gimtinėje, bendravo su močiute ir tėčiu. Vienas skrido iš Niujorko. Pratinu sūnų būti tvirtu ir atsakingu žmogumi. Žinoma, jaudinausi, kol skrido, bet nesu iš tų mamų, kurios vaiką laiko prie sijono. Jis auga savarankiškas, drąsus ir stiprus vaikas. Eina į labai gerą valstybinę mokyklą vienoje iš geriausių Manhatano zonų. Iki Centrinio parko mums penkios minutės kelio, netoli namų yra Niujorko mero rezidencija. Žodžiu, gyvename paprastai, bet geroje ir labai patogioje vietoje (šypsosi). Niujorke tai labai svarbu.
O kokios naujienos meilės fronte?
Esu viena. Bandau negriauti miesto stereotipų (juokiasi). Patikėk, Niujorke ypač sunku surasti savo žmogų. Žmonės labai nenori įsipareigoti vienas kitam. Ištikimybė – retas dalykas. Merginų yra labai daug. Jeigu jaunas vyras išvaizdus, perspektyvus ir turi gerą darbą – tiesiog atitinka visus svajonių vyro reikalavimus, iki vėlyvųjų trisdešimties net negalvoja apie įsipareigojimus. Tokie eina per gyvenimą. Panašiai ir su gražiomis, jaunomis, protingomis merginomis, kurios nepuola į glėbį pirmam pasitaikiusiam. Kita vertus, aš irgi turiu savo kartelę, kuri gana aukštai iškelta (juokiasi). Mano draugai sako: „Tu lauki kažko, kas net neegzistuoja.“ Aš noriu tikrų santykių, kad ir koks viengungiškas šis miestas būtų. Ir čia yra šeimų su gražiomis ir tikromis istorijomis. Nenoriu savęs ištaškyti į kairę ir dešinę, turiu tam tikrų vertybių, pagaliau – atsakomybę sūnui.
Niujorke ypač sunku surasti savo žmogų. Žmonės labai nenori įsipareigoti vienas kitam. Ištikimybė – retas dalykas.
Iki mūsų atskriejo kalbų, kad turėjai labai turtingą draugą, tačiau jis norėjo uždaryti auksiniame narvelyje... Tas narvelis buvo ne tau?
Nuo jūsų nieko nenuslėpsi (juokiasi). Turėjau draugą, jis – sėkmingas verslininkas. Kartu buvome beveik metus, turėjome gražių ir didelių planų, bet greičiausiai aš išsigandau įsipareigojimų. Niujorke viskas vyksta labai greitai, nėra penkiolikos romantiškų pasimatymų. Europiečiams dažniausiai tai nesuprantama. Niujorke daug atvykusių žmonių, kurie po pusmečio jau gali išvykti į kitą Žemės rutulio pusę. Tai paprasta daryti dėl karjeros, bet kai atsiranda jausmas, ne visada lengva viską mesti ir važiuoti paskui meilę. Suabejoji, ar tai tikrai yra TAI. Žmonės iš santykių kažko tikisi: merginos – saugumo ir stabilumo, pažinčių dėl karjeros, vyrukai – kitų dalykų. Juk labai retai žmonės susitinka ir kartu būna tik dėl to, kad reikia vienas kito. Jie kelia reikalavimų ir nori vienas kitą pakeisti. Manau, kad svarbiausia – išlikti savimi ir būti laimingam.
Dabar žinau, kad pati noriu susikurti stabilų gyvenimą. Žinoma, dviese tai padaryti lengviau. Bet jeigu nėra tinkamo žmogaus, tada nieko nereikia.
Dabar maždaug aštuoniasdešimt procentų Lietuvos moterų sušuks, kad Rusytė nebežino, ko nori!
Tikriausiai jos bus teisios (juokiasi). Kol ko nors neturi, nepatiri, tai būna svajonė ir siekis. Taip, turėjau galimybę pasimatuoti auksinį narvelį, bet auksiniai pakaustėliai laimės man neatnešė. Mano draugas norėjo, kad būčiau tik namuose, nesimokyčiau, nedirbčiau. Kad ir kaip mėgčiau kepti blynus, sodinti gėles, esu kitokia moteris, asmenybė, todėl, kaip sakoma, neatitiko kirvis koto. Galėjau pasirinkti patogesnį ir gerokai sotesnį gyvenimą, bet kaina buvo per didelė. Džiaugiuosi savo sprendimais ir tuo, kaip dabar gyvenu. Galiu tobulėti, siekti savo tikslų, kurie yra labai žemiški. Jeigu šalia esantis žmogus tave tempia atgal, o ne į priekį, tokie santykiai nieko verti.
Net patys turtingiausi žmonės šimtu procentų negali būti tikri dėl materialinės savo gerovės, kad ir kokia ji būtų stabili. Negaliu gyventi dėl batų ir tašių. Dvasinės stiprybės tai neduoda. Taip, finansinis komfortas yra svarbu. Bet visur turi būti balansas.
Žodžiu, gali didelėmis raidėmis parašyti, kad save ir sūnų išlaikau pati. Esu laisvas ir nepriklausomas žmogus, kaip tas Lietuvos radijas (juokiasi).
Ko išmokė gyvenimas Niujorke?
Organizuotumo. Pasikeitė prioritetai, jaučiuosi labiau suaugusi. Noriu daugiau mokytis, stebėti, kaip tobulėja mano sūnus. Niekada nešvaisčiau pinigų, bet Niujorke juos dar protingiau leidžiu.
Bet tame mieste – tiek pagundų. Naujos kolekcijos, geriausi pasaulyje restoranai, klubai…
Pirkiniai – bemaž kiekvienos merginos liga, nuo kurios išgyjama. Aš jau pasisotinau ir daiktus perku labai protingai. Studijuodama mados verslą gerai žinau, kokia tikroji drabužių, aksesuarų kaina. Rankinės už tris tūkstančius dolerių neperku. Aš ir automobilio neturiu, jis man nereikalingas, nes metro važinėti daug patogiau.
Ką patartum lietuviui, ketinančiam važiuoti laimės ieškoti Niujorke?
Tikrai žinau, kad pabandyti visada verta. Patarčiau būti pasiruošusiam nuotykiams, netikėtumams. Kliūčių ir sunkumų tikrai bus daug. Reikia būti stipraus charakterio, nebijoti klausti, domėtis ir norėti gyvenimo, kokį sukuria Niujorkas. Tai – kietas miestas, kuriame užsiaugini storesnę odą, pasidarai šiurkštesnis, išmoksti pakovoti už savo nuomonę. Niujorke daug piktų ir suirzusių žmonių, kurie gali pasakyti ką nors nemalonaus, bet po kelių minučių nusišypsoti, o gal net padėti (juokiasi). Tame mieste nėra tradicinių amerikietiškų šypsenų. Niujorkas – tai ne Amerika.
Aš kiekvieną dieną dėkoju likimui už bet kokius pokyčius, atradimus ir praradimus, skaudžią ir gerą patirtį. Esu dėkinga už tai, kas esu ir kur esu. Tai lėmė mano jaunatviškas polėkis ir energija. Laikui bėgant entuziazmas blėsta, o aš savo sprendimus priėmiau laiku. Kažin ar po dešimties metų ryžčiausi tokiai avantiūrai...
