Gimimo dienos išvakarėse portalui Žmonės.lt G.Arbačiauskas sutiko papasakoti apie šventės planus, santykius su žmona Agne, tris sūnus Joną (24), Nojų (20) bei Marių (12), prasmingą darbą televizijoje ir svajones išbandyti save dar vienoje veikloje.
– Giedriau, kokiomis nuotaikomis pasitinkate 50-metį?
– Gyvenime stengiuosi būti optimistu, todėl ir jubiliejų pasitinku vedamas geros nuotaikos. Atsiveria naujas etapas, kurio pradžią žymi galimybė susitikti su kurso draugais, su pažįstamais. O man išties patinka bendrauti su žmonėmis.
– Kaip paminėsite šią gimimo dienos šventę?
– Gimtadienio vakarą sutiksiu Teatro sąjungoje, kur rengiu koncertą. Tai – mano kūrybos vakaras, į kurį pakviečiau savo kursiokus, žmones, su kuriais seniai nesimatėme. Šį vakarą skambės mano pamėgtų lietuvių poetų kūriniai. Žinoma, su manimi kartu į sceną žengs ir mano žmona, violančelininkė Agnė (šypsosi).
-
Pilypukui – 50: apie herojų grasinimus, žvaigždžių ligą, skolą šeimai ir tuos, kurių nebėra
-
Aktorė A.Šataitė: ilgai lauktas teatras, „Dviračio žinių“ parodijos ir motinystė
-
34-ąjį gimtadienį mininčio D.Meškausko gyvenime – aistringi šokiai, šeima ir studija
-
G.Paškevičiui – 60: linksmi draugų prisiminimai, linkėjimai ir išmoktos pamokos
– Ar teisingai supratau, kad visa gimimo diena jau suplanuota? Negaliu patikėti, kad nesulauksite staigmenų…
– Iš tiesų, gali būti, kad sulauksiu (juokiasi). Mylimoji sakė, kad nieko neplanuočiau gimimo dienos rytui, nes yra paruošusi dovaną. Todėl gimtadienio rytą pradėjau vadinti žmonos rytu (šypsosi). Man išties patinka staigmenos. Tiesa, malonios. Nemalonių tikriausiai niekas nemėgsta (juokiasi).
– O kokią įsimintiniausią dovaną esate gavęs?
– Man įsimintiniausia dovana yra laikas su artimais žmonėmis. Daiktai greitai atsibosta, jie yra laikini, tad gyvenime man nereikia jokių dovanų.
Tiesa, prisimenu, 45-ojo jubiliejaus proga šeima man surengė koncertą. Jie surepetavo dainą, kurią aš parašiau labai seniai. Man ją sugrojo žmona, mano trys sūnūs… Man tai buvo tikras siurprizas, iki šiol iššaukiantis šypseną.
Iš tiesų, tokios staigmenos, tokie kūrybiniai impulsai mane labai džiugina ir jie man yra reikalingi. Pastebiu, kad kartais man reikia priminimo, jog kartu su aplinkiniais plaukčiau džiaugsmo upe.
– Jūsų sūnus Nojus prieš dešimtmetį yra prasitaręs, kad užaugęs norėtų linksminti žmones, kaip ir jo tėtis. Ar kuris nors iš sūnų seka jūsų pėdomis?
– Ne. Aktoriumi nė vienas netapo, tačiau gyvenimas keičiasi, tai ką gali žinoti, kas bus ateityje. Nors Jonas yra išbandęs aktorystę, kažkada vaidino seriale, o Nojus vis vien pasirinko sceną. Jis studijuoja kolegijoje, žengia dainininko keliu. Jaunėlis Marius turi gabumų dailei. Norėčiau nukreipti jį į šį kelią, tačiau jei norės būti aktoriumi – tebūnie. Ką gali žinoti. Jis lanko dramos būrelį ir yra be galo artistiškas.
– Su žmona jus vienija ne tik meilė, buitis, bet ir bendra kūrybinė veikla. Ar nesunku dviems artistiškoms asmenybėms sugyventi po vienu stogu, dalintis buities rūpesčiais?
– Buitiniais reikalais stengiamės dalintis po lygiai. Pas mus šeimoje nėra nei vyriškų, nei moteriškų darbų, tad kas ką gali, tas tą ir padaro. Tuomet kitam nereikia rodyti pirštais, ką padaryti, tad gyvenime nelieka nereikalingos įtampos. Tuomet ir nesunku būti gražia šeima, stipria komanda… Viskas išsisprendžia, kai pradedi kalbėtis.
Iš tiesų, viena iš mūsų svarbiausių taisyklių ir yra kuo daugiau kalbėtis. Aišku, pastebiu, kad kartais būnu apkerpėjęs, sutingęs, tačiau žmona man primena, jog jau laikas kažką daryti (šypsosi).
– Bet kalbėtis ir išgirsti reikia išmokti. Ar daug pamokų prireikė?
– Be abejo, pamokų buvo ne viena. Tačiau jei myli žmogų, tai ir darai viską, kad poroje būtų tik geriau. O tam, kad išmoktum kalbėti atvirai, be emocijų, išties reikia pastangų. Ypač tuomet, kai viduje knibžda piktumas.
Bet mokytis verta – kalbėjimas atveria begalę kelių. Reikia suprasti, kad jei savo galvoje kalbi su savimi ir tikiesi, jog tavo mintis girdi ir tavo mylimoji, tai nieko nebus. Tik atvirumas gyvenimą ir santykius padaro paprastesnius.
– Jūsų žmona muzikantė, jūs pagal specialybę esate aktorius. Kartu pasirodote scenoje. Ko mokotės vienas iš kito?
– Iš žmonos, pirmiausiai, mokausi pagarbos muzikinei formai ir kruopštumo. Repeticijose aš visą laiką mėgdavau improvizuoti. Pradedu groti ir man visai nesvarbu, kaip tas kūrinys pasibaigs, kiek jis truks (juokiasi). Tačiau kai muzikoje esi ne vienas, reikia jausti vienas kitą, girdėti… Galiu sakyti, kad Agnė mane tiek gyvenime, tiek scenoje moko bendrystės.
Be to, mano žmona yra melomanė – ji daug girdėjusi, daug žino apie muziką, tad mane supažindina su įdomybėmis, vis plečia mano muzikinį išprusimą (šypsosi).
– Bet improvizuoti yra vienas iš gabumų, kuriuos nori išsiugdyti kiekvienas aktorius. O jūs atvirkščiai – mokotės paisyti taisyklių?
– Esame kalbėję su Povilu Meškėla, jog improvizacija turi atrodyti laisva, tačiau būti atrepetuota. Tai reiškia, kad eidamas improvizuoti vis vien turi būti vedamas pirmosios minties – žinoti, kas bus. Improvizacija yra nuostabus dalykas. Tai – pojūtis, kūrybinis skrydis.
– Scenoje improvizuojate, o ar gyvenime mėgstate netikėtumus?
– Mėgstu. Pavyzdžiui, dažnai važiuoju nauju keliu (juokiasi). Nesvarbu, kad kartais pasiklystu, ilgiau užtrunku, bet man patinka atrasti, pamatyti naujoves. Manau, kad tai galima priskirti improvizacijai.
Mėgstu ir neplanuotai pasielgti, jei jaučiu, kad man reikia prasiblaškymo, aplinkos pakeitimo. Tačiau jokiu būdu nekeičiu planų, jei jie yra susiję su kitais žmonėmis. Man tai yra vienas iš kertinių nusistatymų gyvenime – nieko nepavesti.
– Koncertai, televizija, filmų garsinimas, animacinių filmų dubliavimas – išbandėte save skirtingose veiklose, tad atrodo, jog komforto zona jums nėra artima?
– Aš negaliu sakyti, kad kada nors palieku savo komforto zoną, nes man komfortą ir sukelia įvairiapusė veikla. Džiaugiuosi, kad mano gyvenime nėra rutinos, nes bet kurioje srityje stengiuosi vengti pasikartojimų.
Dabar svarstau, kad tikriausiai man nekomforto zona būtų, jei turėčiau kiekvieną rytą keltis tam tikru laiku, eiti į biurą ir būti jame iki tam tikros valandos. Va, čia man būtų sudėtinga. O įvairios veiklos man labai patinka.
– Ar yra veiklų, kuriose dar norėtumėte save išbandyti?
– Yra, be abejo. Dabar pagalvoju apie režisūrą. Nors gali ir pasirodyti kitaip, tačiau neneriu į veiklas, kurių visai nepažįstu. Tiesiog jeigu kažkas siūlo išsibandyti naują veiklą, tai aš, įvertinęs savo jėgas, dažnai pasirašau šiai aviantūrai. Stengiuosi nuoširdžiai naudotis galimybėmis, kurias man suteikia gyvenimas. Ypač jei tos veiklos leidžia pažinti pasaulį, tuo pačiu ir save.
Man labai džiugu, kad nemažai erdvės pažinimui suteikia aktoriaus profesija. Ji man leidžia pabūti kailyje žmonių, kurių gyvenimiškose situacijose tikriausiai šiaip neatsidurtum. Dalis tų situacijų – ekstremalios, tad gali pajausti, kaip pasielgtum atsidūręs vienur ar kitur (šypsosi).
– Kalbant apie aktorystę, šiuo metu vaidinate spektaklyje „Mažvydas“, kuriame atliekate pagrindinį vaidmenį. Šį apibūdinote kaip didelę dovaną. Kuo šis vaidmuo jus taip džiugina?
– Mažvydas yra nepaprastai stipri ir valdinga asmenybė. Būtent tai ir yra tas vaidmuo, kuris man leido darkart peržvelgti patį save. Galiu sakyti, kad šis vaidmuo man įkvėpė optimizmo, suvokimo, kad gyvenime galima labai daug pasiekti, tik reikia nenuleisti rankų. Juk Mažvydas, nepaisant sunkių likimo smūgių, vis vien nepasidavė.
Kurdamas šį vaidmenį suprantu, kiek man dar reikia išmokti… Būsiu atviras – gyvenime dažnai būdavau pesimistu ir nuleisdavau rankas, tačiau su laiku pradėjau suvokti, kad nusivylimas ir nusiminimas niekur neveda. Jis tėra tiesus kelias į depresiją. O optimizmas apdovanoja kūrybiniu pasitenkinimu. Tas išmoktas optimizmas leidžia suprasti, jog gyvenimas nėra beprasmis.
– O kokių atradimų apie save ir kitus jums teikia darbas „Dviračio žiniose“?
– Iš tiesų, aš sau vis iškeldavau šį klausimą. Jį keliu bet kokioje veikloje. Yra toks senas požiūris, kad aktorius, kuris dirba ne teatre, o televizijoje ar kažkur kitur, užsiima chaltūromis. Aš su tokiu posakiu niekada nesutikau, nes matau didžiulę prasmę šiame darbe. Juk mes kritikuojame politikus, o jie dažnai užsideda kaukę ir atrodo, jog į nieką nereaguoja. Tikiu, kad tokia mūsų kritika neleidžia jiems visiškai apkerpėti, užmigti ant laurų. Tikrai matau prasmę šioje veikloje.
O ir man pačiam, pastebiu, kad humoras neleidžia per daug susireikšminti. Blogai, kai aktorius atlieka vien gilius ir dramatiškus vaidmenis, nes tuomet žmogus tampa vienpusis, neturi galimybės peržvelgti kasdienybės kitomis akimis. Komiški vaidmenys padeda nesureikšminti daugelio dalykų, padeda išlaikyti harmoniją.
– Tačiau „Dviračio žiniose“ įkūnijate ne vieną politiką. Ar po to nebaisu susitikti su jais akis į akį?
– Aš kasdienybėje visuomet stengiuosi ne pykti, o juokauti, tad ir kurdamas tuos personažus paisau to paties – siekiu, kad jie būtų komiški, o ne įžeidūs. Dėl šios priežasties, nei susitikti, nei pasisveikinti su parodijuojamais asmenimis nebaisu (juokiasi).
– Įkūnijote ne vieną ikonišką veikėją. Ar gatvėse žmonės nešaukia jūsų kokio nors personažo vardu?
– Būna visko (šypsosi). Ypač anksčiau būdavo. Kažkada „Dviračio žiniose“ darėme realybės šou parodiją, ji vadinosi „Burbulas“. Prisimenu, tuomet Jaunimo teatre vaidinau vaikiškame spektaklyje, tai po spektaklio vaikai pradėjo ploti ir mane vadinti Fredžiu (juokiasi) (Fredis buvo „Burbule“ Giedriaus kurtas personažas – red. past.).
Bet tokių atvejų buvo ir daugiau. Pavyzdžiui, kai vaidinau Valdą Adamkų, tai šaukdavo prezidentu, o dabar atpažįsta kaip Saulių Skvernelį. Kartais ir kaip ūkininką ar lenką (šypsosi).
Iš tiesų, man pasisekė, kad sutikę žmonės dažniausiai man pasako gerą žodį. Tuomet jauti, kad tai, ką tu darai, iš tikrųjų, yra vertinga.
– Šią vasarą leidotės į dar vieną aviantūrą – tapote „Auksinio proto. Vasaros lygos“ nugalėtoju. Kaip nusprendėte ten dalyvauti?
– Labai paprastai… Pasirodžiau kitame protmūšyje ir sulaukiau laidos rengėjų skambučio. Pagalvojau, kodėlgi ne? Tai buvo labai azartiškas, įdomus žaidimas, o į jį eidamas niekuo nerizikuoji. Juk nežaidi jokiame kazino. Išloši vien teigiamas emocijas ir pasitikrini, kiek nežinai (šypsosi).
– Bet daugelis bijotų viešai parodyti, kiek nežino. Jūs to nesibaiminote? Tuo labiau, kad esate žinomas žmogus.
– Gyvenime stengiuosi išlaikyti asmenybės tikrumą, būti be kaukės, nes jų be galo daug turiu užsidėti scenoje. Manau, kad ėjimas į tokias laidas yra pasitikėjimo savimi stiprinimas – na, ir kas, jei kažko nežinosiu, juk visko žinoti neįmanoma. Manau, kad jeigu labiau rūpinčiausi savo įvaizdžiu, tuomet nebūčiau laimingas.
– Apie ką svajojate šio gimtadienio proga?
– Svajoju apie bendražmogiškus dalykus. Noriu, kad sugebėtume nekariauti vieni su kitais, kad visuomenėje nebūtų susipriešinimo. Norisi darnos, nes tuomet galima daugiau laiko skirti kūrybai, o ne kažkokiai kovai su vidiniais ar išoriniais demonais. Noriu kūrybinės realizacijos, įdomių vaidmenų, gražių paveikslų, gražios muzikos… Svajoju apie tai, kad mano jėgos neišblėstų ir ilgai galėčiau kurti. Tai man yra didžiulis džiaugsmas (šypsosi).
