Sekmadienio vakarą Deivydo mama, žurnalistė Janina Zvonkuvienė, socialiniame tinkle pasidalijo archyvinėmis sūnaus nuotraukomis ir paviešino sveikinimo laišką.
TAIP PAT SKAITYKITE: Su Deivydu Zvonkumi tą pačią dieną gimęs Juozas Liesis linki draugui „užsimaišyti daugiau vaikų“
Janinos Zvonkuvienės sveikinimo laiškas sūnui Deivydui Zvonkui:
„TRIS KARTUS PO TRYLIKA. Šiandien, 2016 lapkričio 6 d., mano jaunesniajam sūnui Deivydui sukanka 39-eri metai. Sveikinu kuo nuoširdžiausiai! Linkiu pasisekimo ir vis kaupti gyvenimo išmintį.
Deivydas gimė Klaipėdoje. Tada gyvenome aikštėje, kur kadaise ant postamento iškelta stovėjo tikra patranka. Gyvenome seno namo trečiame aukšte. Iš pradžių turėjome vieną langą į aikštę, o paskui du – kai bendros virtuvės kaimynė išsikėlė kitur.
Turėjome šaltą vandenį ir nešildomą bendrą virtuvę. Kambarius šildėmės kūrendami akmens anglį. Na, Deivydas ne tiek daug, bet jo brolis Romas panešiojo kibirų su akmens anglimi... Galima sakyti kaip į dabartinių namų ketvirtąjį aukštą.
Stovėjo gražios didelės glazūruotų koklių krosnys, ir šilumą jos laikė puikiai. Kambarių aukštis buvo 3,20 metro – senoviškas butas, tinkas ant nendrių. Laisvė žaisti buvo tada, kai abu broliukai – Romas ir Deivydas – galėjo gyventi atskirame kambaryje su arkiniu langu į aikštę. Tik viena smulkmena: pro lubas tankiai... lijo. Pristatydavom pusę kambario dubenų, vonelių ir viedrelių – muzikuoja lašai varvėdami... Ir nieko!
Namui buvo pažadėtas kapitalinis remontas. Pažadai pradėti tesėti po trylikos metų. Tada išsikėlėme kitur. Tačiau takai broliukams į mokyklą ir mamai į darbą vis tiek buvo pro čia, pro patranką, kurią paskui pakeitė paminklas Martynui Mažvydui.
Bet vis pro medžius, per gražią ilgą gatvę, perkopiant pėsčiųjų tiltą per geležinkelį. Asfalto vaikai.
Vargo yra gavę, tačiau ne tokio, kaip tėvelių karta, ne kaimiško... Mokėsi gerai. Deivydas buvo absoliutus matematikas. Jam taip sekėsi matematika, kad bet koks uždavinys jam atrodė juokingai lengvas... Bet štai jis ne inžinierius, ne informatikas... O yra muzikantas ir dainų kūrėjas.
Pavardė žinoma, nes ją itin išpopuliarino gabi, šauni, sumani Natalija, turėjusi santuoką su Deivydu ir pasirinkusi sutrumpintą pavardę – Zvonkė. Ir žodis „Zvonkė“ jau tapo etalonu, dažnai nuskambančiu net rimtų vyrų, rimtų politikų lūpose. Ir visai nesvarbu, kokiame kontekste – vis tiek skamba!
Skamba net tada, kai šios moters jau seniai kita pavardė, o šalia Deivydo jau treti metai yra miela, graži, veikli, talentinga, su individualiu žavesiu Katažina Zvonkuvienė. Ir ją sveikinu! Juk bet kurio šeimos nario gimtadienis – ir šeimos šventė.
Gimtadienio proga Deivydui įdedu nuotraukų, kurioje mūsu gerai pažįstama gatvė – tarsi gimtinė... Įdedu dar, kur pirmą dainelę abu traukiame – bet jau nebeprisimenu, kurią... pradinuko suole sėdi linksmas... Ypatingo puikumo mokytoja buvo tekusi – tikra likimo dovana – Irena Juodikaitienė. Toliau yra geras mano pačios nutaikytas dabartinis Deivydo portretas, kai koncertavo Gadūnave. Ir tegu geltonuoja mūsų gatvė, kokia ji buvo vos prieš kelias dienas – nušvitusi... Pažvelgs ir mūsų buvusio buto langus – ten ir jūsų su Romu tas arkinis matyti. Radau porą foto su anų laikų patranka. Istorija tokia. Pastatau ir jos vietoje stovintį – šiek tiek atitrauktą – Martyną Mažvydą, kurs stovi akmenyje su pirmąja lietuviška knyga...
Sveikinu, Deivydai! Ačiū, kad visada esi geras savo mamai, geras broliui. Ir visiems, kas Tavo artimieji bei draugai. Visada paklausi – „Mama, gal tau ko nors reikia...“ Dažnai labiausiai reikia tik pakalbėti su Tavimi. Mudu geri dvasios draugai, nors retai teturi laiko pabendrauti.
Abu su Romu aprūpinote mane kompiuterine ir foto technika. Pats įtaisei kompiuterį. Nepaisėte su Romu mano baisaus (BAISAUS!) spardymosi prieš internetą mano namuose – įvedėte vis tiek... Dar kurį laiką vis tiek spardžiausi – nieko nedariau. Nes menkai ką temokėjau. Dabar nebesispardau... Bičiuliai išmokė šiek tik veidaknygės galimybių... Ačiū, sūnau! Laikykis ir toliau tvirtai! Atlaikyk visas likimo vėtras. Daug jau atlaikei. Atlaikyk!“
