Jie gyvena nei mieste, nei kaime: šalia miškas, upelis, ežeras ir – triukšmingas kelias, kaimynai už sienos. Pusę dvigubo namo užėmusi populiarių laidų „Dviračio šou“, „Ragai“, „Lalaila“ scenaristo, prodiuserio Gintaro Ruplėno, jo žmonos verslininkės Dalios, dviejų vaikų ir katino Murkio šeima netoli Žaliųjų ežerų įsikūrė daugiau nei prieš dešimtmetį.
Miesto gyventojams intensyviai keliantis į užmiestį, butų savininkams tampant privačių namų šeimininkais, automobilių ūžesys bei kamščiai didėja ir sostinės pakraščiuose. Kai kuriuos tai gerokai nervina. Jei Gintarui prireikia į darbą centre nulėkti savaitgalį, pakanka 10–15 minučių; kasdien tą patį kelią įveikia per 40. Tad Ruplėnų šeimai šiuo metu apmąstymų laikotarpis: kraustytis į miesto centrą ar pradėti dabartinio būsto remontą. Nuspręsti nelengva.
Gintaras galbūt balsuotų už persikėlimą dėl aštuntą valandą prasidedančio darbo. Be to, jei jau vakare išsiruošia pasilinksminti, turi pamąstyti apie grįžimą taksi arba kurio nors vieno pasiryžimą vairuoti. Tai dažniausiai tenka Daliai. Be to, jai ir automobilių spūstys nerūpi, nes į darbą važiuoja, kai sugalvoja.
„Stebime ženklus: kaip bus taip, – apie dabartinę „nesvarumo būklę“ sako namų šeimininkė. – Pradedu įžvelgti miesto pranašumų, bet jų kol kas mažiau. Turime dar vieną – remontuojamą namą netoli centro. Bet kur ten mūsų Murkis galėtų išeiti, koks ten kiemelis? O išbėgs į gatvę – ir suvažinės...“
Žaliųjų ežerų rajone šeimą laiko ne tik gamta. Šiame name gimė ir puikiai čia jaučiasi Marija. Nori – nubėga į mišką, nori – prie upelio ar ežero. Dar viena svarbi ir visiškai „nelietuviška“ priežastis, neleidžianti persikelti, – kaimynai.
Mūsų namas gyvas. Čia kūrybinė netvarka.
Į namus jie įsileidžia nesijaudindami, kad kur nors yra trupinių ar koks daiktas virtuvėje padėtas ne vietoje. „Mūsų namas gyvas. Čia kūrybinė netvarka“, – šypsodamasis teisinasi šeimininkas. „Pulsuojantis“, – pritaria žmona.
Mažiausiai kartą per savaitę šautuvą pasiimantis Gintaras priklauso trims medžiotojų būreliams. Tad nieko nuostabaus, kad ant darbo kambario sienų – šernų ilčių ekspozicija ir jo paties nuotraukos šalia laimikių. Tiesa, dar ir kūrybinės „Dviračio šou“ komandos fotografijos su politikais.
„Politikai – irgi savotiški medžiotojai, bandantys nukauti kuo daugiau rinkėjų balsų, – aiškina humoristas. – Tik jie kartais juos gauna apgaulės būdu – mes sąžiningesni“.
Dalia Ruplėnienė vadovauja (pokalbis vyko 2006 m. – red. past.) konsultacinei įmonei, dirbančiai su įvairiomis firmomis ir žmonėmis, padedančiai atsiskleisti asmenybėms ir sėkmingai vystytis bendrovėms. Gal todėl žino, kaip neleisti paskęsti rutinoje ir šeimyniniams santykiams.
„Mūsų galimybės tobulėti neišsemiamos, – nusijuokia Dalia. – Nenorime didelių sukrėtimų, stengiamės tiesiog lengvai ir paprastai eiti per gyvenimą“. Neseniai visi trys vyresnieji šeimos nariai nusprendė lankyti ispanų kalbos kursus. „Išmoksiu ispaniškai, nuvažiuosiu į Pietų Ameriką ir pasikalbėsiu su vietiniais“, – savo norą atskleidžia Gintaras.
Išmoksiu ispaniškai, nuvažiuosiu į Pietų Ameriką ir pasikalbėsiu su vietiniais.
Dar vienas Dalios pomėgis – Lotynų Amerikos šokiai. Kadangi vyro įkalbėti nepavyko, pasirinko solo pamokas. Nepanoręs trypčioti ant parketo Gintaras išprakaituoja žaisdamas lauko tenisą arba medžiodamas. Kieme kabo ir krepšinio lenta, bet kamuolys čia mėtomas vis rečiau. Nuo tautinės sporto šakos baigia atpratinti kaimynų šuo: už tvoros amsintis keturkojis, pagavęs netyčia nukritusį kamuolį, sveiko neatiduoda.
Ten, kur televizorius ir židinys, sukasi visas šeimos gyvenimas. Žiemą židinį jie užkuria kone kasdien – dėl jaukumo ir šilumos. Visa tai spinduliuoja ir suvenyrai, parsigabenti iš Kanados, Jungtinių Arabų Emyratų, Kanarų salų, Ukrainos, Slovakijos, Peru, Amerikos, Kretos ir kitų šalių.
Nepretenzinguose namuose svečio akis užkliūva už keistų koliažų, suklijuotų, regis, iš atsitiktinių, įvairiuose žurnaluose spausdintų nuotraukų ir iliustracijų. Du tokie kabo virš sutuoktinių lovos, po vieną – vaikų kambariuose, dar vienas – virtuvėje.
„Tai mūsų svajonės, – paslaptingai šypsosi Dalia. – Mes dirbame su jomis. Vartome leidinius ir intuityviai išsirenkame patinkančius paveiksliukus. Tai būdas iš pasąmonės išlaisvinti siekius ir norus. Kai įvardiji, aiškiau juos supranti. Paradoksas, tačiau tyrimai rodo, kad dauguma dešimtmečių vaikų nebeturi svajonių. Mes mokomės svajoti. Pavyzdžiui, įsivaizduodamas būsimą namą turi „matyti“, kas jame gyvens, kaip viskas atrodys. Dažnai užsibrėžęs tikslą jį pasistatyti žmogus išeina iš gyvenimo, vos tik įgyvendina savo norą, nes viskas pasiekta. Visata girdi, ką tu sakai“.
Beje, atsisakyti eterio buvo lengviau nei koncertų. Darbas scenoje daug įdomesnis: jauti tiesioginį kontaktą su žiūrovais, matai jų reakciją, gali leisti sau improvizuoti.
Svajoti šeimai turbūt padeda ir miegamajame stovintis teleskopas. Tiesa, žvelgti į dangų pro jo stiklinę akį sodyboje, iš kurios aparatas atkeliavo, buvo daug geriau – ten aiškiai matydavosi Mėnulio krateriai. Dabar dangaus šviesulius nustelbia Vilniaus žiburiai.
Lietuvoje, kurioje jau baigiama susipainioti, kam galima taikyti sąvokas „žvaigždė“, „elitas“, „šviesuomenė“, Gintaras tikrai nėra nežinomas veidas. Anksčiau jis šmėkščiojo televizijos ekrane, dar prieš tai juokindavo publiką iš scenos. Bet grįžti į eterį scenaristo netraukia: „Pakankamai prisibuvau. Nematau reikalo kartoti tai, ką dariau. Nebent atsirastų poreikis nuveikti ką nors kita. Beje, atsisakyti eterio buvo lengviau nei koncertų. Darbas scenoje daug įdomesnis: jauti tiesioginį kontaktą su žiūrovais, matai jų reakciją, gali leisti sau improvizuoti. Nors publikos dėmesiu irgi pasisotinau, sustabdžius Kelių policijai vis tiek būtų gerai, kad mane pažintų“.
Šiandien sunku įsivaizduoti, kad vėl galėtų susieiti humoristų G. Ruplėno, A. Valinsko ir V. Vižinio kompanija – buvusių bičiulių keliai išsiskyrė. Kur kas ištikimesnis Gintaras savo žmonai – su ja kartu jau beveik 20 metų.
Nejaučiu amžiaus vidurio krizės, kurios veikiami kiti vyrai nusiperka motociklus, tampa baikeriais ir susiranda jaunas žmonas.
Tiek laiko išgyvenusios poros dažnai sugalvoja keisti butą, namą, darbą ar sutuoktinį. Vyrai ima ieškoti antrosios jaunystės, žmonos pradeda nerimauti, kad bus paliktos. Dalia rami: „Mes sugebame atsinaujinti. Jeigu ko nors bijosi, taip ir atsitiks. Nereikia apie tai galvoti, – nors niekada nesakau „niekada“. Aišku, esant tokio amžiaus kyla visokių problemų, bet mūsų aplinkos žmonės kažkaip sugeba jas išspręsti“.
„Nejaučiu amžiaus vidurio krizės, kurios veikiami kiti vyrai nusiperka motociklus, tampa baikeriais ir susiranda jaunas žmonas“, – drąsiai kalba Gintaras. Jie abu nelaiko savęs itin prietaringais – nepuola po šių žodžių spjaudyti per kairį petį.
Nors kai kuriais prietarais pora vis dėlto tiki: pakelia ant grindų netyčia pastatytą krepšį (sako, negalima dėti ant žemės, nes pinigai iškeliaus), neima peilio vienas kitam iš rankų, kad nesusipyktų. Ir nesipyksta, – tvirtina sutartinai. Bet turbūt ne dėl peilių...
