Namai, kuriuos su devyneriais metais jaunesne žmona Jūrate kuria ir puoselėja, į kuriuos įdeda daug pinigų, laiko ir jėgų, už kuriuos moka paskolas bankams, dabar yra tarsi garantas, kad šiandien nepamainomas valstybinių renginių, privačių švenčių vedėjas, kino ir teatro aktorius ateityje neskurs. Arba čia kelsis gyventi. Arba... Idėjų jie su Jūrate turi apsčiai.
Sklypą netoli jūros Mikalauskai įsigijo dar 2003-iaisiais. „Žemė čia tais laikais kainavo kitus pinigus nei dabar. Tiek prašo už vieną arą, kiek mes tuomet paklojome už aštuoniolika. Nusipirkę ilgai nieko nedarėme, nes nebuvo už ką. Kai architektai – Jūratės pusseserė su vyru – parengė gražų autorinį projektą, viskas pamažu ėmė judėti. Tuometė Palangos valdžia, vyriausieji architektai, matyt, tikėjosi, kad atvažiuos „toks arogantiškas Gintarėlis iš teliko“, – tuo metu mano vedamos laidos „Sekmadienio loto“ buvo puikūs reitingai, bet, manau, juos nustebinau paprastumu. Ir iškart pasakiau, jog niekam kyšių neduosiu, – neturiu atliekamų pinigų, viską darysim pagal galiojančią tvarką, būsiu sąžiningas iki galo.
Kartą per savaitę iš Vilniaus važiuodavau į statybas Kunigiškiuose. Tik apie statybininkus nieko neklauskite, gerai? Apie kai kuriuos galėčiau tiek papasakoti... Apie firmas, turinčias tokius garsius vardus, tokius garsius generalinius direktorius... Jie tokie chaltūrščikai! Bet yra ir normalių. Pats įsitikinau: statant technologijos – visiškas nulis, viską lemia žmogus. Gali duoti naujausią technologiją brudui, jis sudirbs viską. Ir gali normaliam, sąžiningam. Daug ką čia darė meistrai iš Kauno, nes vietiniai, žemaičiai, labai nuvylė. Keista: juk ir mano gražuolė žmona žemaitė, podukra – taip pat, puikūs uošviai – žemaičiai, net šuo – ir tas žemaitis, o štai meistrai pasitaikė...“ – temperamentingai beria greitakalbe.
Kaip profesionalas pajunti momentą, kai turi sustoti. Gali įjungti „viską spėju“ režimą. Bet pagalvoji: kuo užsakovas kaltas, kad renginio vedėjo akyse nebėra ugnies?
Prieš statybas sklypą reikėjo aukštinti net trisdešimt septyniais centimetrais, nes gruntas labai drėgnas. Šeimininkai iškart žinojo neturėsiantys rūsio, nes jis būtų virtęs baseinu. Pamatus reikėjo specialiai sutvirtinti. Pirmiausia čia iškilo nedidelis namelis, sujungtas su pirtimi. Jame, pamena, dviese su Jūrate sutiko Naujuosius – pirmus savo namuose pajūryje. Gal 2008-uosius? Mosuoja rankomis ir dėsto, jog reikėtų tuos dalykus tikslintis su žmona, o ji šiuo metu mums verda kavą. „Tiksliai atsimenu, kad tais Naujaisiais atsisakiau visų darbų. Tiesiog kaip profesionalas pajunti momentą, kai turi sustoti, nes tavęs yra per daug, nebegali savęs atiduoti žmonėms. Gali įjungti „viską spėju“ režimą. Bet pagalvoji: kuo užsakovas kaltas, kad renginio vedėjo akyse nebėra ugnies?“ – prisimena ramybę Palangoje į švenčių šurmulį tąkart išmainęs aktorius. Netrukus prie mažojo namelio išaugo didysis – iš dviejų dalių: viena skirta šeimai, kita – nuomoti.
Gamta pajūryje – specifinė, tad Gintarui su architektais pavyko įgyvendinti ne visus sumanymus. Pavyzdžiui, nuo mažojo namelio stogo kiemą apšviečiančias lempas druska ir drėgmė tiesiog suėdė. Siuntė gamintojams į Vokietiją nuotraukas, šie iškart atgabeno naujas, kitokias.
Kai atėjo metas įrengti didįjį namą, svarų žodį tarė Jūratė. Vyras mielai jai ir architektei perdavė vadžias. Ji derino spalvas, rinko užuolaidas ir pamažu įgyvendino savą namų – kokybiškai įrengtų, patogių naudoti – viziją. Pradėjo nuo nuomoti skirtos namo dalies, nes norėjosi kuo greičiau pradėti verslą, kad pajamų būtų bent pastatams išlaikyti – jiems šildyti, mokėti už vandenį, elektrą. „Dabar gal kai ką darytume kitaip – paprasčiau, bet dėl to, kaip yra, tikrai ne gėda prieš žmones“, – aiškina abu, rodydami poilsiautojams skirtus Žaliąjį, Mėlynąjį kambarius ir dekoruotus kitomis spalvomis, dviejų miegamųjų apartamentus. Visur – patogios lovos, atskiri dušai, sanitariniai mazgai. „Kai paskaitau skelbimus: „Kambarys – šimtas metrų nuo jūros“, ima juokas. Tarsi visa Palanga tilptų į tą „šimto metrų nuo jūros“ ruožą. Jei jau kambarys tokiu atstumu, dažnai reikėtų pridurti: „Šimtas metrų ir iki tualeto.“ Kai pradėjome įrengti, vietiniai nelabai suprato, kam reikia tokios galingos katilinės, dušo ir vonios kiekvienam kambariui. Bet kaip kitaip? Negi nustatysiu grafiką: tas kambarys maudosi nuo devintos iki dešimtos, o kitas – nuo vienuoliktos?“ – trauko pečiais Gintaras.
Prie kiekvieno svečių kambario, kaip ir tų, kurie priklauso šeimai, įrengtos terasos, balkonai. „Nepirkome tik žalių ar tik baltų baldų su pagalvėlėmis. Erdves, skirtas saviškiams, įrengėme paskiausiai. Susivežėme, ką turime. Čia vietą rado mano močiutės Mikalauskienės komoda ir bufetas, aišku, prieš tai juos gražiai restauravome. Baldai iš Jūratės buto Klaipėdoje nusėdo vienoje vietoje, kurią pavadinome Klaipėdos kampeliu. Kiek šitame name yra mūsų! Kiek po kambarius vaikščiota keturiomis, nes medines grindis reikia atšviežinti specialia alyva skiestu vandeniu. Čia labai daug širdies“, – pasakoja Gintaras.
Kartą į svečius užsukusi ir namus apžiūrėjusi vyresniosios kartos aktorė aiktelėjo: „Bet juk tu – milijonierius!“ Tuomet teko paaiškinti, kiek kas mėnesį moka bankui, kiek pinigų už parduotus senuosius savo butus abu sutuoktiniai čia sudėjo. Ir kiek deda šiandien. „Pasiklausome, kaip draugai keliauja po šiltus kraštus, kiek ten išleidžia. Mes už tokią sumą metus šitus namus galime išlaikyti. Nesame išprotėję, kad taupydami atimtume duonos kąsnį iš vaikų. Ne, vaikai svarbiausi, tik savo pramogoms leidžiame saikingai. Mūsų prioritetas šiandien kitas“, – kalba per du darbus – vaikų gydytojos ligoninėje ir farmacijos kompanijoje – lekianti Jūratė.
„Reikia iš skolų išlįsti, bet tai įmanoma tik dabar, kai tiek dirbu ir esu reikalingas. Dar pajėgiu per du mėnesius su truputėliu ir keturiasdešimt renginių vesti. Aišku, dėl to nukenčia artimiausi. Būna, su Jūrate gyvendami po vienu stogu nesimatome. Mūsų režimas nulemtas profesijos: ji – „vyturys“, į darbą keliasi anksti, o aš – „pelėda“, grįžtu namo po darbų naktį. Bet kartais ji, žemaitė, moka su manimi griežtai. Kol bėgiojau per darbus, skubėjau į Šiaulius mašinos atsivaryti, telefone išgirdau: „Mano atostogos... Jos baigsis“, – prisimena žodžius, paskatinusius tuojau pat skuosti į pajūrį. – Tikrai labai branginu, ką turiu. Suprantu, kad namų jaukumas – ne tik prabangios sienos, bet ir tarp jų gyvenanti šiluma, šeima. Kaip gera parvažiuoti į Palangą, kai pasitinka žmona! Labai smagu, kad pailsėti ir mano mama, ir vyresnėlė dukra Jurga su šeima atvažiavo.“
Tikrai labai branginu, ką turiu. Suprantu, kad namų jaukumas – ne tik prabangios sienos, bet ir tarp jų gyvenanti šiluma, šeima.
Tobulai sutvarkyta aplinka ir gėlynais rūpinasi ne samdyti profesionalai. Tai – paties šeimininko, nuostabius gėlynus puoselėti mokančios jo uošvės ir namą prižiūrėti padedančio uošvio nuopelnas. Jie drauge sėjo žolę (profesionalų pasiūlyta kaina už kvadratinį metrą pasirodė šiek tiek kosminė), lygino dirvą, aptarė, kur ką sodins.
Kai neseniai pažįstamas dainininkas Gintarui pasiguodė, jog po įtempto darbo turi būtinai kelias dienas užgerti – kitaip neatsipalaiduoja, šis susimąstė: alkoholio nevartoja jau aštuoniolika metų, gal dėl to taip gerai jaučiasi visą energiją išliejęs dailindamas veją ar su pažįstamu meistru įrengdamas terasas, suoliukus, lauko židinį. Anksčiau nieko panašaus nedaręs – nemokėjęs gręžti, mūryti, net įjungti žoliapjovės, dabar šioje srityje jaučiasi visai neprastai. „Tiesa, dažniausiai būnu pagalbinis darbininkas, man vadovauja auksarankis meistras. Tačiau ir mudu pasitariame, kai kurie darbai – mudviem ar reikia profesionalų. Abu visas terasas įrengėme. Veikti visada čia yra ką. Vien kol žolę nupjaunu, kiek kilometrų nueinu. Ir tai man toks relaksas! Žiūriu, kai kur terasose plytelės neatlaikė – bet tokia jau terasų specifika. Ir su tais gėlynais amžini darbai...“ – dėsto aktorius.
Žinoma, gražiausios Mikalauskų lauko gėlės šiandien – Gintaro anūkės: dukters Jurgos iš pirmosios santuokos atžalos, ketverių Izabelė ir pusantrų Patricija. Jos abi senelį kas rytą už rankos vedasi prie jūros. Vyresnėlė kartu su juo daro atsispaudimus, tiksliau – imituodama judesius smagiai pajūryje makaluojasi. Iš vandens ją sunku išprašyti. „Būna, net lūpos mėlynos, lyg mėlynes ką tik būtų valgiusi“, – juokiasi Jūratė. Mažoji prašo vis pasemti kibirėlį vandens. „Su Izabele jau Vilniuje daug ką išbandėme. Pavyzdžiui, cirke žiūrėjome visą programą. Jos abi su Jūrate panašios, tokios šviesutės. Sutikti žmonės klausė, kada įsitaisėme pagrandukę ir kodėl niekas apie tai nerašė“, – kvatoja Gintaras.
Nuo penkerių jo vieno auginta jaunėlė dukra Augusta iš antrosios santuokos antri metai gyvena Jungtinėse Valstijose pas savo mamą ir ketina studijuoti mediciną. Jūratės duktė Dovilė iš pirmosios santuokos ką tik baigė mokyklą ir išvyko į Londoną studijuoti verslo. Tad tėvai keičia didelį butą į mažesnį, skirtą dviem. Na, o namuose Palangoje ir jos, ir abeji seneliai turi savo erdves.
„Pamažinsime savo namus, kartu – ir banko paskolą“, – aiškina Gintaras. Nors žvelgiant į jį ir vyresniąją anūkę Izabelę atrodo, jog dėl mergaitės pakvaišusio senelio laiko paskola jai – ne mažesnė. „Vakar skaičiau pasaką. Prašo ir šiandien. Vakare tikrai, pažadu, tą padarysiu. Jurgos vis atsiprašinėju, kad esu tas užsiėmęs senelis, kuris dar turi milijonus reikalų... Juk negali vaikui kaip beždžioniukui banano greit greit paduoti ir pro duris nerti. Jam reikia laiko.
Kokios mano anūkės nerealios... Abi tokios nuostabios dainuojančios miniatiūros. Kaži ar sulaukęs anūko bemokėčiau elgtis, juk aplink – vien mergaitės. Nuo rudens, pažadu, tikrinsime su Izabele „Lėlės“ teatro repertuarą, ar turi ką mums dar nematyto parodyti“, – aiškina vis mėgindamas su Izabele paleisti aitvarą. Pūsteli vėjo gūsis, lekia abu kvatodami per tankią kaip kilimas šviežiai nupjautą žolę.
Šią vasarą atostogų į Lietuvą iš JAV grįš Augusta. Jiedu su Jūrate tas dienas jau sudėlioję kone valandų tikslumu. Kaip ir bene viską gyvenime: „Pasidėlioju planus visąlaik. Nesu išprotėjęs pedantas, bet nuo 1990 metų dirbu pagal sutartis. Galiu gulėti ant sofos, ir niekas niekur nieko nereikalaus. Bet reikia iš kažko gyventi, užtat būtinai pasiplanuoju, žinau, ką kitais metais darysiu.“
Na, o vėliau, kada nors, kai baigs suktis tarp renginių, spektaklių, galbūt parduos šiuos namus ir kelsis su Jūrate ten, kur šilta. O gal Palanga, ne Vilnius, taps pagrindiniais jų namais.
