Švenčiate penkiasdešimt metų. Tiek sau ir duotumėte?
Turbūt niekas nejaučia tiek metų, kiek jam yra. Visi mes truputį jei ne vaikai, tai paaugliai. Aišku, nepasakyčiau, kad jaučiuosi esąs nebrandaus amžiaus, nors kai kurios mano ambicijos, kaip kad motociklas, dar vaikiškos. Visada atrodo, kad esi jaunesnis nei iš tikrųjų. Ir sveikata (beldžiu į medį) kol kas gera, leidžia pamiršti realų amžių.
Labai pasikeitėte nuo to laiko, kai, būdamas dvidešimt trejų, pirmą kartą nugalėjote dirigentų konkurse?
Truputį kitaip suvokiu pasaulį, muziką. Labiau pasitikiu savimi. Supratau, kad tuos pačius ar net geresnius rezultatus galima pasiekti be nervų, be valios įtampos. Vis tiek esu orkestro vadovas: atėjęs kalbėtis su muzikantais, turiu būti tikras, kad aš teisus, kad tai, ką darau ar sakau, yra teisinga. Tada netenka to paties siekti prievarta.
Sakoma: „Perėjau ugnį, vandenį ir vario triūbas.“ Jums visi komponentai pažįstami?
Tas, kuris sako, kad perėjo viską, gali nežinoti, kas jo laukia rytoj. Mano gyvenime tos triūbos buvo gana anksti, bet nepasakyčiau, kad ten nebuvo ugnies ir vandens. Išbandymų yra visada.
Plačiau skaitykite naujausiame žurnalo „Laima“ numeryje
