Seniau vis bėgai nuo mamos žolininkės Adelės Karaliūnaitės vaistažolių ir gydomųjų tepalų verslo, nematei jame prasmės.
Nemačiau jame savęs. Bet per pastaruosius trejus metus apvažiavau visą Lietuvą jau kokius penkis kartus, pati prekiavau, pati bendravau su žmonėmis. Prisiliečiau, o ne iš šalies pasižiūrėjau. Kartais jausdavausi labai nelaiminga, nemačiau jokio malonumo su tais tepaliukais ir žolelėmis kuistis. Atrodė: va, ten tai buvo kūryba! Ten – scena, kur galėjau būti graži, švytinti, laiminga!.. O čia... Tąsau mamos vaistažolių kremus, arbatas į mūsų parduotuvėles ar muges, prižiūriu šeimos verslą, mugėse pati surenku išrenku palapines... Pastaruosius metus dirbau tikrai daug, ir karūna dėl to man nenukrito. O praėjusios vasaros pabaigoje kažkaip pradėjau matyti ir prasmę, ir naudą. Ypač po to, kai ėmiau kurti savo vaistažolių mišinį „Pienė karalienė“.
Siūlysi kramsnoti kiaulpienes?
Aišku, kiekvienas gali pavasarį prisirinkti kiaulpienių, pilnas internetas, ką su jomis galima veikti. Bet norint efektyviai sureguliuoti šarmų ir rūgščių pusiausvyrą, detoksikuoti organizmą, išsivalyti kepenis, suaktyvinti žarnyną, reikia dar daugybės papildomų vaistažolių ir žinių. Visas tas paslaptis kartu sudėjus, išeina mano sukurta pavasario bomba – gėrimas, kuris reguliuoja šarmų ir rūgščių pusiausvyrą organizme, valo kūną, padeda atsikratyti svorio. Įsivaizduok, išgėręs puodelį juodos kavos su baltu cukrumi iškart suduodi rūgščių smūgį savo organizmui. Kad atkurtum pusiausvyrą, reikės išgerti mažiausiai tris keturis litrus vandens. Argi išgersi? Tikrai ne.
Yra produktų, kurie šarmina organizmą, bet žinoti, kas kaip veikia, ką valgyti ir kaip neutralizuoti – gana sudėtinga. Todėl ėmiau galvoti, ką daryti. Kartą, kai vedžiau laidą „Nerealios namų šeimininkės“, pas mus svečiavosi fitoterapeutas. Jis pasakojo apie kiaulpienes. Įstrigo man tada jo žodžiai. Kelerius metus sukau galvą, skaičiau, mokiausi, dėliojau proporcijas, kol sugalvojau lengvai vartojamą produktą, kurio nei virti, nei virinti, nei plikyti nereikia. Tiesiog užpilti vandeniu ir palaikius per naktį kitą dieną gerti.
Kalbi kaip kokia rimta žolininkė... Nesusiduri su nustebusiais pirkėjų žvilgsniais, kai imi jiems ką nors siūlyti ar aiškinti?
„Ai, eik geriau dainuoti...“ – būna, net numeta. Daug kam atrodo: „Mama užsiima žolėm, tai ir jinai galvoja, kad viską išmano...“ Bet niekas nežino, kiek aš įdėjau į tai pastangų ir laiko, kiek skaičiau ir mokiausi. Paprastam žmogui atrodo: sauja to, sauja kitko, taukšt paukšt ir jau yra gydomoji arbata. Nesąmonė. Labai svarbu tam tikros vaistažolių proporcijos, yra augalų, kurie dviese tiesiog negali būti vartojami. Visa tai reikia žinoti, išmanyti.
Paskutinį kartą pasakojai apie Italiją, į kurią tave vilioja meilė. Kodėl tu dar čia?
Būčiau ten, jeigu neturėčiau savo ambicijų, savo reikalų ir savo gyvenimo. Palikti vaiką, namą, įsipareigojimus, planus ir sekti paskui vyrą – garsų muzikantą italą? Vieną savaitę Vienoje, kitą Berlyne, trečią Londone, ketvirtą – dar kažkur... Arba sėdėti jo gražiame name ir laukti?.. Draugės siūlė: „Megztum sau.“ Na, ir kiek ilgai aš pamegzčiau? Savaitę?
 |
| Gintarė Karaliūnaitė |
Taip, iš pradžių buvo didžiulis begalinis vauuuuu... Pasimatymai Venecijoje, Veronoje... Arba jis repetuoja ryte, o aš sėdu ant dviračio ir važiuoju pirkti šviežios bagetės... Važiuoju ir mintyse jau dėlioju vaizdelį, kaip aš čia puikiai tinku, kaip sūnui reikėtų greitai pramokti italų... Bet vienas dalykas – romantiški pasimatymai ir visai kas kita – bendras gyvenimas.
Jeigu vyras yra vedęs muziką ir turi dvi meilužes – akordeoną ir bandoniją, tai kurioje vietoje būsi tu? Tik ketvirtoje?.. Ir aš, ir italas draugas supratome, kad man keltis pas jį ir gyventi jo gyvenimą – neįmanoma. Skyrėmės sunkiai, skausmingai... Bet čia jau sena ir išspręsta istorija: jau esame įvedę „gerų draugų“ statusą. Viskas, taškas.
Tai kiek dabar pretendentų į tavo širdį?
Tik vienas, tik vienas (juokiasi)...
Tiksliau, tas „vienas“ nežino apie kitą „vieną“?..
Būtent! Bet jeigu atvirai: į mano širdį gal ir nė vieno pretendento nėra. Įtariu, kad tik į kelnaites jie pretenduoja... Matai, kad mane įsimylėtum, reikia su manimi pabūti ilgiau. Nesu tas tipažas, kurį įsimyli iš pirmo žvilgsnio. Greičiau užsinori, nes krūtinė yra, apvalumai viliojantys, akyse velniukai...
O aš, jei atvirai, dabar kurį laiką noriu pagyventi laisva. Ką tik nutrūko beveik metus trukę santykiai, kuriuos man sėkmingai pavyko nuslėpti nuo žurnalistų. O istorija buvo labai graži, tas žmogus man tikrai padėjo, labai laiku atsirado mano gyvenime.
Tai kodėl jūs – ne kartu?
Tiesiog šiandien aš jau gerai žinau, ko noriu. Todėl kam vėl metus, dvejus ar ketverius skirti santykiams, kurie vis tiek nebus tokie, kokių aš noriu? Noriu žmogaus, su kuriuo pasensiu, su kuriuo turėsime anūkų, su kuriuo šmaikščiai kandžiosimės ir ieškosime vienas kito dantų protezų, kur padėjome... Žmogus, su kuriuo senstant išliks draugystė. Aš vis dar tikiu, kad meilė yra ir žmonės sutinka sau skirtus. Bet taip gali ir nenutikti... Kaip nenutiko mano močiutei. Kaip nenutiko mano mamai...
Gal čia kokia karma?
Matai, man ta meilė jau buvo nutikusi... Tik aš paleidau ją: per žalia buvau, nekantri, per daug skubėjau... Man reikėjo visko čia ir dabar. Ir net jeigu daugiau tai niekada nepasikartos, žinau, kad jau buvo. Žinau tą skonį ir palaimą.
Kai šalia moters nėra jokio viešai matomo vyro, visi ima galvoti, gal su ja kas negerai? Tarsi ne visavertė būtų...
Jeigu atsiras vyriškis šalia, nesislapstysiu. Bet tikrai nesiafišuosiu šaukdama: „Va, žiūrėkit, aš normali! Aš vyrą turiu!“ Juo labiau kaip gera, kai tavęs jokie fotografai ir žurnalistai „nepagauna“: gali ramiai sau gyventi... su kuo nori... su kiek nori... ir kaip nori. Kaifas!
Apskritai nustojau bijoti dėl rytojaus. Perlipau šitą barjerą, nors man tai kainavo kokius trejus metus. Kaip daugelis moterų neįsivaizdavau savo gyvenimo be stipraus vyro šalia: atrodė, viena pati sužlugsiu, pražūsiu... O dabar: reikia ir darau. Ir sau įrodžiau, kad galiu. Jau geriau pati užsidirbsiu, nei kokio vyro kišenėje gyvensiu ir būsiu nelaiminga. Ir papūskit man į šluotą... Pasidariau stipresnė, nebepanikuoju. Anksčiau iškart išsigąsdavau, tik kaip strutis makt galvą į smėlį ir galvoju, kad to mano didelio užpakalio niekas nepamatys...
Nebelauki princo gelbėtojo savo gyvenime?
Matai, princai – princesėms. O aš tai – karalienė! Man karaliaus reikia! Tik užtrunki tikrinti kiekvieną, ar ne apsimetėlis (juokiasi). Man reikia stipraus, linksmų plaučių žmogaus, kuris norės partnerystės, o ne sujaukti mano gyvenimą. Na, kiek gi galima jį jaukti? Paskui kol susitvarkai... Man reikia santykių, kurie suteikia sparnus, o ne nusodina, kaip kad man dažnai būdavo. Tada aš tik susiraukšlėju, susitraukiu į raziną, lyg iš manęs visi skysčiai ištekėję būtų. Geriau jau būsiu viena, bet sultinga vynuogė besprogstančia odele, nei susitraukusi, ant viso pasaulio pikta razina.
