Jei jau apie strazdanas, tai žinau, kad tavo sesė, muzikė Sonata, įkūrė tokio pavadinimo mokyklėlę. Tu irgi labai prisidedi. Trūksta veiklos?
Ta mokyklėlė – sena mūsų šeimos tradicija. Ją pradėjo mama, irgi muzikė, tokią mokyklėlę atidariusi Panevėžyje. Tuomet man buvo gal devyneri. Mokėmės šokti, dainuoti, piešti, vaidinti. Paskui – pertvarkos laikas, Kultūros namus išardė, mama metė darbą. Ir kaip aš svajodavau: būtų nuostabu, jei mama nedirbtų. Keptų bandeles, o aš įsidėčiau jų į mokyklą. Visai kaip kitos mergaitės... Po pusmečio į tas bandeles žiūrėti nenorėjau! Dabar suprantu, kad mamai tai buvo sunkiausias gyvenimo laikotarpis. Nors ji – tikrai stipri moteris.
Sesė pasekė mamos pėdomis, o tu pasirinkai aktorystę. Nejau mama neatkalbinėjo?
Ji manė, kad kiekvienas žmogus turi savo kelią. Koks bus manasis, žinojau labai anksti. Prisimenu nuostabius vakarus mūsų namuose, kai ateidavo mamos draugai. Žiūrėdavome filmus apie garsius kompozitorius, operas. Mozarto „Užburtoji fleita“ taip giliai mano širdyje... Ir Papageno arija.
Turi du sūnus – penkerių Kristupą ir beveik dvejų Gabrielių. Ar pati juos vedi į pamokėles?
Kristupą nuvedu, kai mažiau darbų. Spektaklyje „Mano batai buvo du“ kartu su suaugusiaisiais ir vyresniais vaidina mažiukai. Pastebėjau, mūsų šeimos vaikai – sesės ir maniškiai – niekuomet neatsistoja paprastai: jie laisvai juda, negali nustygti vietoje ir visiškai nebijo scenos. Bet gal čia pelėdai savi vaikai gražiausi (juokiasi)?
Neabejoju, kad laisvės pojūtį jiedu gauna stebėdami tave ir tėtį – aktorių Ramūną Cicėną?
Negaliu sakyti, kad namuose – palaida bala. Bent jau aš esu sukūrusi taisykles.
Griežta mama? O man atrodo, nemoki pykti...
Ohoho! Dar ir kaip!
Dirbti su kolegomis – viena, o su vaikais – visai kas kita...
Man svarbūs vizualiniai dalykai. Tai Rimo Tumino mokykla, nuo jos nepabėgsi. Ta Tumino kučka, kai mums scenoje liepdavo susispausti, prisiglausti vienam prie kito.
Iš chaoso nieko gero neišeina. Mano vaikystės laikais buvo įdiegta: „laba diena“, „viso gero“, auklėtoja – „jūs“. Dabar tik pamėgink būti griežtesnė!
Vaikų pas mus ateina labai skirtingų. Vieni drąsūs, o kitiems dėmesys visai nepatinka. Tėtis man pasakojo – kai jam buvo treji, jau rengdavo mažesnį savo brolį. Galvoju: kaip šaunu! Reikia suteikti vaikams galimybę rūpintis vienam kitu, o tėvai dažnai to neleidžia, stengiasi apsaugoti nuo sunkumų. Visą laiką sakau: supraskim, kad vaikai – ne mūsų. Juos atsiuntė Dievas, neturime jokios teisės jų savintis. Žinau, tai nėra paprasta.
Kai kalbi šitaip užsidegusi, matau Muzikos akademijos dėstytoją...
Baik! Visiškai netinku tokiam darbui, nes esu labai stichiška. Ir pati savęs nepažįstu. Vieną rytą – tyla, kitą – šnabždesiai, trečią, žiūrėk, užbaubiu, ketvirtą – juokas. Pasiklystu tarp savęs, tikrai. Mano gyvenime nėra monotonijos. Jei atsiranda, specialiai kuriu konfliktą, kad bent kas nors vyktų.
Įdomu, kokia pati buvai vaikystėje?
Taigi sesė iš manęs darė, ką norėjo, buvau lyg plastilinas... Per tėvų balius turėdavome surengti pasirodymą. Kokia gera tradicija! Štai, baigsiu naujus namus įrengti, būtinai tokią savuose įvesiu. Kaip laukiu! Noriu, kad atvažiuotų sesė su vaikais, kad sekmadieniais visi kartu pietautume, o vaikai rengtų mums programą. Tėvų baliai užsitęsdavo, vaikų pilni namai, susisprausdavome į tėvų miegamąjį, naktinėdavome, kol jie baliavodavo. Šių dienų vaikai to nebepatiria, maniškiai – irgi. Man paprasčiau juos palikti seneliams arba auklei, nei vestis kartu...
Pamenu, per vienas Kalėdas Sonata nusprendė, kad aš būsiu Senis Šaltis. Gerai. Chalatą kažkokį užvilko, reikia barzdos. Ir taip mėginom vatą klijuoti, ir taip – nelimpa. Tada atsinešėm „Moment“ klijų. Prilipo! Dovanas išdalijau, visi man eilėraščius sakė, jau po visko juk reikia barzdą nusiklijuoti. Niekaip. Neatsimenu, kaip ją nulupom, bet tėvai apie tą mūsų išdaigą taip ir nesužinojo....
Tikriausiai apėmė liūdesys, kai sesė išvažiavo mokytis į Vilnių?
Rašydavome viena kitai laiškus. Tada buvau aštuntoje klasėje, viską jai išpasakodavau. Vėliau važiuodavau į Vilnių aplankyti. Tėvai išleisdavo, Sonata buvo tvarkinga mergina, jie žinojo, kad manim pasirūpins. O aš – velnių priėdusi... Norėjau stoti į vienuolyną.
Kaip ten būtum jautusis po mėnesio?
Ne tai buvo svarbu – sumanymas. Devintoje klasėje dar norėjau būti siuvėja. Gražiai siuvinėjau kryželiu.
Baigsi įrengti namus, atsisėsi prie atviro lango ir siuvinėsi... Sako, neblogas poilsis, kai pavargsti nuo žmonių...
Aš kitaip išsikraunu. Man patinka sportuoti. Salėje galva išsivalo, nieko daugiau juk negalvoji, tik kaip taisyklingai atlikti pratimą. O fizinio krūvio man ir scenoje užtenka. Po spektaklio išeinu šlapia nuo prakaito. Ir raumenis skauda, ir kaulus kartais suka. Atsigauti padeda šilta vonia. Vanduo nuplauna sunkumą.
Esu girdėjusi apie tave sakant: „Toji Gintarė – lyg ne iš šio pasaulio...“
Balerina Živilė Baikštytė yra pasakiusi: „Gyvenu tada, kai esu scenoje.“ Net prisėdau išgirdusi. Bet aš juk – irgi! Gal man ten netgi įdomiau negu čia.
Nes aistrų, emocijų ten daugiau? Ir konfliktų?
Jau daug metų esu teatre, bet nieko apie jį negaliu pasakyti. Net nežinau, kaip kuriu vaidmenis. Nei moku labai gerai vaidinti, nei esu gera aktorė.
Tačiau šiemet buvai apdovanota Auksiniu scenos kryžiumi už Celinos vaidmenį Mariaus Ivaškevičiaus spektaklyje „Mistras“... Argi tai – ne įvertinimas?
Nežinau... Jei mane būtų apdovanoję už Salę „Madagaskare“, būčiau susirgusi žvaigždžių liga. Netgi buvau susireikšminusi, kai nominavo. Viskas stojo į vietas, kai pradėjome repetuoti. Vėl iš naujo, vėl nuo pradžių, vėl nieko nemoku.
Tavęs tikriausiai nebestebina, kad po serialo „Moterys meluoja geriau“ tapai populiaresnė, žinomesnė, atpažįstamesnė...
Mano profesija tokia: gauni užduočių, jas turi įvykdyti. Ne viskas patinka ir tinka, bet privalai save peržengti.
Tapti mama aktorei – dar vienas labai svarbus vaidmuo į patirties krepšelį...
Man atrodo, tai irgi – kodas, ne visoms lemta. Daug kas klausia, ar toji patirtis padeda įsijausti į vaidmenį. Bet kad scenoje taptum prostitute, juk nereikia metus ja dirbti.
Na, taip, tas gražus palyginimas – aktorius lyg indas...
Kas nors vyksta tavo gyvenime, o žmonės sako: jos ar jo akys kitaip blizga. Prikapsėjo į tą indą – spinduliuoji, jis išsiliejo – visi mato.
Tavo kasdienis gyvenimas. Kad neturėjai šiandien už ką duonos nusipirkti. Neliko mylimo žmogaus šalia. Išsiskyrei. Įsimylėjai iš naujo...
Kuriantis žmogus išgyvena savo patirtis. Pradžioje – ką mačiau, ką girdėjau, ką skaičiau, su kuo kalbėjausi. Vėliau tos patirtys – savos. Garbinga stovėti prieš žiūrovus atvirais delnais. Tik šitaip įmanoma paliesti jų sielas, atgaivinti prarastas jų akimirkas.
Ar matai, kai salėje žmonės verkia? Girdi, kaip juokiasi?
Girdžiu, kaip šnirpščioja. Man smagu, kai jie pagauna Celiną „Mistre“. Ji – kartu ir juokinga, ir graudi.
Bet juk tu tokia ir esi, Gintare!
Esu. Kartais.
Aktoriai dažnai pasakoja, kad jų vaikai auga užkulisiuose.
Mano – ne. Juk gydytojas savų į operacinę irgi nesiveda.
Gal juos vedasi tėtis?
Džiaugiuosi, kad jie dažnai matosi. Berniukams tėtis – labai svarbus.
Pasakyk, ar įmanoma gyventi protingai, bet kartu turėti žmogų, kurio jausmai verstų elgtis beprotiškai?
Daugybė moterų ramiai gyventų su vyru. Per trumpą savo gyvenimą esu susipažinusi su teisingais, tvarkingais, karjerą padariusiais, gerą darbą turinčiais. Jie kultūringi, elegantiški, bet dažnai – nuobodūs. Arba pernelyg silpni. Neįmanoma gerai jaustis su žmogumi, kurį gali sukramtyti, suvalgyti ir išspjauti. Su nenuspėjamais bendrauti įdomiau. Kalbu ne vien apie jausmus, kalbu apie draugystę.
Bet kaip čia yra? Su aktoriumi Kirilu Glušajevu jau neslepiate, kad esate pora. Aktoriai toliau nei scenoje artimų sielų neieško?
Taigi juk ir neieškai! Taip išeina. Nukrinta. Tik štai pinigai – niekaip. Nors taip norėtųsi, kad – tiesiai į delnus. Kartais galvoju: negavau, nes buvau prastai nusiteikusi arba jaučiausi nelaiminga. Dabar tris dienas būsiu geros nuotaikos, ir pinigai ateis patys.
Tau viskas – dar prieš akis, juk esi tokia jauna... Ir išvaizda tavo, atrodo, nesikeičia, ir figūra – ta pati, net ir pagimdžius du vaikus...
Kiekvienais metais vis geriau ir geriau.
Matau, ironijos sau netrūksta?
Aš – tobula (kikena)!
Iš tiesų teatre susirenka daug ekscentriškų, įdomių žmonių...
O gal – kompleksuotų? Šitaip sako.
Ir jie dažnai lankosi pas psichoterapeutus?
Tikrai? O aš maniau, kad mes patys – beveik psichologai. Niekada neabejojau, kad viskas priklauso tik nuo tavęs paties.
Kaip čia būti emocingam, jausmingam, jautriam ir kartu tvirtai stovėti ant abiejų kojų?
O kam tvirtai? Kartais reikia nugriūti, kad atsikeltum ir pradėtum viską iš naujo. Nusivalyti purvą, žengti vieną žingsnį, antrą, trečias, žiūrėk, jau lengvesnis. Atverti akis ženklams, medžiui, gėlei, lapui, muzikai. Kai nekrinti veidu į purvą, užsizulini lyg pelytė narvo rate ir daug ko tiesiog nebematai, nebemoki sustoti, atsikvėpti.
Moteriai ne taip lengva sustoti, atsikvėpti, kai pilna kriauklė indų, o ant spintelės – naujos pjesės tekstas...
Nebūtinai. Kartais viskas gali suktis tame pačiame rate, o tu netgi gauni iš to malonumą. Atidarai duris, langą ir buityje jautiesi nebuitiška. Man kartais tai pavyksta.
Verdu, kepu, langus valau, tekstą mokausi...
Būna ir tokių momentų. Juk niekas nepasakė, kaip iš tiesų reikia gyventi. Sukurti kvaili stereotipai – tobula šeima, tobuli namai, tobula meilė. O kas yra tobula? Kas žino, ar tie, kurie rausiasi šiukšlių dėžėse, nėra laimingesni už mus? Žmogus pasirenka gyvenimą, jie taip pasirinko. Teisti, smerkti: jis geria, o jis – negeria, jis susitvarkęs, o jis – ne... Ak, kaip mes mėgstame komentuoti kitų gyvenimus. O patys? Ar tai baimė parodyti, kad gyveni ne pagal stereotipą? Ką pasakys tėvai? Draugai? Nusispjaut, ką jie pasakys! Aš turiu savo nuomonę. Kokia nuomonę?! Kokią nuomonėlę?!
Negalėjau atsiimti Auksinio kryžiaus. Parašiau laišką mamai, paprašiau, kad ji tai padarytų už mane. Kalbėjau apie tai, kas man iš tiesų skaudu ir svarbu: šitokia galybė be proto talentingų žmonių – fizikų, medikų, menininkų, galinčių atverti Lietuvai duris į pasaulį, išvažiuoja iš jos. Jų nebėra! Ar tu manai, kad tada, kai nesifilmuoju jokiame seriale ir gaunu nuogą atlyginimą iš teatro, nepagalvoju, jog reikėtų susirinkti vaikus ir dingti iš čia? Ir tada, kai man liepia sumokėti beprotiškus mokesčius už vestą renginį? Ir tada, kai sužinau, kad kas ketvirtas vaikas Lietuvoje kenčia badą?
Sugadinai šventę tokia savo kalba. Taip girdėjau...
O tie Seimo nariai, kurie prašinėja kvietimų į teatrą, nors uždirba kelis kartus daugiau už mus, nesugadino?
Vadinasi, nenorėtum, kad tavo sūnūs taptų aktoriais?
Nežinau. Žinau tik tiek, kad neauginu Lietuvos patriotų. Mano sūnūs nesimokys Lietuvoje, kur mokslas brangesnis nei užsienyje. Jie gaus geresnį išsilavinimą, ir durys į pasaulį jiems bus plačiau atvertos. Nukišusi į širdies kampą sentimentus, pati lengvai palikčiau Lietuvą, jei žinočiau, kad kitur tikrai būsiu laiminga, net ir nevaidindama scenoje.
Būtum laiminga nebūdama aktore?
Na, jei turėčiau namuką, auginčiau gėles, suburčiau aplink save kompaniją mielų žmonių, kurie irgi būtų laimingi augindami gėles, ir dar galėčiau du kartus per metus pakeliauti po pasaulį, tikrai net nesvarstyčiau.
Gal tau reikia kokio užjūrio princo?
Nebūtinai. Noriu pasakyti, kad nelengva kiekvieną dieną kapstytis iš paskutiniųjų.
