Prenumeratoriai žino daugiau. Prenumerata vos nuo 1,00 Eur!
Išbandyti

Gintarė Razulevičiūtė po stuburo lūžio nežino, ar vaikščios: „Norisi ir reikia grįžti į gyvenimą“

28-erių dainininkei ir muzikos pedagogei Gintarei Razulevičiūtei gyvenime teko patirti lemtingų smūgių, kurių nelinkėtų net didžiausiam priešui. Šiuo metu po traumos vaikščioti negalinti moteris vis tiek trykšta pozityvumu ir nesiruošia pasiduoti, o gyvenimo mestus iššūkius priima kaip galimybę užsigrūdinti, kad ateityje gebėtų kuo lengviau susidoroti su ištinkančiomis nesėkmėmis.
Gintarė Razulevičiūtė
Gintarė Razulevičiūtė / Asmeninė nuotr.
Asmeninė nuotr. /Gintarė Razulevičiūtė
Asmeninė nuotr. /Gintarė Razulevičiūtė su Evaldu Kociu

Muzikos edukologijos magistro studijas baigusi G.Razulevičiūtė dirba Vilniaus Žemynos progimnazijoje, kur eina neformaliojo švietimo skyriaus vedėjos pareigas. Po pamokų Gintarė dainuodavo įmonės vakarėliuose, vestuvėse.

Žmonės.lt kalbinta Gintarė pripažįsta: „Buvau labai skubanti, lekianti ir norėdavau viską aprėpti. Į namus grįždavau vėlai vakare ir neturėdavau laiko net knygos paskaityti. Daug koncertuodavau, ypač savaitgaliais. Visai neturėjau laisvo laiko – bėgiodavau nuo vieno darbo, prie kito. Dabar turiu laiko ir gerai knygai paskaityti, ir suprasti, apie ką tas gyvenimas yra...“

G.Razulevičiūtė juokavo, jog dirbo tik dėl to, kad galėtų keliauti. Kiekvienais metais per žiemos atostogas su draugais Gintarė vykdavo slidinėti.

„Noras slidinėti mane lydėjo visą gyvenimą ir tai tapo gyvenimo būdu. Jau septynerius metus čiuožiu ant snieglentės, tai buvo kiekvienos žiemos tradicija su draugais. Deja, paskutinė mano kelionė buvo nesėkminga“, – pokalbį apie gyvenimo mestą išbandymą pradėjo G.Razulevičiūtė.

Asmeninė nuotr. /Gintarė Razulevičiūtė
Asmeninė nuotr. /Gintarė Razulevičiūtė

Lemtingą 2016-ųjų sausio 20-ą dieną Prancūzijos Alpėse su snieglente slidinėjusi Gintarė patyrė kraupią traumą – nesuvaldžiusi snieglentės ji stipriai krito ant nugaros.

„Buvo ketvirta slidinėjimo Alpėse diena, tačiau nesėkminga. Nukritusi sąmonės nepraradau – prieš atsimerkdama iškart pagalvojau: kur mano kojos? Nejaučiau nei snieglentės, nei nieko. Skausmas nugaroje buvo baisus.

Atvykę gelbėtojai įtvirtino mano kaklą bei nugarą ir pristatė iki artimiausio medicininio punkto, tuomet sraigtasparniu nugabeno į Grenoblio ligoninę, kurioje buvo operuotas ir gydytas ir M.Schumacheris. Tą pačią dieną padarė tomografines nuotraukas ir operaciją. Paaiškėjo, kad man lūžo stuburo slankstelis ir yra prispaustos nugaros smegenys. Iš pradžių džiaugiausi, kad patekau į vieną geriausių gydymo įstaigų“, – sakė Gintarė.

Asmeninė nuotr. /Gintarė Razulevičiūtė
Asmeninė nuotr. /Gintarė Razulevičiūtė

„Tačiau tuomet, kai buvau pergabenta į Lietuvą, supratau, kad man labai nepasisekė, nes reikėjo daryti naują operaciją. Turbūt Prancūzijoje niekas netikėjo, kad po tokios traumos galėčiau vaikščioti, todėl operacijos metu tiesiog stabilizavo stuburą nemanevringais implantais, kaip nuo šiol tik gulėsiančiam ir sėdėsiančiam žmogui. Stuburo kanale buvo paliktos lūžusio kaulo skeveldros, kurios vis dar spaudė nugaros smegenis.

Gydytojų konsiliumas Lazdynų ligoninėje rekomendavo darytis antrą operaciją. Neurochirurgas Žydrūnas Račkauskas performavo stuburo ašį, išėmė manevringumą ribojančias kabes ir papildomais varžtais sutvirtino implantų konstrukciją, ištraukė paliktas kaulo skeveldras ir po 6 valandų operacijos beliko laukti kol stuburas šiek tiek sugis, kad galėčiau pradėti reabilitaciją.

Blogiausia tai, kad Prancūzijoje man niekas nebuvo sakęs, kad greičiausiai nebegalėsiu vaikščioti. Tik grįžus į Lietuvą, dar prieš gydytojų konsiliumą ir antrą operaciją, mus pasitiko toks rezidentas, peržiūrėjo nuotraukas ir sako: „O Jums prognozę sakė? Jūs nevaikščiosit.“. Man to prieš tai niekas nebuvo sakęs. Man atrodo, kad pažeidžiama paciento etika, kai į akis tai rėžiama, neįvertinus kitų aplinkybių. Žinoma, mano situacija buvo labai prasta, tačiau ne tokia tragiška. Žodžiu, mano pasitikimas Lietuvoje buvo toks. Tuo momentu pasijaučiau baisiai“, – sunkiai tvardydama emocijas kalbėjo G.Razulevičiūtė.

Ne viskas prarasta

Pirmą mėnesį po operacijos Gintarė negalėjo pajudėti. Po to situacija pasikeitė. Kai buvo pervežta reabilituotis į Santariškių klinikas, po įtemptų treniruočių jos būklė vis gerėjo. „Progresas matosi“, – sako Gintarė.

„Vis dar sunku prognozuoti, ar galėsiu vaikščioti. Niekas negali pasakyti, kada atsistatys žmogus. Kadangi nugaros smegenyse yra įtariamas trauminis židinys, toje vietoje greičiausiai yra negyvos ląstelės, kurios negyja, bet laikui bėgant aplink esančios ląstelės gali perimti tas funkcijas. Neurochirurgas sako, kad jau po 4 metų galima dėti kryžiuką ir nebesitikėti jokio progreso.

Tačiau su žema vaikštyne jau galiu žengti žingsnius, su pažastiniais ramentais irgi pradėjau mokytis žingsniuoti. Turiu mokytis iš naujo vaikščioti. O reabilitacija truks tiek, kiek sau pati leisiu reabilituotis.

Pirmas 100 reabilitacijos dienų apmoka valstybė, paskui turi pats mokėti. Mano draugas Evaldas išmokęs nemažai kineziterapijos pratimų, tai mes tą darysime ir patys, ir su profesionalų pagalba, bet juk ne prie kiekvieno yra šalia toks žmogus kaip mano draugas“, – pasakojo G.Razulevičiūtė.

Asmeninė nuotr. /Gintarė Razulevičiūtė
Asmeninė nuotr. /Gintarė Razulevičiūtė

Vos po kelių mėnesių po traumos G.Razulevičiūtė dalyvavo savo auklėjamos klasės išleistuvėse. Negana to, Santariškių klinikose Gintarė surengė jau du koncertus ir sustoti nežada – jau liepos mėnesį dainuos vienoje šventėje.

„Stengiuosi grįžti į gyvenimą. Visų pirma, Santariškių klinikose jau koncertavau su savo grupe „The Second Hand“. Visada sakiau, kad dainavimo pasiilgau taip pat, kaip vaikščiojimo. Po surengto koncerto buvo labai geros emocijos. Reikia toliau repetuoti ir koncertuoti, nesvarbu kokiomis aplinkybėmis.

Tačiau reikėjo laiko, kad suprasčiau, jog man tai nėra kliūtis. Galiausiai supratau, kad jei ir visą gyvenimą liksiu vežimėlyje, nors mano tikslas yra atsistoti ant kojų, vis tiek norėsiu dainuoti. Dainavimas yra mano gyvenimo aistra“, – sakė ji.

VIDEO: Gintarė Razulevičiūtė su grupe „The Second Hand“ surengė koncertą Santariškių klinikose

Ragina nenuleisti rankų

Paklausta, ką gali patarti tokio paties likimo sulaukusiems žmonėms, G.Razulevičiūtė teigė, kad svarbiausia – be galo daug dirbti ir nepasiduoti emocijoms.

„Sunku patarinėti kažką, nes kiekvieno žmogaus, kuris patyrė traumą, situacija yra skirtinga. Nors stebuklai šioje srityje nevyksta, visgi svarbu tikėti, kad po sunkaus darbo bus ir rezultatai. Reikia džiaugtis net ir mažiausiais pasiekimais ir progresu. Stengtis negalvoti apie tai, kas buvo, ką galėjau daryti prieš traumą, bet galvoti apie tai, kaip buvo sunku reabilitacijos pradžioje, ir kiek jau daug iš naujo išmokau dalykų, kuriuos vėl galiu daryti.

Asmeninė nuotr. /Gintarė Razulevičiūtė
Asmeninė nuotr. /Gintarė Razulevičiūtė

Pradžioje labai gąsdino vežimėlis ir aplinkinių reakcija į jį, bet po to pagalvojau, ką aš be jo savo situacijoje daryčiau.

Turi nepasiduoti emocijoms. Man buvo ir yra sunku, bet minčių, kad gyvenimas baigėsi, niekuomet neturėjau. Kaip tik norisi ir reikia grįžti į gyvenimą ir jame ieškoti džiuginančių ir dvasią ugdančių veiklų. Atsikeliu ir sakau sau: ši diena bus dar geresnė nei buvo vakar.

Aš nekaltinu nei likimo, nei nieko. Kaip tik per šį periodą galvojau, kad galėjo dar baisiau kas nors atsitikti. 2013 metais aš netekau mamos. Tai buvo pats skausmingiausias mano gyvenimo įvykis. Gal tai irgi buvo užgrūdinimas. Paties brangiausio gyvenime žmogaus netekimas užgrūdina tolimesniems gyvenimo smūgiams. Kiekvienas susitaikome su tuo, kas atsitinka. Priimame tai kaip gyvenimo išbandymą. Judu į priekį tikėdama, kad viskas bus gerai“, – pasakojo G.Razulevičiūtė.

Labiausiai Gintarė dėkoja mylimajam Evaldui Kociui. Jis ne tik padeda nepasiduoti, bet ir kaip įmanydamas stengiasi kartu įveikti traumos pasekmes.

Asmeninė nuotr. /Gintarė Razulevičiūtė
Asmeninė nuotr. /Gintarė Razulevičiūtė ir Evaldas Kocys

„Jeigu ne draugas, aš nebūčiau šiandien tokia, kokia esu. Nebūčiau ir tokia stipri psichologiškai. Tai yra žmogus, kuris absoliučiai kiekvieną dieną yra su manimi nuo pat traumos dienos. Be galo sunkiai išgyveno visą pradžią, bet kadangi man po truputį lengvėja, ir jam viskas darosi lengviau. Nėra daugiau tokių žmonių, koks yra jis. Toks atsidavęs, atsakingas, besidomintis šia situacija. Jis iš visur renka straipsnius, ieško gydymo metodų. Gaila net atrodo kartais, kad pamiršta save per šitą mano įvykį. Altruizmo pavyzdys, neįsivaizduoju, kaip jį kitaip apibūdinti. Kaip sakė kažkas, kad nėra panacėjos po tokios traumos, aš sakau, kad Evaldas yra mano panacėja.

Beabejo labai gydo nuolat lankantys artimieji, draugai ir mokiniai, už ką jiems visiems noriu padėkoti. Ypatingas ačiū ir Juliui Gudavičiui – kineziterapeutui, atkuriančiam mane iš naujo. Jis savo srities profesionalas, kūrybiškas ir itin reiklus. Visa kineziterapeutų ir ergoterapeutų komanda, dirbanti Santariškių reabilitacijoje, sukuria labai pozityvią atmosferą, kartais užsimiršti su kokiomis rimtomis problemomis esi atvažiavęs.

Nėra sąlygų dirbti

Kol kas mokykla, kurioje dirba Gintarė, nėra pritaikyta neįgaliems asmenims. Žmonės.lt VDI Nelaimingų atsitikimų ir profesinių ligų skyriaus vyriausioji inspektorė Rita Zubkevičiūtė teigė, kad šiuo atveju darbdavys neprivalo pasirūpinti sąlygomis, tačiau galimybių sudaryti neįgaliesiems tinkamas sąlygas – išties daug.

„Mokykla, norėdama suteikti sąlygas darbuotojui, turėtų kreiptis į mokyklos steigėją, šiuo atveju Vilniaus miesto savivaldybę. Toks žingsnis būtų sveikintinas – ir darbuotojas būtų išsaugotas, ir mokykla taptų pritaikyta neįgaliesiems. Yra daugybė tokių darboviečių, kurios darbo vietą pritaikė neįgaliesiems. Juk tereiktų ant laiptų pastatyti keltuvus“, – sakė R.Zubkevičiūtė.

Su mokyklos direktore G.Razulevičiūtė jau kreipėsi į Vilniaus miesto savivaldybę. „Esu parašiusi paraišką į savivaldybę, kad mokykla būtų pritaikyta. Mokykloje yra liftas, bet neaiškus jo veikimas, nes nebuvo naudojamas. O ir išleistuvių šventėje visur turėjo mane užnešti. Tai faktas, kad niekas manęs neprinešios, bet į darbą labai noriu grįžti. Pradėjau domėtis, ką reikėtų daryti, norint gauti finansavimą. Iki to laiko, kai grįšiu į darbą, gal pajudės reikalai, tačiau kol kas prioritetas yra sveikata – iš visų jėgų stengsiuos, kad į darbą galėčiau grįžti savo kojomis“, – Žmonės.lt​ pasakojo G.Razulevičiūtė.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Netikėtai didelis gyventojų susidomėjimas naujomis, efektyviomis šildymo priemonėmis ir dotacijomis
Reklama
85 proc. gėdijasi nešioti klausos aparatus: sprendimai, kaip įveikti šią stigmą
Reklama
Trys „Spiečiai“ – trys regioninių verslų sėkmės istorijos: verslo plėtrą paskatino bendradarbystės centro programos
Reklama
Beveik trečdalis kauniečių planuoja įsigyti būstą: kas svarbiausia renkantis namus?