„Gimtadienius švęsdavau tik vaikystėje. Po to dažniausiai dirbdavau, o gimtadieniai sutapdavo su koncertais, dirbau ir per gimtadienį, ir per kitas šventes. Pripratau neminėti“, – 15min sakė Gintarė.
Ir nors ypatingo šventinio vakaro ji neplanuoja, artimieji jai dar dieną prieš surengė smagią staigmeną – su brangiausiais žmonėmis Gintarė surengė iškylą gamtoje.
„Gimtadieniai skirti tam, kad suvažiuotų visi draugėn brangūs žmonės. Aš su artimaisiais bendrauju nuolat, todėl man didelių balių tam daryti nereikia. Su šeima, vaikais, keliais draugais – visi kartu susėsime vakarienės ir tiek“, – pasakojo Gintarė.
Gimtadienio proga ji su 15min sutiko pasidalinti mintimis apie tai, kuo šiuo metu gyvena, apie gimtadienį, užsitęsusias skyrybas su Marcu André Canueliu, apie naujus kūrybinius vėjus ir planus išleisti pasakų knygą.
Gintarės Karaliūnaitės fotogalerija:
– 40 metų. Ką jums pačiai reiškia šis skaičius?
– Dabar nesureikšminu, nors kai suėjo 30-imt – buvo gerokai sunkiau, nebesupratau, ar esu jauna, ar sena. Tada sau daviau klaidingą pažadą, sakiau, kad per tuos dešimt metų iki 40-ies turiu iš gyvenimo išsiurbti viską.
Ir išsiurbiau su kaupu – pirmus 5–6 metus buvau kaip kokia paklaikusi tigrė, pantera, kažkoks medžioklinis gyvis. Leidau sau daug, gyvenau neatsakingai... Kita vertus, tai buvo fantastiški metai – daug nuotykių patirta, gal jie kada net suguls į kokią knygą, bus ką dukrai papasakoti, o senatvėje sėdint prie bažnyčios turėsime ką kalbėti su draugėmis (juokiasi).
Paskui atsirado Marcas, dukra – viskas absoliučiai pasikeitė. O ir šitas jubiliejinis gimtadienis visiškai kitoks – jaučiuosi ramesnė, jaučiuosi gerai savo kūne, absoliučiai jį pažįstu, priimu, man nereikia nuo savęs bėgti.
Man patinka mano gyvenimas, patinka žmonės aplink, patinka tai, kaip gyvenu šiandien. Todėl nenorėčiau vėl būti, tarkime, 20-metė. Aišku, kūnas keičiasi, oda, plaukai, figūra – jau nebe tas, tačiau jei reiktų rinktis pagal savijautą, kuriuos metus norėčiau gyventi, rinkčiausi dabartį – nepaisant visko, sau labiau patinku ta stipri Gintarė, nei ta išsigandusi, didelėmis akimis, nežinanti jokių gyvenimo trajektorijų 20-metė.
– Ko pati sau palinkėtumėte gimtadienio proga?
– Gal nieko nenustebinsiu, bet linkėčiau pagaliau atsikratyti to žmogaus. Skyrybos kad pagaliau įvyktų – trokštu asmeninės laisvės!
Linkėčiau daug visko gero vaikams – mano sūnui šie metai svarbūs, jis išvyksta į Angliją studijuoti vaizdo inžinerijos ir programavimo; dukrytei linkėčiau ramybės ir saugumo, noriu suteikti jai psichologinį, fizinį stabilumą ir saugumą – dirbu dėl to kiekvieną dieną.
O aš pati... aš nepražūsiu, manęs taip paprastai jau niekas nepaims. Skyrybų metai suteikė ir daug teisinių žinių. Supratau ir tai, kad nereikia gėdytis prašyti pagalbos, kad yra kur kreiptis, kad yra žmonių, institucijų, kurios gali padėti.
– Užsitęsęs skyrybų procesas – tikras iššūkis nepalūžti. Kalbate apie tai, kaip trokštate asmeninės laisvės, tačiau sakote, kad viduje jaučiatės labai sustiprėjusi. Kaip pati vertinate praėjusius metus?
– Sunkūs metai buvo. Tokie, per kuriuos supratau, kokia stipri esu. Supratau ir kad absoliučiai neturiu dėl to gėdytis. Esu stipri ir kasdien tik tvirtėju, kaip žmogus, kaip asmenybė, kaip moteris.
Tačiau mano silpna vieta – mano vaikai, per juos mane tikrai galima sužeisti. Todėl norėčiau jaustis saugiau. O visa kita... Užsiauginau odą, todėl manęs visiškai niekas nebežeidžia, gana greit atsigaunu.
Per šiuo metus sulaukiau didelio žmonių palaikymo, jie man laiškus rašė, pagalbos ranką tiesė, patarimų negailėjo... Ir galiu tik džiaugtis, nes kartais kitos moterys, atsidūrusios tokioje situacijoje kaip mano, sulaukia priešiškumo, o aš – priešingai, palaikymas labai svarbus. Mane tai ir sukrėtė, ir nustebino tuo pat metu. Išdrįsau viešai pasakyti apie tai, kaip jaučiuosi ir tai buvo svarbu.
– O kokių pamokų, pamąstymų jums pačiai davė tas sunkus laikotarpis?
– Išmokau vertinti tai, kas yra šiandien, vertinti mažus dalykus, tai, ką turiu. O turiu, akivaizdu, daug.
Esu laimės kūdikis, gyvenu gerai ir man viskas sekasi, viskas gražu, dėl nieko nesiskundžiu. Šeima, vaikai, draugai, namai, nuotykiai, įvykiai, dėmesys, knygos, muzika – turiu aš tą optimistės geną, kuris mane veda pirmyn, tai yra Dievo dovana.
O tai, kad nepavyko su vyru – tai čia tik viena neteisingai įkritusi detalė.
Susidūriau su moterimis, kurios panašiose situacijose palūžta, įkrenta į liūdesio liūną, alkoholį, raminamuosius vaistus, galiausiai pačios neadekvačiai ima elgtis. Kartais pati pamąstau, kad turiu tos vidinės stiprybės nepalūžti, pagalvoju, kokia esu laiminga savo namuose, su savo fantastiškais vaikais... Kur mano asmeninė erdvė, ten mano rojus. Ir jis nepajudinamas.
– Tačiau iš kur jūs tos stiprybės semiatės? Kaip atsigaunate?
– Pirmiausia, ką padarau – išsivalau, susitvarkau namus. Rankomis apeinu visus kampus, taip mano galva išsivalo. Švarūs, tvarkingi, estetiškai atrodantys namai man – labai svarbu, noriu turėti aplink save mielą aplinką, jaukumą, todėl savos erdvės kūrimas man turi didelę reikšmę.
Kuriu mozaikas, pati viską klijuoju, glaistau, dėlioju – man tai didelė psichologinė pagalba, tai mano joga.
O kai namai gražūs, imu gražinti save – nusilakuoju kojų nagus raudonai ir pasijaučiu žaviai, moterys mane supras, čia paprasti dalykai, tačiau jie sukuria pasitikėjimo. Grožį kurti reikia visame kame.
O ir gailėti savęs nėra laiko, įsisuki į darbus, darai ką nors, užsiimi – čia, ten – ir žiūri, kad diena jau praėjo. Užimtumas yra labai geras vaistas nuo visų blogų minčių. Juolab kad tai ragina judėti į priekį.
– Užsiminėte sulaukianti daug įvairiausių laiškų, turbūt tarp jų yra ir gerbėjų. Kaip šiandien reaguojate į vyrus, kuri rodo jums dėmesį? Noriai leidžiatės bendrauti ar priešingai – po visų santykių dramų yra atmetimo reakcija?
– Jūs teisi. Yra ta atmetamoji reakcija. Negaliu sakyti, kad dėmesio nesulaukiu, yra jo, yra. Bandžiau ir pati nebūti pasyvi, net susilažinome su drauge, naudojau virtualią pažinčių programėlę. Bet supratau, kad ji ne man. Turiu mažylę, turiu būti jai pavyzdys, todėl nesitrankysiu su skirtingais diedais po kavines...
Jei atsirastų vyras mano gyvenime, tai tik tas, kuris įvertintų, kas vyksta mano gyvenime. Nors protingam turbūt įsijungtų saugiklis, nesiveltų į visa tai. Juk trejos skyrybos, trečios labai skandalingos, du vaikai, motina ragana – kas to norėtų? (juokiasi)
– Bet juk gyvenimas nesustoja! Koks vyras jus sužavėtų?
– Linksmas, geros širdies, ramus, stabilių nervų, tas, kuris turėtų gyvenime nusistatęs stiprias vertybes. Didelių šiltų delnų, plačių pečių... Aišku, norėčiau žmogaus šalia, tačiau jei atsirastų toks, tai, manau, įvyks natūraliai.
Kita vertus, o kada man susitikinėti? Juk aš kiekvieną vakarą su dukra.
– Laiko gyvenime atsiranda tam, kam norime, kad jo atsirastų.
– Galbūt. Tačiau mane kartais net nupurto pagalvojus – jau kažkokia tendencija tapo, kad aš iš tiesų traukiu alfonsėlius. Pati pastebėjau, kad jeigu su žmogumi yra viskas gerai – jis man pačiai neįdomus. Sulaukiu dėmesio iš tikrai fainų vyrų, bet bėda, kad jie man visiškai neįdomūs. O jei kokia chemija įvyksta, tai suprantu, kad tas žmogus man yra absoliučiai netinkamas,
Tačiau gal čia reikia ir pačiai su savimi padirbėti, pergalvoti, kodėl taip yra.
O šiaip nedidelė bėda, manau, kad vyras nėra pagrindinis gyvenimo laimės kalvis. Jau man tiek metų, kad esu turėjusi visko – jau galiu nebijot ir viena kurį laiką pabūti, be vyro, be partnerio.
– Kam dabar, be šeimos, norisi skirti savo dėmesį. Kur nukreipiate jėgas, kuo gyvenate?
– Gimtadienio proga ir pati sau pasidovanojau dovaną. Dešimt metų nekoncertavau, nebent kokiam projekte vis trumpam pasirodydavau, dainą kitą atlikdavau, o dabar supratau, kad noriu vėl grįžti į sceną. Vėl rengsiu normalius koncertus. Joninių proga jau turėjau pasirodymą Gargžduose, per Mindaugines koncertuosiu Telšiuose.
Grįžimas į sceną man – atgaiva sielai. Turiu dabar ir vadybininką, nebe viena viską darau, ruošiu atnaujintą programą, o jau ir apie naujas dainas galvojame, yra tos veiklos.
– Ar grįžimas į sceną po tokios pertraukos jums pačiai kitoks? Ar kaip atlikėja grįžote į tą patį amplua kaip prieš dešimt metų ar šiandien Gintarė Karaliūnaitė jau kitokia?
– Ir taip, ir ne. Nesu ta pati, bet esu beveik ta pati – nuo savęs niekur toli nepabėgau. Tuos dešimt metų mane kviesdavo koncertuoti, o aš atsisakydavau, vis galvojau – o kokia aš turiu būti? Ilgą laiką ieškojau atsakymo į klausimus, kaip aš atrodysiu, ką dainuosiu, ar tai, ką darysiu – bus nuoširdu?
Supratau, kad kol nerasiu atsakymų, tol į sceną neisiu. Laikas bėgo ir, pasirodo, prabėgo, labai greit. Atsakymų ieškojau dešimt metų, bet dabar esu pasirengusi vėl dainuoti.
– Kodėl norisi grįžti – pasiilgote scenos, žmonių, dėmesio? Kas labiausiai motyvavo šiam žingsniui?
– Anksčiau galvojau, kad nebegrįšiu, net nebemačiau prasmės, galvojau, kam aš čia įdomi? Tačiau visą tą laiką daug bendravau su žmonėmis, kai prekiaudavau žolelėmis, daugelis prieidavo, klausdavo – kodėl jūs nedainuojat?
Po tų skyrybų skandalų sulaukiau dar vienos to paties klausimo bangos, laiškais, žinutėmis – visi klausinėjo, kodėl? Net susierzindavau, galvodavau, gal aš išvis nebedainuosiu, ko čia mane judinat.
Tačiau laikui bėgant supratau, kad dainuodama jaučiuosi savo rogėse, apima toks gėris viduje! Tai toks aukščiausias egoizmo taškas, todėl norėjau pasidovanoti sau šį džiaugsmą. Kiek tai truks – nežinau, bet man jau dabar yra gerai, kaip ten bebūtų. Nebūsiu labai godi, tiesiog stengsiuosi sukurti kažką gražaus.
– Gal per visą šį laikotarpį ir šiaip naujos veiklos atsirado? Kokių dar norų, tikslų turite, ką dar planuojate nuveikti artimiausiu metu?
– Noriu užrašyti Sofijai sukurtas pasakas. Pati jas kūriau, jos – apie Zuikytę Zoją ir jos nuotykius. Todėl manau, kad laukia ir knygos rašymas, o ir pati iliustruoti ją žadu. Uždirbti iš jos man nėra įdomu, noriu, kad tos pasakos atliktų kokį nors gerą darbą, todėl išleidusi knygutę vaikams už ją surinktas lėšas paskirsiu debetu sergantiems vaikams gydyti. Nežinau, ar tai dar spėsiu šiais metais, bet norų gražių yra.
Taip pat pradėjau dirbti su virbulėmis, nors anksčiau visada sakiau, kad jei jau paimsiu į rankas virbules – vežkite mane į Rokiškį. O pasirodo, kad visai neblogai man sekasi, tai kažkas naujo mano gyvenime.
Per šiuos metu labai arti prisileidau žmones, jie kažkaip viską padiktavo. O mano namai pasiekė tašką, kai viskas gražu, mėgstamas mozaikas ir toliau darau, bet supratau, kad gal laikas jau liautis – tai atima iš manęs daug laiko. Todėl dabar noriu susikoncentruoti į kitus dalykus.
