„Kai išėjau iš darbo ir tvarkiau savo Instagram aprašą, į pirmą vietą iškėliau įrašą „trijų vaikų tėtis“. Kartais, kai tu tame gyveni, lyg ir pamiršti ir nepriimi to kaip svarbiausio savo gyvenimo fakto. Dabar turiu laiko atsisėsti ir į viską pažiūrėti iš šono. Nemėgstu, kai žmonės taip sako apie vaikus, bet pats dabar tą pasakysiu: šis projektas, kuris vadinasi šeima, gyvenime yra pats svarbiausias“, – sako Gintas.
Vyras prisipažįsta – buvo laikotarpis, kai šeimoje „tėtis neegzistavo“.
„Kuo daugiau gyvenimiškos patirties turiu, tuo tvirčiau galiu pasakyti, kad mano gyvenime man krenta laimingos kortos. Mano visi trys vaikai yra pametinukai, o tuomet, kai jie buvo maži, aš dirbau tik radijo laidų vedėju, tam skirdavau keturias valandas per dieną, taigi mano darbas buvo pakankamai dėkingas tam, kad galėčiau nuvežti ir parvežti vaikus, padėti žmonai, suteikti jai poilsio akimirkų. Savaitgaliais dirbdavau renginiuose, taigi tomis dienomis tėtis neegzistavo, nes grįždavo naktį ir miegodavo iki pietų“, – prisimena Gintas.
Kalbant apie šeimos tradicijas, vyras prisipažįsta, kad gal šiek tiek ir pavydi toms šeimoms, kurios turi veiklų ar ritualų, kuriuos kartoja kiekvieną savaitę ilgus metus.
„Mes turime tik dvi tradicijas. Viena iš jų – visada vakarieniaujame kartu. Deja, tai nebūna ideali vakarienė, nes galiausiai ji būtinai virsta chaosu, kai kažkas ima ginčytis, vaikai kažko vienas su kitu nepasidalina, šuo loja ir reikalauja maisto iš po stalo, ir aš dažnai pagalvoju „kaip norėčiau pavalgyti atskirai“...
Na, o kita tradicija, kuri kiekvieną penktadienį turi vykti šventai – vakarienei valgome picą. Aš gaunu pavėžėjo statusą – išsiaiškinu kam, ką ir su kuo atvežti, atvežu ir mes bevalgydami pradedame žiūrėti penktadienio filmą. Taip būdavo anksčiau. Dabar bernai jau dideli, jie skuba suvalgyti tą picą ir lekia savais reikalais“, – juokiasi Gintas.
Antrojo pašnekovo – Evaldo Bruzgės – gyvenimo istorija ir patirtis kardinaliai skirtinga. Būdamas vos dvejų, jo sūnus Bernardas išgirdo lemtingą diagnozę – vėžys.
„Mes taip pat gyvenome įprastą gyvenimą, kaip ir visi kiti: pokalbiai, žaislai, pica. Ir vieną vakarą pastebėjome, kad Bernardas sunkiau vaikšto. Naktimis vaikas pradėjo skųstis skausmais. Jam buvo ką tik suėję dveji metukai, su tokio amžiaus vaiku ir komunikuoti gana sunku. Ilgai ieškojome atsakymų, po kokių penkių mėnesių išsireikalavome, kad būtų atliktas magnetinio rezonanso tyrimas, o tada viskas įvyko žaibo greičiu – gavome atsakymą, kad auglys išplitęs per visą Bernardo stuburą.
Gydymas buvo žvėriškai sunkus, truko ilgai. Bernardas tapo subrendęs ne pagal metus, išmintingas. Nuo Bernardo ligos mes niekada per daug neslėpėme. Tiesiog taip su žmona auklėjame savo vaikus – viską jiems sakome be jokių pagražinimų.
Bernardas labai mylėjo gyvenimą, jis džiaugėsi kiekviena jam suteikta galimybe. Ir mes iki paskutinės sekundės nepasidavėme, kovojome ir tikėjome. Labai daug pagalbos mums suteikė „Mamų unija“ ir mes patys buvome užkūrę lėšų rinkimo puslapį, kurį pavadinome „Kietas bičas Bernardas“, nes jis iš tiesų buvo toks kietas bičas, visą laiką pasiruošęs kariauti su savo „krabu“ – taip vadinome jo ligą“, – prisiminimais dalijasi Evaldas.
Ko Evaldą išmokė sūnaus liga ir jo netektis? Atsakymas tikrai nustebins visus podkasto žiūrovus.
„Klausydamas Evaldo, aš galiu pasakyti, kad gyvenime esu pridaręs labai daug klaidų, nes per daug laiko užsiiminėjau „šūdeliavimu“. Aš buvau tas žmogus, kuriam labai svarbus darbas, nepatogu „atsiprašyti“ iš jo. Kaip aš galiu prašytis iš darbo dėl vaiko spektaklio? Bus dar tų spektaklių! Yra tiek daug dalykų, kuriuose aš nedalyvavau, nes, neva, buvau labai užsiėmęs. Duok Dieve, kad gyvenimas kada nors nepamokytų pačiu skaudžiausiu būdu“, – sako G.Vaičikauskas.
