– Ilgokai rašėte – kone porą metų. Pastaruoju metu buvo įprasta, kad knygos apie žymius žmones „iškepamos“ vos per du mėnesius, ilgiausiai – per pusmetį...
– Pradėjau rašyti pernai pavasarį – 2011-ųjų balandį. Išeitų, kad užtrukau kiek daugiau nei pusantrų metų. Bet, tiesą sakant, nežinau, kokią knygą galima parašyti per pusę metų. Nebent apie Radži... Tokiai knygai ir mėnesio užtektų... O čia vis dėlto – Tuminas! Be to, nepamirškime, kad jis – ne Lietuvoje, o Maskvoje. Keliskart pernai ir šiemet važiavau ten rinkti medžiagos, kalbėtis su juo, jo draugais ir kolegomis. Rimas ir jo aplinka man nebuvo čia pat, po ranka.
– Reikalo nepagadino tai, kad per šį laiką jau yra išėjusi viena knyga apie režisierių Rimą Tuminą?
– Pirmą kartą pas Tuminą atėjau ir pasiūliau rašyti apie jį knygą užpernai vasarą. „Gerai. Na, kaip aš tau galėčiau atsakyti?..“ – neprieštaravo Rimas. Tada teatro kritikė jau buvo pradėjusi rašyti knygą apie Vilniaus mažojo teatro istoriją ir Rimo Tumino režisūrą jame. Tačiau tai – teatrologinio pobūdžio leidinys. Todėl jokios konkurencijos čia neįžvelgiu.
Aš Rimą pažįstu nuo jaunystės, kai dar abu mokėmės Maskvoje: aš – VGIK'e, o Rimas – GITIS'e. Todėl man norėjosi knygoje Tuminą atskleisti per jam artimų žmonių nuomones, pokalbius. Žinoma, kalbinau ir patį Rimą. Spektaklių mes nenagrinėjome, kalbėjomės apie jo vaikystę, apie požiūrį į teatrą ir gyvenimą. Galų gale apie iškilų žmogų gali ir dešimt skirtingo pobūdžio knygų būti.
– Kiek valandų trukdavo jūsų pokalbiai Maskvoje?
– Ilgiau trukdavo laukimas (juokiasi)... Aš ateidavau į teatrą nuo pat ryto ne vien dėl pokalbių. Labiau tam, kad pati pabūčiau jo terpėje. Todėl žinau daugiau: mačiau, kuo jis gyvena, kokias problemas sprendžia, kaip bendrauja. Pavyzdžiui, rytais dažniausiai būdavo repeticijos: man buvo nežmoniškai įdomu jose sėdėti ir stebėti, kaip scena po scenos gimsta spektaklis. Jis kaip tik tada repetavo „Prieplauką“ – spektaklį, skirtą Vachtangovo teatro jubiliejui. Tuomet turbūt pirmą kartą pamačiau piktą, rėkiantį Tuminą, nes vienas aktorius atėjo neišmokęs teksto. Scenoje jis niekam nuolaidų nedaro. Nemažai tų pastebėtų dalykų tapo vis naujų pokalbių temomis su juo ir jo aktoriais, draugais. Būdavo, kad tik po visų repeticijų, jau į pavakarę, jaukiai susėdame jo kabinete. Valanda, dvi... Paskui darome pertrauką arba kalbėtis išeiname į kokią kavinę Arbato bulvare. O buvo taip, kad vakarojome kavinėje: aš, Tuminas ir du jo draugai – šviesaus atminimo aktorės Liudmilos Gurčenko vyras prodiuseris Sergejus Seninas ir kompozitorius Enri Lolašvilis. Liudmilos Gurčenko vyras sutiko duoti interviu, todėl mes nuėjome prie atskiro stalelio ir pasikalbėjome. O kompozitorius nesutiko: pareiškė, kad jam reikia pasiruošti... Pasiruošti tai pasiruošti – negi versi žmogų. Ir toliau sėdėjome, vakarojome, šnekėjomės, o kai man pasidarė įdomu, apie ką jie tarpusavyje kalbasi, įjungiau diktofoną. Arba, būdavo, kalbamės su Rimu apie nieką: kalbamės, kalbamės ir pamažu jis pradeda pasakoti tai, kas įdomu ir ko reikia. Tada aš įjungiu diktofoną. Bet kiek liko temų, kurias jis vis nukeldavo rytdienai ir ta rytdiena taip ir neatėjo...
Aš labiau galvoju apie tolesnius planus: yra dar vienas žmogus, apie kurį noriu parašyti knygą.
– Vadinasi, ne viskas išėjo taip, kaip planavote?
– Tobulinti galima be galo... Tiksliau, iki kol rankraštis nukeliaus į spaustuvę (juokiasi). Šiai knygai Maskvoje ir Lietuvoje pakalbinau dešimt lietuvių ir penkiolika rusų. Norėjosi daugiau ir paties Rimo interviu. Tačiau jam būdavo sunku rasti tai laisvo laiko, tai atitinkamos nuotaikos... Rimas buvo perspėtas: „Kad paskui nebūtų taip, jog gailėsiesi...“ (Juokiasi.)
– Kokį Rimą Tuminą pati atradote baigusi šį darbą?
– Pažinojau jį nuo studijų laikų, bendravome kone šeimomis, eidavome į spektaklius, o po jų sėdėdavome, gerdavome vyną, arbatą ir aptarinėdavome, kalbėdavomės... Aš pažinojau tokį Rimą. Pastaraisiais metais prasilenkdavome oro uoste ar kur nors pripuolamai susitikdavome, bet man vis tiek atrodė, kad jį pažįstu. Todėl ir knygą rašyti norėjau apie jį, o ne apie kokį kitą režisierių. Bet dabar net knygos įžangoje yra: „Galvojau, kad aš pažįstu Rimą, o, pasirodo, klydau...“ Kai dvejus metus atiduodi tokiam reikalui, kai tiek laiko bandai apie kokį nors žmogų sužinoti kiek įmanoma daugiau, kai klausinėji kitų žmonių nuomonės, aišku, pamatai daugybę naujų asmenybės spalvų... Na, kad ir toks dalykas, kurį pastebėjau ne tik aš, bet ir daugelis, kurie yra turėję reikalų su Rimu: jis nemoka pasakyti „ne“. Todėl gali pažadėti ir neištesėti. Pavyzdžiui, atvažiuoji į Maskvą, susitari, kad ateisi į teatrą, o... pokalbis nebūtinai įvyks, nes Rimas nebūtinai ras tau laiko. Suprantu, kad jis labai užimtas ir tampomas į visas puses, nes yra ne tik režisierius, bet dar ir teatro meno vadovas. Bet galų gale ir Afrikoje telefonai yra: pranešk, kad šiandien negalėsime kalbėtis, neturi laiko ar pasikeitė planai. Aš – labai pareiginga, punktuali, žodžio žmogus, todėl man peilis, kai žmogus pažada ir netęsi arba dar blogiau – apskritai dingsta.
Paskui taip ir išeina, kad mina mina jo teatro slenkstį kokia jauna aktorytė, svajoja, jog Tuminas ją priims į teatrą, o Rimas nesugeba pasakyti „ne“... Knygoje bus sparnuota Rimo frazė: „Jeigu aš būčiau moteris, būčiau visą laiką nėščia...“ Todėl, kad negali pasakyti „ne“!
– O režisieriaus meilės romanai irgi pateks į knygą?
Knygoje bus įdomių Rimo pirmųjų meilių istorijų. Viena iš jų net paskatino jį stoti į tuometinę konservatoriją. Bus apie tai, kokią įtaką jam padarė susitikimas su garsiomis rusų aktorėmis Marina Nejolova ir Jelena Jakovleva. Moterys šalia Rimo visada sukiojasi ir limpa kaip bitės prie medaus, bet knygoje nenorėjau mėgautis pikantiškais dalykais.
Aš, aišku, kalbinau Rimo žmoną – aktorę Ingą Burneikaitę, kalbėjomės apie tai, kas susiję su gyvenimu ir teatru. Juk jiedu susipažino ne troleibuse ar kavinėje, ji buvo jo studentė. Bet daryti taip, kaip padarė vienas leidinys, tikrai negalėčiau: atskirai buvo pakalbintos trys Tumino moterys ir jų pasakojimai sudėti į vieną straipsnį. Žmona nežinojo, kad šalia jos pasakojimo bus ir buvusios žmonos, ir lyg esamos meilužės interviu...
– Tikiuosi, iš anksto susitaikėte su kritika? Ypač su tokia: „Ką ta buvusi aktorė gali parašyti apie režisierių...“
– Gaila, jog man vis dar reikia įrodinėti, kad aš – aktorė ir kad moku rašyti. Žinau, dauguma galvoja: „Tokia ir aktorė... Kur ji vaidino, jei apie ją negirdėjau?“ O kad aš keturiasdešimtyje filmų esu vaidinusi, pusėje iš jų atlikau pagrindinius vaidmenis? Kad filmavausi Rusijoje, Baltarusijoje, Ukrainoje, Latvijoje, Estijoje?.. Lygiai tas pats ir su rašymu: straipsnius rašau jau dvylika metų ir nekukliai pasakysiu, kad aš galiu rašyti ir moku tai daryti. Suvokiu savo galimybes. Juk nesugalvojau parašyti naujos „Karo ir taikos“ versijos (juokiasi)! O tokie komentarai: „Užsimanė knygą rašyti! Aktorė... Blondinė!“, manęs nebejaudina.
– Kam nors leistumėte rašyti knygą apie save?
– Niekam.
– Rašytumėte pati?
– Nerašyčiau! Nes tada man reikėtų pasakoti apie savo bendrakursius – dabartines žvaigždes. Būtų ne itin etiška ir taktiška kalbėti apie tai, kokie smagūs chebrantai buvo kažkada... Man pačiai, aišku, labai patinka skaityti tokias žymių žmonių biografines knygas, bet pati atvirai joms pasakotis nesiryžčiau. Be to, turiu savybę: prisimenu visumą, bet nepamenu detalių. O kas įdomiausia? Aišku, kad detalės.
Aš labiau galvoju apie tolesnius planus: yra dar vienas žmogus, apie kurį noriu parašyti knygą. Dabar jaukinuosi tą mintį, brandinu savyje... Nuo sausio mėnesio, manau, jau pradėsiu guldyti į rankraštį.
