„Netrukus imsiu Vašingtoną, – šypsodamasi užsimena apie laukiančią kelionę į JAV sostinės archyvus ir paaiškina: – Tai turi padėti išnarplioti šitą kietą mįslių mazgą.“ Šįmet lakūnų vardai turėtų būti minimi itin dažnai, nes vasarą sukaks aštuoniasdešimt metų nuo tos akimirkos, kai Niujorke jie sėdo į „Lituanicą“ ir išskrido Kauno link. Netrukus į spaustuvę keliaus apie šią nepaprastą istoriją pasakojanti Gražinos knygelė vaikams, toliau planuose – populiari knyga suaugusiesiems, besidominčius jau kviečia ilgamečiam tyrimui skirtas tinklalapis ir palengva bręsta mokslo darbas.
Kada labiau ėmė dominti ne tai, kas vyksta dabar, o kas vyko kadaise?
Nepamenu, kaip užkibome, bet dar laidoje „Lietuvos ryto“ televizija“ su Jonu Baniu pradėjome rausti Tado Blindos istoriją. Prisimenu it tikrą detektyvą Žemaitijoje... Atsirado bobučių ir probobučių, galinčių papasakoti apie razbainiką. Toks jaunatviškas žaismingas pirmas tyrimas. Ne veltui, matyt, neseniai Jonas parašė filmo „Tadas Blinda. Pradžia“ scenarijų, o aš galėjau sau krizenti tyliai į kumštį.
Stipriau užsikabinti už istorijos paskatino vienas įvykis. Iki šiol atmintyje stovi vaizdas: britų ambasadoje susirinkusi grietinėlė ploja katučių Romualdui Marcinkui, nors negali dorai pasakyti kam. Šis akimirksnis viską pakeitė. Reportažas iš ambasados nunešė iki Didžiosios Britanijos, poros metų mano laisvalaikis atiteko šio tarpukario Lietuvos karo aviacijos karininko biografijai: vesdama žinias apie jį sukūriau dokumentinį filmą, parašiau knygą. Paskui buvo dokumentiniai filmai „XX amžiaus slaptieji archyvai“.
Prieš trejus metus atsisakei žinių vedėjos kėdės ir nutarei žurnalistiką palikti...
Aš žurnalistiką – gal, bet ji manęs – ne! Per ilgai buvome kartu, kad išsiskirtume. Toks spaudas, matyt, nenugramdomas. Dabar užsiimu kitokia veikla nei televizijoje, tyliai darau savo darbą, kuriame įžvelgiu prasmę, bet nuo žiniasklaidos vis tiek negaliu susiturėti: neatsikratau požiūrio, kad tai, kas įdomu ir vertinga, turi būti papasakota plačiau. Gal turėčiau susilaikyti, prisimindama, kad susilaikymas – dorybė? Bet žmonėms tikrai įdomu! Tuo įsitikinu per įvairius renginius.
Sunku patikėti, bet kol kas „Lituanicos“ tema nerasta išsamių mokslo darbų.
Nustebau išgirdusi, kad Dariaus ir Girėno tema – tiesiog istorikų nearti dirvonai.
Iš pirmo žvilgsnio kiekvienas ir taip žino, kas jie tokie buvo ir kas jiems nutiko. Jei kas nors iškart nepapasakotų jų istorijos, po penkių minučių pasitarimo šeimos rate visgi išdėstytų „Lituanicos“ katastrofos versiją. Dievaži, ir aš tuo buvau tikra. Nors esu susijusi su aviacija, nemaniau, kad čia dar reikėtų pridėti ranką, nesivaikiau „Lituanicos“ istorijos ir nebuvau jokia Dariaus ir Girėno gerbėja, tik... nutariau šiek tiek paskaityti.
Gal ir nereikėjo to daryti? Paskui nebegalėjau ramiai miegoti pamačiusi, jog aštuoniasdešimt metų kartojamas aptrupėjęs, mistifikuotas pasakojimas, deja, apeinant, praleidžiant ar kone išgalvojant svarbiausius dalykus. Kodėl tokia nesąmonė? Už ką tai šiam narsuolių dvejetui? Užteko pirmos savaitės archyve ir supratau, kokią velėną apsiėmiau pakelti: tarytum po vandeniu slypėtų ne mažas ledkalnis, o tikras Everestas. Sunku patikėti, bet kol kas „Lituanicos“ tema nerasta išsamių mokslo darbų. Einu dar nemintu taku.
Iš pradžių jokių planų nebrandinau. Nuoširdžiai – porą metų netgi kračiausi šios temos. Bet ji mane persekiojo, net tada, kai ilgai viešėjau Kanadoje: atsikeliu ryte, visai kita aplinka, nauji pažįstami, naujos aplinkybės bei galimybės. O galvoje zyzia Darius ir Girėnas... Ir nėra vaistų nuo to. Grįžau į Lietuvą, su savo jaunuoliu ir kitais dviem vaikais Kaune nuėjau į Vytauto Didžiojo karo muziejų, ir ten jau kaip magnetas pritraukė sumaitota „Lituanica“. Neturėjau ambicijų kažką kažkam įrodyti, bet... tada viskas prasidėjo.
Po metų tyrinėjimo seni pažįstami istorikai paprotino, kad turiu „legalizuotis“: esą, pati to nežinodama, jau dirbu mokslo darbą. Kaip tik buvo ramesnis tarpsnis, gera proga. Darbą puikiai įvertino ir priėmė jį plėtoti doktorantūroje. Tai – svarbi paspirtis. Dabar turiu kompaniją – studentus, su kuriais dalijuosi tema, ir patyrusius istorikus, su kuriais tariuosi. Man nereikia išrasti dviračio.
Vienas kitas potėpis ir į spaustuvę iškeliaus knyga vaikams. Sunku jiems rašyti?
Buvo laikas, kai atrodė, jog visi pradėjo rašyti knygas vaikams, panašiai paskui nutiko ir su kulinarinėmis knygomis. Maniau – fu, koks tai košmaras... Bet staiga man paskambina iš leidyklos: „Reikia knygelės vaikams. Norime, kad būtų parašyta ne apie šiltą tėviškės duoną, o apie tikrus žmones, Darių ir Girėną.“ Man patiko: jei tik reikia kieto pasakojimo apie tuos du fainus bičus, vertus kuo didžiausios vaikų nuostabos ir susižavėjimo, – visada prašom. Iškart pažadėjau padėti autoriui: duoti tikro maisto, o ne cukruotų niekaliukų. Pokštas buvo tas, kad autore turėjau tapti aš pati.
Rašyti turėjo padėti tai, jog šalia buvo skaitytojas – aštuonmetis sūnus?
Ne visai. Šalia turiu žinovą. Mano Darius žino per daug. Ir ne tik apie Darių ir Girėną, bet ir apie pasaulinę technologijų istoriją. Kada pradėjo tuo domėtis? Nežinau, jis toks gimė (juokiasi). Taip yra natūraliai. Kaip mano vaikystėje: mama rašė astronomijos populiarinimo knygas, tad man buvo savaime suprantama, kad kaip į rankas imami laikraščiai, taip galima pasiimti žvaigždėlapį ir jį skaityti. Tai toks pat vartojamas daiktas.
Buvo smagu ir nelengva rašyti vaikams: vis sprendi dilemą, kad nebūtų per lėkšta ir per sudėtinga. Kad jį kur galas, pabandyk rasti tą vidurį... Be to, dar reikia vaikams suprantamai parodyti, kaip atsitiko katastrofa ir kodėl tarp trijų valstybių užsimezgė toks paslapčių mazgas, kurį dabar dar tik bandome atmazgyti.
Jau keleri metai, kai gyveni šia istorija. Daug sykių patyrei šoką?
Gal iš pradžių. Dabar tik stebiuosi, kad nesibaigia intriga. Kur baksteli pirštu, ten konfliktas, prieštara, drama, detektyvas. Tarkim, imuosi elementarios užduotėlės: nusprendžiu, kad metas susidėlioti archyvinius dokumentus dėl lakūnų pilietybės. Juk šalies valdžia, rengdamasi jubiliejui, juos vadina Lietuvos lakūnais, tad noriu rankoje turėti popieriuką, kur taip būtų parašyta, tik... nerandu tokio, rūpūs miltai. Turiu du dokumentus, juos skiria vos pora savaičių: viename parašyta, kad Steponas Darius niekada nebuvo Valstijų pilietis, visada – hm, Lietuvos, kitame – kad Darius yra JAV pilietis, o prieš tai buvo carinės Rusijos gyventojas... Na, ir dar gimimo datos nutrintos, kažin kam supainiotos...
Gal ateis eilė ir romanui, kur bus pasakojama, kaip sekėsi nepamesti lakūnų pėdsakų?
Na jau ne! Bet turiu kitokią kalėdinę dovaną: metų sandūroje pasaulį išvydo šiam tyrinėjimui populiarinti skirtas tinklapis www.lituanica-documentica.lt. Labai reikėjo vietos, kur galėtų susitikti visi tuo besidomintys. Tai bus tarsi klubas, kur pasakosime ir rodysime, tarsimės, kas vyksta, kur buvom, ką matėm, ką žinom, ko ieškom. Geriausia yra pasakoti pakeliui.
Visą laiką atima Dariaus ir Girėno istorijos narpliojimas. Kas dar įsiterpia į dienotvarkę?
Darius. Ne Steponas Darius, bet sūnus, Darius Išganaitis (juokiasi). Na, ir visi tie keisti laisvalaikio užsiėmimai – tinklapis, pamokos, renginiai, knygos, straipsniai...
Kai esi savo laiko šeimininkė, gali ryte atsikėlusi pasakyti, kad šiandien ne ta diena, kai einama į archyvą, tad galima apsiversti ant kito šono ir...
Cha. Dabar dienotvarkė kur kas griežtesnė nei televizijoje. Kai esi pats sau, nelieka jokio pasiaiškinimo, kodėl galėtum atsipalaiduoti. Niekas už tave nieko nepadarys. Kiekvienam reikėtų pasijusti „prie vairo“, kai viskas paties rankose: patempi vienur, kitur ir ūmai reikalai pajuda. Netempi – stovi vietoje. Kiek pakrutėsi, tiek ir turėsi. Puiki būsena, tačiau sykiu ir sudėtinga.
Neišvengiamai prieš miegą bėgimas sustoja, nes sūnus dar tik aštuonerių. Kai pasako, kad esu geriausia mama pasaulyje, pasijuntu verta visų pasaulio medalių, juk visa kita – praeinantys dalykai.
Bet gal tuomet, kai esi sau viršininkas, gali planuoti savo dieną ir kartais daugiau skirti laiko tiems, kurie šalia?
Žiauri iliuzija... Ji netgi labai pavojinga, jei žmogus kūrybingas ir idėjų turi daugiau nei laiko bei jėgų. Juk tokiu atveju, kai pašalinami rėmai, veikla gali praryti tave visą. Kad nusistatytum ribas, turi laikytis beveik kariškos drausmės. Vakarais, laimei, mes su sūnumi dar susitinkame prie knygų. Neišvengiamai prieš miegą bėgimas sustoja, nes sūnus dar tik aštuonerių.
Kai pasako, kad esu geriausia mama pasaulyje, pasijuntu verta visų pasaulio medalių, juk visa kita – praeinantys dalykai. O kiek mamų graužiasi, kad kažko nepadarė, nespėjo, skiria per mažai dėmesio, užkrauna per daug pareigų. Jautiesi kalta net dėl viso pasaulio: norėtum sūnui padovanoti gražesnį, o jis ateina į tą patį, kuriame tu vargsti ir plūkiesi. Na, ir ką čia pakeisi?
Tai galų gale kam lieka tie nuvogti laisvalaikio trupinėliai?
Dingsta. Išgaruoja. Neturiu laisvalaikio. Tiksliau, nepasidarau jo. Nugvelbiu vos keliolika valandų per metus paskraidyti lėktuvu. Aišku, tai – brangu, bet ne mažesnė problema yra laikas: vos užmatau laisvesnį pusdienį, akimirksniu jį prigrūdu papildomų darbų. Tai – bėda. Bjauri yda. Naujais metais reikėtų perversmo. Juk dejuoti dėl užimtumo – taip banalu, nuobodu, neįdomu. Kiekvienas gali taip purkštauti. O šio to vertas yra tas, kuris sugeba ir daug nuveikti, ir gerai atsipūsti, tausoti sveikatą, mylimuosius, brangius ryšius. Kita vertus, gal žmogus labiausiai linkęs ilgėtis to, ko neturi: jei pasisotina laisvalaikiu, ima austi mintį, kad vertėtų kaip nors pagaliau pavargti – pasiduoti kokiai nors drąsiai idėjai ir ką nors įdomaus nuveikti...
