Kiekvienas miestas ir miestukas sutvarkyti, jaukūs ir turintys savitą istoriją. Vietiniai žmonės labai kuklūs, sako: „Baikit, pas mus nieko nėra įdomaus. Štai kitur, tai...“
 |
| Gintaro nuotr. /Aukštaitija |
Aš su jais nė už ką nesutinku. Imsiu ir pasidalinsiu įspūdžiais, iš savo kelionių, kas man labiausia įstrigo į atmintį. Ir iš kart atsiprašau mano nepaminėtų vietų gerbėjų. Ne viską spėjau sužiūrėti, pasilikau ateičiai. Be to, kiek žmonių, tiek ir nuomonių – man labiausia patinka paprasti gamtos stebuklai, ne žmonių rankų sukurti. Kitaip sakant – pati gamta. Jai ir skyriau daugiausia laiko. O jos grožis, sunkiai aprašomas.
Kelionė prasideda Dubingiuose
 |
| Gintaro nuotr. /Tiltas per Asveją |
Iš bet kurios pusės į ten važiuojant jus atves nepakartojamas savo smagumu kelias. Tik spėk dairytis į kelio viražus ir aplink bėgančius nerealius gamtos paveiksliukus – ežerai, miškai, kaimukai ir vėl viskas iš naujo. Dubingių miestukas laikomas garsiausios Lietuvos giminės – Radvilų – tėvonija. Įsikūręs ant ilgiausio Lietuvos ežero – Asvejos, kranto. Vietovės grožis – neaprašomas! Turėjo gerą skonį, tie garsuoliai Radvilos. Pats įspūdingiausias man dalykas – piliakalnis. Užsiropšti į jį, apsidairai ir turėki į ką įsikibti, nes nuo atsiveriančio grožio gali ir galvelė susisukti. Piliakalnio viršuje jus pasitinka nepaprastai jaukus parkas. Kuriame auga daugybė gražuolių ąžuolų. Kol visą piliakalnį apeisi – besigrožėdamas atsiveriančiais į visas puses vaizdais, pasėdėdamas ant kiekvieno suoliuko, pakvėpuodamas ramybe – žiūrėki ir diena prabėgo. Ant piliakalnio ir Radvilų giminės kapavietė, bažnyčios pamatų liekanų kompleksas. Reiks save prisiversti, norint iš čia išvažiuoti – įtraukianti vieta. Pabuvus jos jau nepamirši.
 |
| Gintaro nuotr./Link Dubingių |
Šalia observatorijos
 |
| Gintaro nuotr./Etnokosmologijos muziejus |
Kita tokia pat kosmiškai nepakartojama vieta randasi ne taip ir toli nuo šiosios – Etnokosmologijos muziejus su observatorija. Ohoho vietukė! Visą laiką, šalia jos būnant, neapleidžia jausmas, jog esi kažkur fantastikos pasaulyje. Tuoj imsi ir sutiksi kokį draugiškai nusiteikusį ateivį. Nes skraidančios lėkštės, taigi, čia pat. Privažiuoji prie centro keliuku su gražuoliu peizažu iš abiejų pusių, lipi į kalniuką ir iš ten save jau sunku bus nuvaryti. Nes surandi tokį puikų, jaukų kampelį, su tiek daug gražių ir mistinių dalykėlių. Kažkas panašaus į gėlyną, bet daug kartų įspūdingiau. O dar paslaptingi akmenys – lyg ir mini Stonehenge'as! O vaizdai aplinkui! Pačių muziejų savo rašinyje nereklamuosiu. Tą jie turi daryti patys. Visuose juose yra ką veikti, jei nori kažką naujo sužinoti. Žinių niekada nebūna per daug.
Per Labanorą į Palūšę
Toliau iš šios vietos aš keliaučiau į Ignalinos rajoną. Dažnai taip ir darau – paprastais kaimo keliukais per Labanoro regioninį parką. Fantastika paklaidžioti po šitą girią. Niekur čia nepasiklysi, kažkada vis vien išvažiuosi kažkur. Už tai kiek įspūdžių pamatysite laukinėje gamtoje. Pilna čia ežerų, medžių uogų, grybų. Yra truputėlį ir uodų. Bet jie dar nė vieno nesuvalgė. Nelabai seniai žmonės primokėdavo, jog jiems truputį kraujo nuleistų. Vienintelis gydymas nuo visų ligų buvo – kraujo nuleidimas.
Pervažiavus Labanorą tiesiu taikymu važiuokite į Palūšę. Reikia būtinai žvilgtelti į ant gražutės kalvos stovinčią - mielą, seną, medinę, sutvarkytą bažnytėlę. Ji labai sena – virš dviejų šimtų šešiasdešimties metų amžiaus. Šioje bažnytėlėje, prie įėjimo, rasite stebuklingą užrašą. Įdėmiai perskaitykite, grįžę namo pasikabinkite jo kopiją virš savo durų, ir darykite kasdien taip, kas ten parašyta. Ir gyvensite gražiausią gyvenimą pasaulyje.
Norus pildantis piliakalnis
Iš bažnytėlės tiesiu taikymu į Ladakalnį. Tai super-piliakalnis. Kaip ir didžiojoje Aukštaitijos dalyje, keliukai, kuriais link jo važiuojate, nerealūs. Jeigu nesuprantate jų smagumo, tada yra tik du galimi variantai – arba su vairavimu pas jus ne viskas gerai, arba labai pavargote ir nebematote aplinkos grožio. Tada kaip tik gera vieta pailsėti. Nebenoriu ginčytis dėl šio dviejų piliakalnių komplekso pavadinimų. Nuvažiuokite ir gerai pasivaikščiokite aplinkui. Rasite du kalnus su dviem lentelėmis. Ir išsiaiškinsite kas kaip vadinasi.
 |
| Gintaro nuotr. /Vaizdai nuo Ginučių piliakalnio |
Ant Ginučių piliakalnio, po Smetonos ąžuolu, yra stebuklinga vieta. Po juo padėjus savo atsivežtą akmenuką, sugalvokite norą ir jis išsipildys. Patikrintas reikalas! Bet noras turi būti gera linkintis – čia aiškinu neišmanėliams. Nes vienas nuvažiavo, padėjo akmenuką su noru, jog uošvė greičiau kojas pakratytų ir pats vos nepakratė. Ir reiškia man dabar pretenzijas, tikras mulkis! Net vaikai žino, jog norai gali būti tik geri...
Apie vaizdus, kurie atsiveria nuo šių piliakalnių negaliu papasakoti. Neturiu tokių literatūrinių sugebėjimų. Daugybė ežerų, miškų, debesų iki pat horizonto. Ir pasakiška ramybė. Ir pasakiškas miško kvapas. Man rodosi, jog žmonės matydami tokius vaizdus, darosi geresni.
 |
| Gintaro nuotr./Nuo Ginučių piliakalnio |
Pailsėjus ant piliakalnių, galima užsukti prie Ginučių malūno, visai šalia. Čia yra puiki kavinukė, kur nepaprastai skaniai pavalgysite. Ji veikia visais metų laikais. Kitos, atsidaro, dažniausia, tik vasaros sezonui, ir išalkus šiuose kraštuose būna problema su klausimo „kur pavalgyti“ sprendimu. Ginučiai – vieta ir sielai ir skrandžiui paganyti.
Po Stelmužės ąžuolu
 |
| Gintaro nuotr./Salako bažnyčia |
Iš Ginučių aš traukiu į Salaką. Besigrožėdamas nepakartojamais Aukštaitijos nacionalinio ir Gražutės regioninio parkų vaizdais. Kai šiomis vietomis veži kokį užsienietį, jis praranda kalbos dovaną. Nieko panašaus niekas pasaulyje neturi, tik mes. Tikrai tikrai!
Salake būtinai apžiūrėkite bažnyčią. Tikra viduramžių tašytų akmenų pilis ir tvirtovė.
O iš čia, tiesiai prie pačio didžiausio Lietuvoje esančio stebuklo – Stelmužės ąžuolo. Stelmužėje gyvena medis, kuris amžiumi drąsiai konkuruoja su krikščionybe. Už Lietuvos pavadinimą gerokai senesnis. Niekas nieko panašaus aplinkiniuose kraštuose neturi. Žinote, ką daro kituose kraštuose mokslininkai? Ieško bent vienos gyvos šakelės tris kartus jaunesniuose medžiuose. Ir jeigu randa, džiaugiasi, jog ir jie senolį gyvą turi. O pas mus jis gyvas, žalias. Ir sodo obelų šakos paramstomos. Žmogus privalo padėti ilgaamžiam didingam medžiui – užlopyti jo žaizdas. Šis medis tikrai pergyvens visus mūsų krašto niurzglius, ir dar ateinančių kartų niurzgas. Kas tai per padarai, tie niurzgos? Nežinote? – tie, kur amžinai viskuo nepatenkinti ir viską žino. Tokie žino, jog šį medžių medį, seniai laikas sunaikinti, nes jis mat jiems nepatinka, nebegražus.
 |
| Gintaro nuotr./Stelmužės ąžuolas |
Pati Stelmužės vietovė nepaprasta. Tikras žmonių užmirštas rojaus kampelis. Pats Lietuvos pakraščiukas. Viskas dvelkia ramybe. Gražus parkas. Jame vergų bokštelis. Ir dar yra senučiukė medinė bažnytėlė. Kuri baigia sugriūti. Velniškai sena. Įdomu, kodėl jos netvarko? Aš spėčiau, jog todėl, kad ji ne katalikų. Labai smarkiai taip manau. Ir dar todėl, jog čia užkampis. Jei kokie vokiečiai turėtų tokį medį, kaip mūsų ąžuolas, čia būtų turizmo rojus. Patys vokiečiai taip sakė. Aišku gerai, jog Stelmužė ne Trakai, kur iš vis nieko tikro nebeliko, apart brangiausių pasaulyje kibinų. Sakote yra kažkur brangesnių?
Dabar taip malonu pasėdėti ąžuolo paūksmėje ir pabandyti įsivaizduoti, kiek visko per jo amžių nutiko – kiek danguje užgeso žvaiždžių. Kad taip sugebėjus jį prakalbinti?
Iš Stelmužės nerealiai smagiu keliu traukiame į Dusetas. Čia reikia stabtelėti. Pažiūrėjimui yra ne tik Sartų ežeras, bet ir skulptūrų parkas. Jaukus miestelis gražioje vietoje, garsus savo žirgų lenktynėmis.
Lietuvos pakraštyje – Rokiškis
 |
| Gintaro nuotr./Rokiškio centrinė aikštė |
Tolimesnis kelionės tikslas – Rokiškio miestas. Ne šiaip sau jis lankomas. Smalsu, kaip atrodo ta patraukliausia šių metų turizmo vieta Lietuvoje – Rokiškio dvaras? Labai jaukiai viskas sutvarkyta – daugybė autentiškų pastatų, parkas, tvenkinukai su egzotiškomis juodomis gulbėmis. Gražu, ramu. Iš dvaro labai smagu pasivaikščioti Rokiškio senamiesčiu iki kitos šio miesto garsenybės – bažnyčios. Nepaprastai jaukus miestukas, pačiame Lietuvos pakraštyje. Tik įvažiuoji į Lietuvos teritoriją ir iškart matai – šioje valstybėje žmonės puikiai tvarkosi. O neogotikinė bažnyčia – tegu visokios menotyrininkės kalba, ką nori, jog tokių pilni pakampiai – yra didinga. Tegu žmogus atsistoja prie jos ir įsivaizduoja, jog ji pastatyta pasaulio užkampyje, tokiais laikais, kai nebuvo ne tik elektros ir automobilių, bet ir geležinkelio. Viskas rankomis padaryta ir suvežta arkliukų traukiamais vežimais.
 |
| Gintaro nuotr./Rokiškio dvaras |
Pakeliui namo
 |
| Gintaro nuotr./Laimės žiburys |
Kitas tikras grožio perlas – Anykščių kraštas. Pati gamta, matyt, pasitvarkė, jog šioje žemėje gyveno ir kūrė tokie Lietuvių literatūros klasikai, kaip J. Bliūnas ir A. Baranauskas. Nuvažiuoji dabar į Anykščius ir randi tikrą Laimės Žiburį. Prie jo pasvajoti galima valandų valandas. O visai netoliese ir puikusis Anykščių šilelis su velnio neštu ir pamestu Puntuku. Ir visai šalimais, gražuolė Šventoji vinguriuoja. Beveik pasaka. Netoliese ir puikuolis Rubikių ežeras.
Ir baigiant kelionę po Gražuolę Aukštaitiją būtinai užsuku į žaliaskarę Ukmergę. Šiame rajone irgi tiek visko nepaprasto. Man labai patinka, kaip sutvarkytas Taujėnų dvaro kompleksas, nes kažkada šią vietą labai gerai pamenu, kaip griuvėsius ir šabakštynus. Dar būtiniausia reikia susirasti kitą velnio neštą ir pamestą akmenį – Moką ir netoliese esantį stebuklingą šaltinį. Nelabai suprantu tik, kodėl taip užmaskuotos šios vietos, anei jokių nuorodų nė su žiburiais nesurasite. Įsivaizduojate, atvažiuoji pasižiūrėti gamtos stebuklų ir turi pažįstamus trukdyti, kad kelią parodytų. Ir dar Ukmergėje yra tokia nepaprastai jauki gatvė – Vienuolyno. Gal net jaukiausia visame pasaulyje, nors tai jau skonio reikalas. Man ji labai gražutė.
 |
| Gintaro nuotr./Puntukas |
Kažkaip reikia tą pasakojimą baigti. Aukštaitija tikrai be pabaigos. Kiek po ją bekeliausi, tiek vis naujų stebuklų ir surasi...
