Mergina su grupe žygeivių beveik savaitę ėjo kalnų keliais, įveikė įvairaus sudėtingumo trasas ir maudėsi ledinio šaltumo kalnų ežere. Kartu su grupe aktyvų laisvalaikį mėgstančių entuziastų ji įveikė kelias dešimtis kilometrų.
Į Austrijos Alpes Greta vyko autobusu per Lenkiją, Čekiją. Nakvojo po atviru dangumi viename ir Čekijos kempingų, o kitą dieną per Vokietiją pajudėjo link Austrijos.
„Keliavau į Austriją pažinodama tik vieną iš žygio vadovų Šarūną Sakalauską. Manau, kad didelės draugų kompanijos vykstant į kalnus tikrai nereikia, kaip tik čia yra proga nuo visų pabėgti ir iš tiesų pailsėti“ , – Žmonės.lt sakė Greta.
Jai tai nebuvo pirmas kartas kalnuose. Prieš metus Greta vyko į Norvegiją, ten dalyvavo žygyje, kopė į Trolltungo kalną.
„Šis žygis buvo kiek kitoks, nei Austrijoje. Ten kopėme su draugais, be jokių sunkių kuprinių, su netinkamais batais – neturėjome jokios aiškios vizijos, ką reiškia kopti į kalną“, – šiandien nuotykius prisiminė Greta.
Žygis į viršūnę tuomet užtruko apie 12 valandų, todėl, kaip sako pati Greta, jai tai buvo pamoka, jog prieš kopiant į kalnus būtina apie juos žinoti kiek įmanoma daugiau ir kaip įmanoma geriau pasiruošti.
Dar prieš pradedant žygį, Gretai, kaip ir visiems kartu keliavusiems, teko išklausyti instruktažo: kaip eiti, kaip lipti per akmenis, kur laikytis ir ką daryti įvairiose situacijose. Visos šios pamokos vėliau pasirodė labai naudingos.
„Trasoje buvo tiek daug kopėtėlių, trosų ir slidžių akmenų. Keliavome su visais savo asmeniniais daiktais ir maisto atsargomis šešioms dienoms, tad svoris ant pečių buvo tikrai nemažas. Tačiau niekas nesiskundė“, – pasakojo Greta.
Pasak jos, vaizdai, kuriuos pamatai pasiekęs tikslą, atperka nuovargį ir alinantis karštis bei skaudantys raumenys tampa tik mažu „nepatogumu“.
„Nors žygio vadovas visuomet prižiūrėdavo, ar teisingai statome kojas, ar gerai laikomės už trosų, kopetėlių, patys visuomet susikaupdavome prieš kiekvieną statesnę įkalnę ir stebėdavome priekį einančio žingsnį. Pamatėme tikrai daug: kalnų viršūnes, perėjas, nuostabią oazę, maudėmės lediniame vandenyje. Visa tai priversdavo įkvėpti giliau ir užsimerkus ramybėje pabūti tik su savimi“, – sakė ji.
Nelengvoje kelionėje nepavyko išvengti ir traumų. Greta žygiuodama patempė šoninius čiurnos raiščius. Laimei, su savimi ji turėjo pasėmusi tvarstį, o visos poilsio minutės buvo organizuojamos prie gėlo vandens šaltinių.
„Nuolatinis šaldymas padėjo, kaip ir ramybė po žygio“, – sakė ji.
Po šios kelionės ji sako nebeįsivaizduojanti geresnio poilsio, nei kopimas į kalnus.
„Visai nesvarbu, ką tu mėgsti: ar kopti, ar plaukti, ar sklandyti. Aktyvus laisvalaikis yra geriausias poilsis, ypač rutinos paveiktiems žmonėms. Kalnai man suteikė vidinę ramybę, leido susidėlioti prioritetus ir ateities planus. Ta kalnų didybė ir galia, man, kaip šiek tiek melancholiškam žmogui, turėjo labai didelę įtaką“, – sakė Greta.
Kalnai Gretą taip sužavėjo, kad ji pasižadėjo – artimiausios jos kelionės taip pat bus į kalnus. Ji norėtų aplankyti Slovakiją, Šveicariją. O kol kas nuo rudens jos laukia studijos – Lietuvos sveikatos mokslų universitete Greta sieks sporto kineziterapijos magistro laipsnio.
